Mokslas dažnai suvokiamas kaip mokslininkų ir universitetų erdvė, o visuomenei tenka stebėtojos ar jau sukurtų žinių gavėjos vaidmuo. Tačiau ar Lietuvos gyventojai norėtų šią ribą peržengti ir patys prisidėti prie mokslinių tyrimų? Apklausos duomenys atskleidžia ne tik visuomenės santykį su mokslu ir norą į jį įsitraukti, bet ir įdomias sąsajas su tuo, kaip gyventojai vertina visuomenės gebėjimą susitelkti ir veikti krizių akivaizdoje.
Reprezentatyvi Lietuvos gyventojų apklausa, kurios duomenys viešai prieinami LiDA archyve, rodo, kad 41 proc. gyventojų sutiktų dalyvauti mokslo projekte. Kauno technologijos universiteto (KTU) sociologijos profesorės, projektų RECONECT ir „Science4Everyone“ vadovės Eglės Butkevičienės manymu, tai gana pozityvus rezultatas.
Keturi iš dešimties Lietuvos gyventojų iš esmės sako, kad būtų pasirengę ne tik domėtis mokslu, bet ir patys įsitraukti į mokslinę veiklą. Tai rodo nemažą neišnaudotą piliečių mokslo potencialą. (1 pav. – žiūrėti prisegtuke)
„Žinoma, noras dalyvauti dar nereiškia realaus įsitraukimo. Tam reikia, kad žmonės žinotų apie tokias galimybes, suprastų, kuo gali prisidėti, ir matytų savo dalyvavimo prasmę. Todėl klausimas ne vien apie žmonių norą dalyvauti, bet ir apie tai, kiek universitetai bei kitos mokslo institucijos sukuria jiems realių galimybių tai daryti“, – sako E. Butkevičienė.
Atviresni mokslui palankiau vertina pasirengimą krizėms
KTU mokslininkė atkreipia dėmesį, kad norintys dalyvauti mokslo projektuose palankiau vertina ir Lietuvos visuomenės pasirengimą krizėms. Tai, pasak jos, – vienas įdomiausių rezultatų. Tarp norinčių dalyvauti mokslo projekte 39 proc. mano, kad Lietuvos visuomenė yra pasirengusi atlaikyti krizes, o tarp nenorinčių dalyvauti taip mano tik 26 proc.
„Matome sąsają tarp atvirumo dalyvauti moksle ir pozityvesnio visuomenės atsparumo vertinimo. Tačiau labai svarbu pabrėžti, kad remdamiesi šiais duomenimis negalime teigti, jog atvirumas dalyvauti moksle lemia didesnį atsparumą. Greičiau galime kelti klausimą, ar už abiejų dalykų neslypi platesnė pilietinė orientacija – pasitikėjimas savo ir kitų gebėjimu veikti, noras įsitraukti, bendradarbiauti ir prisidėti prie bendrų problemų sprendimo“, – pastebi ji.
RECONECT projekte atsparumas taip pat buvo vertinamas kaip gerokai platesnis reiškinys nei vien institucijų pasirengimas krizėms. Atspariai visuomenei svarbūs žmonių tarpusavio ryšiai, pasitikėjimas, pilietinis aktyvumas, gebėjimas kritiškai vertinti informaciją ir pasirengimas veikti kartu. Todėl, anot E. Butkevičienės, dalyvavimas moksle gali būti vienas iš platesnio pilietinio įsitraukimo elementų.
Vis dėlto net tarp žmonių, kurie yra atviri mokslui ir pasirengę patys įsitraukti, gana didelė dalis visuomenės pasirengimą krizėms vertina kritiškai. Duomenys rodo, kad tarp norinčių dalyvauti moksle 40 proc. mano, jog Lietuvos visuomenė nėra pasirengusi krizėms.
„Šie rezultatai rodo, kad atsparumui stiprinti dar yra nemažai erdvės. Be to, svarbu suprasti, ką patys žmonės laiko pasirengimu krizei – institucijų veikimą, individualų pasirengimą, bendruomenės gebėjimą susitelkti, informacijos patikimumą ar visus šiuos dalykus kartu“, – svarsto KTU mokslininkė.
Domėtis mokslu – dar nereiškia jame dalyvauti
E. Butkevičienės teigimu, mokslas nėra kažkas, kas visuomenei būtų tolima ar neįdomu. Daugiau nei pusė žmonių vienaip ar kitaip ieško mokslinės informacijos: 59 proc. gyventojų domėjosi mokslo naujienomis, o 52 proc. skaitė mokslinius straipsnius.
„Domėjimasis mokslu yra viena, o dalyvavimas moksle – jau kitas žingsnis. Tradiciškai žmogų dažniausiai matome kaip mokslo žinių gavėją: mokslininkai sukuria žinias, o visuomenė apie jas perskaito ar išgirsta. Piliečių mokslas šį santykį keičia – žmogus gali tapti mokslinių žinių kūrimo dalyviu“, – sako ji.
Tyrimo duomenys taip pat rodo skirtingus visuomenės dalyvavimo piliečių moksle lygius. Būti respondentu gana įprasta – žmogus atsako į apklausą ir tuo jo vaidmuo dažniausiai baigiasi. Piliečių mokslas siūlo kitokią logiką: žmogus gali rinkti duomenis, stebėti aplinką, padėti formuluoti tyrimo klausimus, analizuoti informaciją ar kartu su mokslininkais ieškoti sprendimų.
„Tokios galimybės Lietuvoje dar nėra tapusios kasdienybe. Todėl 10 proc. vertinčiau ne tik kaip dalyvavimo rodiklį, bet ir kaip signalą, kad šioje srityje dar turime erdvės augti“, – pažymi ji.
Prisidėti prie mokslo galima ne tik finansiškai
Lietuvoje, pasak KTU mokslininkės, nėra stiprios tradicijos individualiai finansuoti mokslą ar aukoti lėšų moksliniams tyrimams. Be to, dalyvavimas moksle nebūtinai turi būti finansinis.
„Man įdomesni kiti rezultatai – žmonių pasirengimas skirti savo laiką, žinias ar padėti rinkti duomenis. Piliečių mokslo požiūriu būtent toks indėlis gali būti vertingesnis“, – dalijasi ji.
E. Butkevičienės teigimu, svarbiausia žinutė būtų ta, kad Lietuvos visuomenė yra gana atvira mokslui, tačiau vis dar esama atotrūkio tarp domėjimosi mokslu ir aktyvaus dalyvavimo jame. Būtent čia, anot jos, slypi didelis potencialas.
„Šiuo tikslu KTU kartu su partneriais pradeda vykdyti programos „Europos horizontas“ finansuojamą projektą „Mokslas atkeliauja į miestą: mokslo priartinimas prie piliečių (Science4Everyone)“ (Nr. 101292372). Jei sukuriame daugiau prasmingų galimybių žmonėms kartu su mokslininkais tyrinėti jiems aktualias problemas, ne tik atveriame mokslą visuomenei, bet ir kuriame dalyvavimo, bendradarbiavimo bei bendros atsakomybės patirtis. Tai ypač svarbu šiandienos kontekste“, – sako ji.
About the Author
