Dirbtinio intelekto kuriamos pjesės, humanoidų atliekamos operos, trumpėjantis žiūrovų dėmesio laikas ir vis atviresnis jaunų žmonių kalbėjimas apie nerimą, vienatvę ar panikos atakas – tai jau nebe tolimos teatro ateities prognozės, o aplinka, kurioje šiandien mokosi ir kuria naujoji menininkų karta.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Švietimo akademijos Mokomojo dalyko pedagogikos: Šokio ir teatro pedagogikos bakalauro programos dėstytojas, režisierius, filmų bei serialų televizijai garsintojas ir tarpdisciplininio meno kūrėjas Arnis Aleinikovas sako, kad teatras šiuos visuomenės pokyčius ne tik atspindi, bet neretai ir vienas pirmųjų juos įvardija. Keičiasi temos, meninės formos, santykis su žiūrovu, o kartu – ir tai, kaip būsimieji kūrėjai suvokia teatrą bei savo vietą jame.
Šiuos pokyčius A. Aleinikovas kasdien stebi dirbdamas su studentais. Jaunų žmonių atsinešamos temos, kūrybiniai interesai ir kitoks gyvenimo tempas, pasak jo, verčia nuolat iš naujo tikrinti ir savo paties žinojimą.
„Suaugusiam žmogui labai lengva atsidurti būsenoje, kai atrodo, kad jau viską žinai ir supranti. Dirbdamas su jaunais žmonėmis pamatai, kad ateina kita karta, turinti kitokį požiūrį, temas, gyvenimo tempą ir suvokimą. Tai padeda pačiam atsinaujinti, neužsidaryti savo burbule ir tuo pačiu – tai yra labai geras vaistas nuo senėjimo“, – sako A. Aleinikovas.
Toks nuolatinis judėjimas tarp pedagogikos, kūrybos ir tarptautinės meno scenos būdingas ir jo paties profesiniam keliui. Menininkas daugiausiai dirba šiuolaikinio performanso, alternatyvaus teatro bei tarpdisciplininio meno srityse, SINUO slapyvardžiu kuria elektroninę muziką, yra išleidęs poezijos knygą „JŪRA“. 2018 m. jis baigė teatro ir kino vaidybos bakalauro studijas VDU, o 2022 m. – teatro režisūros magistrantūrą Prahos performatyvių menų akademijoje. Nuo 2020 m. bendradarbiauja su užsienio teatrais ir tarpdisciplininio meno organizacijomis, o jo darbai pristatyti įvairiose Europos šalyse, Kanadoje ir Jungtinėse Amerikos Valstijose.
Jaunimas nenori būti apibrėžtas keliais žodžiais
Kalbėdamas apie kartų kaitą, A. Aleinikovas skeptiškai vertina bandymus visą jaunąją kartą sutalpinti į vieną apibūdinimą. Pasak jo, tarp studentų esama daug skirtingų interesų, temperamentų ir kūrybinių krypčių, todėl etiketės apie tariamas vienodas Z ar kitos kartos savybes dažnai labiau supaprastina nei paaiškina.
Vis dėlto tam tikrų pokyčių jis pastebi. Informaciją jauni žmonės šiandien pasiekia beveik akimirksniu, todėl jų dėmesys ir interesai gali keistis labai greitai. Tačiau kartu, nepaisant technologijų gausos, stiprėja žmogiško santykio ir nuoširdumo poreikis.
„Studentai renkasi kalbėti apie nerimą, panikos atakas, vienatvę, obsesyvią meilę. Supranti, kad jiems devyniolika metų, tačiau temos, kurias jie atsineša, nebūtinai yra tokios, kokias stereotipiškai laikytume devyniolikmečių temomis. Jie drąsiai kalba apie tai, kas iš tiesų skauda ir jaudina, o ne renkasi temą tik todėl, kad apie ją tuo metu kalba visi“, – pastebi dėstytojas.
Jo vertinimu, tam įtakos turi ir pati studijų kryptis – menų pedagogiką dažnai renkasi jautresni, kūrybiškai smalsūs ir savo patirtis analizuoti linkę žmonės. Teatro ir šokio pedagogikos programoje studentai susitinka ne tik su skirtingomis meno formomis, bet ir su požiūriais, kurie gali pakeisti jų pradinį profesinį sumanymą.
Maždaug pusė studentų ateina jau turėdami šokio patirties, kita dalis labiau domisi teatru, tekstu ir aktorine raiška. Tačiau ketverius metus trunkančiose studijose šios ribos ima nykti.
„Šiuolaikiniame teatre daugėja judesio, šokyje atsiranda teksto ir teatro elementų. Mūsų programa sudaryta maždaug po lygiai iš teatro ir šokio dalykų, todėl studentai neišvengiamai susiduria su abiem kryptimis. Būna, kad žmogus ateina šokęs dešimt metų, o trečiame kurse pasako, jog dabar jam įdomesnis teatras“, – pasakoja A. Aleinikovas.
Ne visi į studijas ateina jau tvirtai nusprendę tapti mokytojais. Vieni save iš karto mato pedagogikoje, kiti pirmiausia nori šokti, vaidinti ar kurti. Dėstytojo nuomone, pedagoginis išsilavinimas tokiu atveju ne apriboja, o išplečia galimybes.
„Po ketverių metų žmogaus kryptis gali labai pasikeisti. Svarbu ne įsprausti studentą į rėmus, kad jis bus tik šokėjas, aktorius ar mokytojas, bet padėti jam atrasti individualų kelią. Vieni nori filmuotis lietuviškose produkcijose, kiti dalyvauti meniniuose projektuose arba išvykti į užsienį pagal „Erasmus“ programą, treti labiau renkasi pedagogiką. Kiek pats nori pasiimti iš studijų, tiek ir pasiimi“, – teigia jis.
Šis studentų atvirumas skirtingoms kryptims atsiskleidžia ne tik renkantis profesinį kelią, bet ir kūryboje. Jaunoji karta nevengia technologijų, ieško naujų formų ir eksperimentuoja su įrankiais, kurie dar visai neseniai teatre atrodė neįprasti.
Pirmąją pjesę lietuviškai DI sukūrė dar iki „ChatGPT“
Dirbtinio intelekto įtaka menui tampa vis ryškesnė, tačiau A. Aleinikovas apie ją pradėjo kalbėti dar gerokai prieš generatyvinio DI išpopuliarėjimą. 2019 m. kartu su kūrėjų komanda iš Švedijos bei Lietuvos jis eksperimentavo su sistema, kuri sugeneravo pjesės tekstą lietuvių kalba.
Kūrėjų tikslas nebuvo pavesti algoritmui parašyti „gerą“ spektaklį ar nuoseklią dramaturgiją. Juos domino, ką technologija gali pasakyti apie žmogų ir visuomenę, kai jai nepateikiama aiški kūrybinė užduotis. Sugeneruotas tekstas buvo fragmentiškas, tačiau turėjo siužeto liniją apie du įsimylėjėlius, keliaujančius iš viešbučio į mišką ir ten patiriančius įvairių iššūkių.
Šiandien, kai DI jau geba generuoti tekstus, vaizdus, muziką ir vaizdo medžiagą, naująsias technologijas į kūrybą nori įtraukti ir studentai. Dėstytojo teigimu, menininkams natūralu išbandyti atsirandančius įrankius, tačiau tai nereiškia, kad visas teatras netrukus taps algoritmų kuriamu produktu.
„Manau, kad dabar išgyvename bangą, kai su naujomis technologijomis norisi žaisti ir eksperimentuoti. Vėliau dalis žmonių nuo to pavargs ir vėl atsigręš prie klasikinio teatro, kuriame ateini ir aiškiai supranti, ką matai. Teatre visada greta egzistuos skirtingos formos: dalis bus tradicinė, kita dalis – eksperimentai ir konceptualūs bandymai“, – prognozuoja pašnekovas.
Tačiau technologijos keičia ne tik tai, kaip kuriamas spektaklis. Jos formuoja ir patį žiūrovą – jo dėmesį, informacijos vartojimo įpročius ir lūkesčius teatrui.
A. Aleinikovas pabrėžia, kad kūrėjas neturi aklai pataikauti auditorijai, tačiau negali kurti ir visiškai jos ignoruodamas. Spektaklis nėra vien autoriaus asmeninis žaidimas – jis kuriamas susitikimui su žiūrovu: „Teatras neprivalo būti patogus ar juokingas. Jis gali ir turi būti įvairus. Dažnai teatras pirmasis parodo kryptį, kuria juda visuomenė. Jeigu žmogus ateina ir sako, kad teatre nėra ką žiūrėti, galbūt problema ne teatre, o jo lūkesčiuose“.
Socialiniai tinklai keičia ne tik žiūrovą, bet ir dramaturgiją
Tai, kaip technologijos ir kintantys informacijos vartojimo įpročiai veikia teatrą, A. Aleinikovas ypač aiškiai pamatė studijuodamas užsienyje. Prahoje jis susidūrė su teatro kultūra, kuri tuo metu gerokai skyrėsi nuo Lietuvos scenos.
Pasak jo, 2019 m. Prahoje jau buvo gausu įtraukių, objektų, naujosios dramaturgijos ir tarpdisciplininių spektaklių, o į Lietuvą šios tendencijos dar tik buvo pakeliui.
Šiandien eksperimentų daugėja ir Lietuvoje. Tam įtakos turi ne tik tarptautiniai mainai, bet ir socialinių tinklų pakeisti informacijos vartojimo įpročiai. Prahoje vykusioje naujosios dramaturgijos programoje, kurioje dalyvavo menininkas, daug diskutuota apie trumpėjantį dėmesį ir tai, kaip prie jo turėtų prisitaikyti teatras.
„Kyla klausimas, ar spektaklis, kaip įrašas socialiniame tinkle, turi per pirmąsias dešimt sekundžių sudominti, įtraukti, baiminantis vėliau prarasti, ypatingai, jauną žiūrovą. Socialiniai tinklai keičia tai, kaip priimame informaciją, todėl keičiasi dramaturgija, teatras ir šokis. Tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas kūrinys turi tapti greitas ir fragmentiškas. Veikiau turime suprasti, su kokiu žiūrovu šiandien susitinkame“, – aiškina jis.
Pašnekovo įsitikinimu, ateities teatrą stipriai formuos dabar studijas baigianti karta. Ji į sceną atsineš ne tik naujus technologinius įrankius, bet ir kitokias temas, jautrumą bei santykį su auditorija.
„Visada ėjau taip, kaip norėjau“
Šiandien keliuose universitetuose dėstantis, kūrybines dirbtuves skirtingoms bendruomenėms vedantis ir daug laiko studentams skiriantis A. Aleinikovas paauglystėje buvo įsitikinęs, kad pats pedagoginio darbo nedirbs.
Dirbti jis pradėjo būdamas šešiolikos, dar mokydamasis mokykloje – Kėdainių kultūros centre organizavo renginius, paauglystėje dalyvavo televizijos projekte „Chorų karai“. Intensyvus veiklų derinimas anksti išmokė planuoti laiką. Šiandien dalis jo darbų suplanuota iki pat 2027 m. pabaigos.
„Man svarbu žinoti, ką veiksiu po mėnesio, kada dirbsiu ir kada ilsėsiuosi. Daug dėmesio pastaruoju metu skiriu studentams, tačiau kartu kuriu elektroninę muziką, statau spektaklius, vedu kūrybines dirbtuves ir vykdau kitus meno projektus. Kai suplanuoji ne tik darbus, bet ir poilsį bei atostogas, viskas pasidaro įmanoma“, – atvirai sako Arnis.
A. Aleinikovo tėvai tikėjosi, kad jis taps ekonomistu arba krepšininku, todėl sūnaus sprendimas rinktis aktorystės studijas šeimoje iš pradžių buvo sutiktas prieštaringai. Vis dėlto pats menininkas sako niekada neabejojęs dėl pasirinktos krypties.
„Visada ėjau taip, kaip norėjau. Dažnai sau sakydavau: kaip nors susiklostys. Ir susiklostydavo. Žinoma, įdedant nemažai darbo. Gyvenime neretai darome tai, ką rekomenduoja kiti, o vėliau suprantame nepadarę to, ko patys norėjome. Aš stengiuosi išlikti sąžiningas prieš save ir rinktis tai, kas man įdomu ir teikia džiaugsmą“, – prisipažįsta pašnekovas.
About the Author
