Andrej Rudanov, gyvybės mokslų teisės ekspertas ir nevyriausybinės organizacijos „European Life Science & Knowledge Institute“ (ELSKI) partneris.
Kai kalbame apie advokaciją, ji neretai pirmiausia siejama su raštais institucijoms ir oficialiais kreipimais. Visa tai gali būti advokacijos dalis, tačiau gyvybės mokslų srityje, kurioje persipina skirtingos disciplinos, poreikiai ir sprendimų lygmenys, vien gerai parengto rašto nepakanka. Profesinė advokacija prasideda gerokai anksčiau – nuo gebėjimo tiksliai suprasti problemą, jos priežastis ir žinoti, kokiu keliu galima pasiekti pagrįstą bei įgyvendinamą sprendimą.
Per 26-erius darbo metus gyvybės mokslų srityje man teko spręsti labai skirtingus klausimus – nuo jau egzistuojančių medicinos priemonių, vaistų ir paslaugų diegimo klinikinėje praktikoje bei jų kompensavimo iki naujų technologijų, metodikų, gairių, protokolų ir sisteminių sprendimų kūrimo visai sveikatos sistemai ir gyvybės mokslų sektoriui. Šią patirtį nuolat papildo ir darbas kartu su European Life Science & Knowledge Institute (ELSKI), sprendžiant įvairiausius sveikatos sistemos, žmogaus teisių ir viešosios politikos klausimus.
Temos keičiasi, tačiau esminė taisyklė išlieka: rezultatą retai lemia vien gerai parengtas raštas. Jis prasideda nuo teisingai suprastos problemos ir nuoseklaus algoritmo, leidžiančio faktus, mokslą, klinikinę praktiką, teisę, žmogaus poreikį ir sprendimų priėmėjo kompetenciją sujungti į vieną sistemą.
Šis požiūris nėra vien profesinės praktikos išvada. Pasaulio sveikatos organizacija, Europos Komisija ir Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija prasmingą pacientų, sveikatos priežiūros specialistų, bendruomenių ir jų organizacijų dalyvavimą vertina kaip svarbią gerosios valdysenos dalį. Toks dalyvavimas padeda pastebėti realias problemas, papildyti institucijų turimus duomenis klinikine ir žmonių patirtimi, tiksliau įvertinti siūlomų sprendimų poveikį, didinti skaidrumą ir visuomenės pasitikėjimą – tačiau tik tuomet, kai advokacija yra profesionali, pagrįsta įrodymais ir skaidri.
Per praktiką šią profesinės advokacijos logiką pavyko susisteminti į šešis pagrindinius žingsnius.
Pirma – nustatyti faktinę situaciją ir jos kilmę
Pirmiausia reikia suprasti, kas realiai vyksta, kam kyla problema, kada ir dėl ko ji atsirado, kokie sprendimai jau buvo priimti, kas bandyta ir kodėl nesuveikė.
Šiame etape ypač svarbu atskirti faktus nuo nuomonių, prielaidų, asmeninių, organizacinių ar institucinių įsitikinimų. Neigiamas institucijos atsakymas dar nereiškia, kad prašymas yra nepagrįstas ar kad problemos apskritai nėra. Kartais jis parodo, kokių duomenų trūksta, kur slypi klaidinga pradinė prielaida arba kaip turi keistis pats klausimo pateikimas.
Tai matėme ir dirbdami su rūpestingos tėvystės tema. Vien pasakyti, kad tėčiai turėtų aktyviau dalyvauti vaiko sveikatos priežiūroje ir gerovės užtikrinime, nepakanka. Reikėjo įvardyti faktinę problemą, jos priežastis, poveikį vaikui ir šeimai, suprasti, kokios sisteminės kliūtys trukdo lygiaverčiam abiejų tėvų įsitraukimui ir kokių pokyčių reikia.
Apie aštuonis mėnesius nuosekliai dirbome siekdami, kad rūpestingos tėvystės ir lygiaverčio abiejų tėvų įsitraukimo tema sulauktų valstybės dėmesio: analizavome nacionalinį ir tarptautinį teisinį reguliavimą, apklausėme gydytojus ir slaugytojus, organizavome viešas diskusijas, telkėme partnerius ir rengėme konkrečius siūlymus institucijoms. Vienu svarbiausių šio proceso etapų tapo ELSKI ir partnerių inicijuota rezoliucija, kurią palaikė daugiau kaip 50 pacientų, sveikatos priežiūros specialistų ir kitų nevyriausybinių organizacijų. Viena pagrindinių rezoliucijoje iškeltų krypčių – stiprinti abiejų tėvų įsitraukimą į vaiko sveikatos, raidos ir gerovės užtikrinimą – atsispindėjo XXI Vyriausybės programos 274 punkte.
Tai geras pavyzdys, kaip advokacija iš konkrečiai ir pagrįstai apibrėžtos problemos gali pereiti į valstybės politikos lygmenį.
Antra – suprasti problemą giluminiame lygmenyje
Neužtenka aprašyti pasekmę – būtina nustatyti priežastį.
Medicinoje gydymas neturėtų prasidėti vien nuo matomo simptomo slopinimo. Pirmiausia pacientas ištiriamas, nustatoma diagnozė ir įvertinama, kas sukėlė sveikatos sutrikimą. Toks pats principas turėtų būti taikomas ir sprendžiant problemas gyvybės mokslų srityje.
Jeigu žmogus negauna jam reikalingos priemonės ar paslaugos, turime suprasti, kodėl taip yra. Gal trūksta mokslinių duomenų, reguliavimas atsiliko nuo technologijų, nėra finansavimo mechanizmo ar kompetentingos institucijos? O gal gaminys, paslauga ar sprendinys nuo pat pradžių vertinamas netinkamoje teisinėje arba funkcinėje kategorijoje?
Kol neatsakome į klausimą „kodėl“, rizikuojame slopinti simptomą, užuot pašalinę tikrąją problemą.
Trečia – susivienodinti sąvokas
Gyvybės moksluose tai ypač svarbu. Tas pats objektas skirtingame kontekste gali būti vadinamas sporto inventoriumi, medicinos priemone, techninės pagalbos priemone, mobilumo sprendiniu ar vartojimo gaminiu. Tačiau nuo pasirinktos kategorijos gali priklausyti reguliavimas, institucijų kompetencija ir finansavimo kelias.
Vienas aiškiausių pavyzdžių – žmonėms su sunkia judėjimo negalia skirtas triratis. Lietuvos triračių sporto asociacijai pradėjus kelti jo kompensavimo klausimą, vienas iš atsakymų buvo siūlymas ieškoti finansavimo kaip sporto inventoriui. Būtent čia ir išryškėjo esminė problema – tas pats objektas buvo vertinamas per skirtingas sąvokas.
Sportininkui triratis gali būti sporto inventorius, tačiau žmogui, kuris dėl judėjimo, pusiausvyros ar koordinacijos sutrikimų be atramos negali saugiai judėti, ta pati priemonė gali atlikti visiškai kitą funkciją – padėti išlaikyti mobilumą, savarankiškumą ir funkcines galimybes. 2025 metų lapkritį prie šio klausimo sprendimo prisijungus ELSKI, buvo nuosekliai išanalizuotas galiojantis teisinis reguliavimas, įvertinta kitų ES šalių praktika, o bendruomenės praktinė patirtis papildyta teisiniais, medicininiais ir viešosios politikos argumentais. Reikėjo pagrįsti ne tik priemonės naudą, bet ir susitarti, kaip ji turi būti suprantama pagal savo realią funkciją konkrečiam žmogui.
Kai klausimas buvo pradėtas vertinti ne vien per sporto, bet ir per mobilumo bei techninės pagalbos prizmę, pasikeitė ir pats sprendimo kelias. Toks požiūris leido per penkis mėnesius pasiekti esminį proveržį – 2026 m. balandžio 27 d. asociacija buvo informuota apie teigiamą sprendimą nuo 2027 m. sausio 1 d. triratį įtraukti į transportuojamųjų techninės pagalbos priemonių sąrašą.
Šis atvejis parodo, kad profesinėje advokacijoje sąvokos nėra semantinė smulkmena – kartais nuo jų priklauso, koks reguliavimas bus taikomas, kuri institucija nagrinės klausimą ir ar negalią turinčiam žmogui bus sudarytos galimybės išsaugoti mobilumą, savarankiškumą bei visavertį dalyvavimą bendruomenės gyvenime.
Ketvirta – nustatyti teisinį statusą ir teisinę aplinką
Kai suprantame faktinę problemą ir tiksliai apibrėžiame objektą, turime nustatyti jo teisinį statusą: kaip teisės prasme suprantamas konkretus gaminys, paslauga, technologija ar sprendinys ir kokie reguliaciniai reikalavimai jam taikomi.
Gyvybės mokslų klausimai dažnai reikalauja matyti ne tik Lietuvos teisę. Reikia vertinti Europos Sąjungos reguliavimą, nacionalinius teisės aktus, institucijų praktiką, kokybės ir atitikties standartus, kompensavimo bei finansavimo mechanizmus ir kitų valstybių patirtį. Taip nustatoma ne teorinė, o reali sprendimo erdvė ir teisinis kelias iki jos.
Triračių atvejis tai taip pat iliustruoja – klausimas vienu metu apėmė negalios politiką, sveikatą, reabilitaciją, socialinę apsaugą, mobilumą ir finansavimą. Vertinant jį tik per vienos srities ar institucijos kompetenciją, dalis problemos liktų nematoma.
Penkta – nustatyti naudos gavėjus ir realią kuriamą vertę
Vienas svarbiausių klausimų – kam skirtas sprendimas ir ką jis realiai pakeis žmogui, jo šeimai, specialistui, įstaigai, sveikatos sistemai ar visuomenei.
Ar padidės savarankiškumas, funkcinės galimybės, mobilumas, gyvenimo kokybė, dalyvavimas bendruomenėje? Ar sumažės priežiūros našta ir su ja susijusios išlaidos?
Čia nuomonės nepakanka. Argumentą turi stiprinti medicinos mokslo įrodymai, tyrimų duomenys, specialistų vertinimai, naudotojų patirtis, apklausos, ekonominiai ir socialinio poveikio vertinimai. Svarbu ne informacijos kiekis, o jos kokybė ir gebėjimas atsakyti į konkretų sprendžiamą klausimą.
Tokio požiūrio laikomasi ir Europos Sąjungos sveikatos sistemoje. Europos vaistų agentūra pacientų ir vartotojų realią patirtį vertina kaip mokslinius įrodymus papildantį žinių šaltinį, o pacientų asociacijos, sveikatos priežiūros specialistų organizacijos ir kitos suinteresuotosios grupės įtraukiamos ir į Europos Sąjungos sveikatos technologijų vertinimo procesus.
Tas pats principas galioja skirtingoms advokacijos temoms. Rūpestingos tėvystės vertę reikia matyti per vaiką, šeimą, atsakomybės pasidalijimą ir bendradarbiavimą su specialistais, triračio – per žmogaus mobilumą, savarankiškumą ir gyvenimo kokybę.
Siekis turėti skaidrią, objektyvią ir nuosekliai reguliuojamą Lietuvos sveikatos sistemą bei gyvybės mokslų sektorių taip pat rodo augantį bendruomenės teisinį raštingumą, institucinę brandą ir gebėjimą susitelkti dėl bendro intereso. ELSKI patirtis rodo, kad aktualiais sveikatos sistemos reguliavimo klausimais susijungdavo nuo 50 iki 111 organizacijų.
Profesinė advokacija prasideda ten, kur iš bendro teiginio pereiname prie pagrįsto atsakymo, kokią realią vertę sukurs siūlomas pokytis.
Šešta – nustatyti, kas gali priimti sprendimą ir kokiu keliu jį pasiekti
Net ir gerai pagrįstas pasiūlymas gali sustoti, jeigu jis pateikiamas institucijai, kuri neturi teisės priimti prašomo sprendimo. Todėl būtina tiksliai suprasti valstybės institucijų kompetenciją: kas gali priimti galutinį sprendimą, kas turi parengti jo projektą, kas jį derina, skiria finansavimą, įgyvendina, rekomenduoja ar kontroliuoja.
Svarbu nustatyti ir tai, kokios teisinės formos sprendimas reikalingas: ar turi būti keičiamas įstatymas, Vyriausybės nutarimas, ministro įsakymas, finansavimo metodika, kompensuojamųjų priemonių sąrašas, administracinė procedūra ar konkrečios institucijos sprendimas. Nuo to priklauso ir adresatas, ir veiksmų seka.
Sprendimo kelias dažnai apima ne vieną instituciją. Keičiant įstatymą ministerija gali parengti projektą, Vyriausybė – spręsti dėl jo pateikimo Seimui, o Seimas – priimti įstatymų leidybos sprendimą. Poįstatyminį reguliavimą pagal kompetenciją gali keisti Vyriausybė ar ministras, ekspertų komisija – pateikti rekomendaciją, o agentūra ar kita įstaiga – įgyvendinti priimtą sprendimą. Seimo nariai ir komitetai savo ruožtu gali vykdyti parlamentinę kontrolę, inicijuoti įstatymų pakeitimus ar reikalauti institucinės bei politinės atskaitomybės.
Todėl vienos institucijos neigiamas atsakymas ne visada reiškia proceso pabaigą. Jis gali parodyti, kad pasirinktas netinkamas adresatas, prašoma ne tos formos sprendimo, trūksta duomenų arba klausimas turi būti keliamas kitu politiniu ar tarpinstituciniu lygmeniu. Tokiu atveju neužtenka tą patį raštą persiųsti kitur – reikia iš naujo įvertinti, kas, ką ir kokia seka turi padaryti, kad siūlomas pokytis taptų teisiškai ir praktiškai įgyvendinamas.
Profesinė advokacija šiuo etapu reiškia gebėjimą ne tik suformuluoti prašymą, bet ir suprojektuoti realų jo įgyvendinimo kelią.
Raštas – tik tada
Tik turint atsakymus į šiuos šešis klausimus prasminga pereiti prie aktyvios profesinės advokacijos: rengti raštus, dėstyti teisinius, medicininius ir viešosios politikos argumentus, inicijuoti susitikimus, pristatyti klausimą sprendimų priėmėjams, teikti papildomus paaiškinimus ir, kai reikia, konkretų reguliavimo ar įgyvendinimo modelį.
Kiekvienas veiksmas turi turėti aiškią paskirtį ir priartinti prie sprendimo.
Per 26-erius darbo metus gyvybės mokslų srityje įsitikinau, kad profesinės advokacijos kokybė nėra matuojama išsiųstų raštų ar susitikimų skaičiumi. Ji matuojama tuo, ar tiksliai supratome problemą, pagrindėme ją faktais ir mokslu, nustatėme teisinį kelią, parodėme realią vertę naudos gavėjui ir pateikėme kompetentingai institucijai sprendimą, kurį ji gali svarstyti iš esmės.
Profesinė advokacija nėra nei konfliktas dėl konflikto, nei institucijų darbo pakeitimas ar privilegijuotos įtakos forma. Jos tikslas – pateikti patikrinamus faktus, mokslinius duomenis, klinikinę ir žmonių patirtį bei konkretų, įgyvendinamą sprendimą, sukuriant pagrindą realiam ir tvariam pokyčiui.
Rūpestingos tėvystės įtraukimas į valstybės politiką, triračio kelias iki techninės pagalbos priemonių sistemos ar siekis skaidrinti sveikatos sistemos teisėkūrą yra labai skirtingi klausimai, tačiau jų profesinės advokacijos logika iš esmės ta pati.
Kai faktinė situacija, problemos priežastys, sąvokos, teisinis statusas, naudos gavėjų poreikiai ir sprendimų priėmėjų kompetencija sujungiami į vieną sistemą, advokacija tampa ne prašymu padaryti išimtį, o profesionaliai pagrįstu keliu į aiškią, skaidrią ir tvarią taisyklę.
Raštas tuomet tampa ne advokacijos pradžia, o matoma jau atlikto darbo išvada.
About the Author
