Pastaruoju metu viešojoje erdvėje kilus diskusijoms apie mokinių išvaizdos taisykles mokyklose, vis dažniau keliamas klausimas – kur baigiasi disciplina ir prasideda vaiko teisė būti savimi? Vieni mano, kad mokykla turi aiškiai reglamentuoti mokinių išvaizdą, kiti įsitikinę, kad pernelyg griežtos taisyklės gali slopinti vaikų individualumą ir saviraišką.
Vilniaus humanistinės mokyklos direktorė Sonata Petraitienė sako, kad vieno atsakymo šioje temoje nėra – mokyklos nuolat ieško balanso tarp tvarkos ir jautraus požiūrio į augantį žmogų.
„Viena vertus, mes kalbame apie vaiko laisves ir teises išreikšti save per išvaizdą. Kita vertus, mokykla yra institucija su labai aiškia paskirtimi – mokyti ir mokytis. Todėl ji natūraliai stengiasi disciplinuoti elgesį, o kartu ir tam tikrus išvaizdos aspektus“, – sako ji.
Uniformos problemos neišsprendžia
Anot direktorės, būtent dėl šios priežasties dalis mokyklų renkasi uniformas – taip paprasčiau išsprendžiami klausimai, susiję su išvaizdos ribomis. Tačiau jos vadovaujamoje mokykloje uniformų atsisakyta sąmoningai.
„Man būtų keista reikalauti vaikų dėvėti uniformas, kai pati paauglystėje prieš jas kovojau. Dar mokydamasi gimnazijoje siekiau teisės bent vieną dieną per savaitę į mokyklą ateiti apsirengus taip, kaip noriu pati. Todėl šiandien man atrodo svarbiausia, kad vaikas mokykloje jaustųsi patogiai ir galėtų susitelkti į mokymąsi. Mūsų požiūris yra toks – į mokyklą reikia ateiti apsirengus patogiai, paisyti oro sąlygų. Ypač kalbant apie pradinukus, jiems svarbiausia, kad drabužiai netrukdytų judėti, žaisti, mokytis“, – sako S. Petraitienė.
Vis dėlto ji pripažįsta, kad tam tikros ribos mokykloje vis tiek egzistuoja. Pasak direktorės, pedagogai jautriai reaguoja į pernelyg atvirą ar seksualizuotą aprangą, tačiau vengia viešų pastabų ar vaikų gėdinimo.
„Mes stebime ir subtiliai pristabdome vaikų apsinuoginimą. Tačiau apie tai kalbamės akis į akį, labai korektiškai. Sakome, kad mokykla – ne paplūdimys. Kaip ir paplūdimyje keistai atrodytų žmogus su aukštakulniais, taip ir mokykloje svarbu jausti, kokia apranga yra tinkama konkrečiai aplinkai. Nenorime vaikų gėdinti ar kritikuoti viešai, nes paauglystėje jie ir taip labai jautriai reaguoja į pastabas apie savo išvaizdą“, – teigia mokyklos direktorė.
Pasak jos, mokyklos tikslas neturėtų būti auginti patogius vaikus, kurie bijo išsiskirti ar parodyti savo individualumą.
„Tegul jie ieško savęs. Mes galime stebėti, kaip vaikas auga, keičiasi, ir priimti tai kaip natūralų jo raidos etapą“, – sako S. Petraitienė.
Paauglių saviraiška – ne problema, o savęs paieškos
Kur kas jautresnė tema, anot švietimo ekspertės, yra paauglių šukuosenos, plaukų spalvos ar makiažas. Jos teigimu, paauglystėje išvaizda tampa viena svarbiausių savęs paieškos formų, todėl kategoriški draudimai gali vaiką žeisti.
„Paauglystėje vaikai labai dažnai būna nepatenkinti savo kūnu, tuo, kaip jis keičiasi. Todėl kritikuoti vaiko išvaizdą šiuo laikotarpiu yra labai nejautru. Paaugliai šiuo laikotarpiu labai ieško savęs – keičia šukuosenas, dažosi plaukus, eksperimentuoja su stiliumi, makiažu. Tai yra natūrali brendimo dalis“, – akcentuoja S.Petraitienė.
Vilniaus humanistinės mokyklos direktorės teigimu, kur kas svarbiau ne kontroliuoti vaikų išvaizdą, o stebėti, ką tam tikri pokyčiai gali signalizuoti apie jų emocinę būseną. Jeigu staiga labai radikaliai keičiasi vaiko šukuosena ar išvaizda, tai gali kalbėti apie gilesnius dalykus – tėvų skyrybas, traumas, norą pritapti prie tam tikros grupės.
Ji taip pat atkreipia dėmesį, kad vaikų išvaizdos pokyčiai kartais gali signalizuoti ir apie rimtesnes problemas, todėl pedagogams svarbu ne tik vertinti, kaip mokinys atrodo, bet ir pastebėti, kas slypi už tokių pokyčių.
„Vienas iš pirmųjų požymių, kad vaikas galimai vartoja psichotropines ar kitas kenksmingas medžiagas, yra staigūs išvaizdos pokyčiai. Jeigu jis nebeprižiūri savęs, nesilaiko higienos, nuolat vaikšto susivėlusiais, neplautais plaukais, nekeičia drabužių, tai gali būti signalas, kad vaiko gyvenime galbūt vyksta kažkas rimtesnio“, – įspėja ekspertė.
About the Author
