Į jubiliejinį sezoną įžengusi VILNIUS TECH nuotolinio ugdymo programa „Ateities inžinerija“ jau dešimtmetį skatina moksleivius iš visos Lietuvos kurti, eksperimentuoti ir ieškoti praktinių problemų sprendimų. Kasmet augantis dalyvių skaičius ir originalios jų idėjos rodo, kad inžinerija jaunimui tampa įdomia kūrybos ir inovacijų erdve. Programos dalyviai nemokamai gauna metodinę medžiagą, skaitmeninius įrankius, universiteto dėstytojų konsultacijas ir galimybę eksperimentuoti VILNIUS TECH laboratorijose.
Šiais metais „Ateities inžinerijos“ programoje dalyvavusios Vilniaus Maironio progimnazijos mokinės Ieva Razdaigoraitė ir Urtė Varneckaitė projekte „Kavos tirščių naudojimas daiktų gamybai“ nagrinėjo, kaip kasdienės atliekos gali būti pritaikomos tvariems gaminiams kurti.
Įgyvendinant projektą moksleives konsultavo VILNIUS TECH Aplinkos inžinerijos fakulteto Aplinkos apsaugos ir vandens inžinerijos katedros doc. dr. Eglė Marčiulaitienė. Su „Ateities inžinerijos“ dalyvėmis kalbamės apie tvarumo paieškas ir miestų ateitį.
– Kas labiausiai nustebino kuriant projektą „Kavos tirščių naudojimas daiktų gamybai“?
I. Razdaigoraitė ir U. Varneckaitė: Gaminant indus mus labiausiai nustebino tai, kad apskritai įmanoma sukurti tvarius indelius iš kavos tirščių. Taip pat buvo netikėta, kad kavos tirščiai, kurie dažniausiai tiesiog išmetami, gali tapti vertinga perdirbta žaliava. Nors procese netrūko iššūkių, reikėjo atlikti nemažai bandymų ir taisyti trūkumus, iš kiekvienos nesėkmės pasimokėme, darėme išvadas ir galiausiai pasiekėme norimą rezultatą.
E. Marčiulaitienė: Dažniausiai atliekos mums asocijuojasi su kažkuo nemaloniu – tuo, kas nepatrauklu akiai, skleidžia nemalonų kvapą ir ką norisi kuo greičiau išmesti. Tačiau moksleivių smalsumas nugalėjo stereotipus. Jos į kavos tirščius pažvelgė kaip į vertingą žaliavą ir namų sąlygomis išbandė net šešis skirtingus receptus. Eksperimentuodamos su natūraliais rišikliais – krakmolu, želatina, miltais, bičių vašku ir linų sėmenimis – jos stebėjo, kaip keičiasi gaminių savybės. Šis projektas dar kartą parodė, kad tvarios inžinerijos sprendimai slypi visai šalia mūsų, tereikia smalsumo, drąsos eksperimentuoti ir nestandartinio požiūrio.
– Kaip įsivaizduojate šios idėjos pritaikymą ateityje?
I. Razdaigoraitė ir U. Varneckaitė: Tikime, kad ateityje žmonės vis daugiau dėmesio skirs perdirbimui bei tvariems sprendimams, o tai paskatins ieškoti kūrybiškų būdų pakartotinai panaudoti atliekas, kaip ir mūsų pasirinktas kavos tirščių naudojimas daiktų gamybai. Manome, kad ateityje ši idėja galėtų būti pritaikyta gaminant įvairias interjero detales ar nedidelius buities daiktus, kuriems nereikia itin didelio atsparumo. Tikimės, kad vis daugiau žmonių rinksis skirtingus būdus prisidėti prie aplinkos tausojimo ir kurti tvaresnę ateitį.
E. Marčiulaitienė: Ateityje šią idėją matau kaip puikų žiedinės ekonomikos pavyzdį: iš kavinių surinkti kavos tirščiai galėtų būti naudojami interjero detalėms ar net baldams gaminti. Tobulėjant gamybos technologijoms ir didėjant medžiagos atsparumui drėgmei, tokie kompozitai galėtų būti pritaikomi dar plačiau, pavyzdžiui, pakuočių pramonėje ar 3D spausdinimo srityje. Svarbiausia, kad tokie sprendimai ne tik padeda mažinti atliekų kiekį, bet ir skatina tvaresnį vartojimą bei formuoja atsakingesnį visuomenės požiūrį į išteklių naudojimą.
– Kokia viena technologija labiausiai pakeis miestus per artimiausius 20 metų?
I. Razdaigoraitė ir U. Varneckaitė: Manome, kad per artimiausius 20 metų miestus labiausiai pakeis dirbtinis intelektas (DI). Jo poveikį galime matyti jau šiandien: keičiasi ekonomika ir darbo rinka, sparčiau vystosi medicina, transformuojasi bendravimo įpročiai ir medijų vartojimo būdai. Tikėtina, kad ateityje DI taps neatsiejama miestų valdymo, paslaugų teikimo ir kasdienio gyvenimo dalimi.
E. Marčiulaitienė: Manau, kad ateities miestus labiausiai transformuos DI valdomi skaitmeniniai dvyniai (angl. Digital Twins), veikiantys kartu su išplėtotais jutiklių tinklais. Ši technologija leis realiuoju laiku modeliuoti, prognozuoti ir optimizuoti įvairius miesto procesus – nuo energijos ir vandens vartojimo iki transporto srautų bei atliekų tvarkymo. Miestai taps ne tik infrastruktūros visuma, bet ir dinamiškomis, duomenimis grindžiamomis sistemomis, gebančiomis greitai prisitaikyti prie gyventojų poreikių ir klimato kaitos keliamų iššūkių. Tai padės efektyviau valdyti išteklius, gerinti gyvenimo kokybę ir kurti tvaresnę miesto aplinką.
About the Author
