Kiek negyvos medienos yra Lietuvos miškuose ir ar šiuo požiūriu jie skiriasi nuo kitų Europos šalių miškų? Į šį klausimą atsakymo ieškojo Freiburgo universiteto (Vokietija) magistrantas kaunietis Gabrielius Pilkauskas. Savo baigiamajame darbe jis lygino Lietuvos ir Vokietijos Badeno-Viurtembergo žemės miškų nacionalinių inventorizacijų duomenis.
Lemtingas gyvenimo posūkis
Prieš trejus metus daugelį sukrėtė drama, kurią patyrė 31-erių didžėjus, renginių vedėjas Gabrielius Pilkauskas, nualpęs vairuodamas automobilį pakeliui iš Šilutės į Kauną. Sunkios avarijos metu jam buvo nuplėšta ranka.
Jaunas vyras pripažino, kad gyvenimas, turint vieną ranką, kitoks nei iki nelaimės. Bet viskas įmanoma, reikia tik noro ir motyvacijos.
Miškininkystės studijas Lietuvoje baigęs G. Pilkauskas pradėjo studijuoti Vokietijoje, Freiburgo universiteto tarptautinės miškininkystės magistrantūroje.
Savo baigiamajame magistro darbe jis atliko neeilinį tyrimą. Naudodamasis Lietuvos ir Badeno-Viurtembergo žemės nacionalinių miškų inventorizacijų (NMI) duomenimis, jis lygino negyvos medienos kiekį bei struktūrą abiejų valstybių miškuose. Lietuvos NMI duomenimis su G. Pilkausku pasidalijo Valstybinė miškų tarnyba.
Gabrieliaus magistrinio darbo vertintojai – Freiburgo universiteto profesorius prof. dr. Hans-Peter Kahle ir Vytauto Didžiojo universiteto profesorius prof. dr. Gediminas Brazaitis
Ką atskleidė Lietuvos ir Vokietijos miškų palyginimas?
Nulūžę medžių kamienai, stuobriai, stovintys sausuoliai, pūvantys rąstai dažnam miško lankytojui atrodo kaip gamtinė netvarka, tačiau iš tiesų negyva mediena yra labai svarbi miško gyvybei, tai – namai tūkstančiams organizmų ir garantas, kad bus užtikrintas maistinių medžiagų cikliškumas ekosistemoje.
Kuo daugiau skirtingų formų ir irimo stadijų negyvos medienos, tuo įvairesnėms rūšims miške atsiranda vietos. Taigi – negyva mediena yra miško turtas. Kuris Europos regionas – Lietuva ar pietvakarių Vokietija jo turi daugiau?
„Gabrieliaus tyrimo rezultatai atskleidė įdomų skirtumą. Badeno-Viurtembergo miškuose negyvos medienos aptinkama beveik dukart dažniau nei Lietuvoje, tačiau jos bendras vidutinis tūris viename hektare didesnis mūsų šalyje“, – sako Lietuvos nacionalinės miškų inventorizacijos (NMI) duomenimis ir metodinėmis konsultacijomis G. Pilkausko baigiamajam magistriniam darbui talkinęs Valstybinės miškų tarnybos NMI skyriaus vedėjas Gintaras Kulbokas.
Lietuvos miškuose vidutiniškai nustatyta 42,9 kubinio metro negyvos medienos hektare, o Vokietijos tirtuose miškuose – 38,7 kubinio metro.
Abiejų regionų miškuose didžiąją jos dalį sudaro ant žemės gulintys medžių kamienai. Stovinčios negyvos medienos kiekiai beveik nesiskiria.
Šie rezultatai rodo, kad vertinant miško ekologinę būklę svarbu ne tik tai, ar negyvos medienos yra, bet ir kiek jos sukaupta, kokios ji rūšies, dydžio ir irimo stadijos.
Daugiausia – saugomuose ir mišriuose miškuose
“Tyrimas įrodė dvi auksines miško taisykles: negyvos medienos didžiausios sankaupos yra griežtai saugomuose miškuose, kur nevykdomi jokie kirtimai bei kita ūkinė veikla, ir mišriuose medynuose, kur medžių rūšinė įvairovė skatina didesnį ekosistemos natūralumą bei įvairesnę medyno struktūrą, įskaitant ir daugiau negyvos medienos“, – teigia G. Kulbokas.
Jis pastebi, kad užfiksuotas įdomus skirtumas tarp abejų šalių – pietvakarių Vokietijos miškuose šiuo metu dominuoja vidutiniškai apipuvusi mediena, kai tuo tarpu Lietuvoje – tik pradėjusi irti mediena bei jau visai beveik suirusi.
Freiburgo universiteto magistranto G. Pilkausko tyrimas, pastebi Lietuvos nacionalinės miškų inventorizacijos vadovas, patvirtino dėsningumą, svarbų miškų biologinei įvairovei: daugiausia negyvos medienos sukaupiama griežtai saugomuose miškuose, kuriuose nevykdoma ūkinė veikla, taip pat mišriuose medynuose.
„Tai suprantama, – kalba G. Kulbokas. – Natūraliai besivystančiuose miškuose medžiai sensta, lūžta, nuvirsta ir pamažu suyra. Mišriuose medynuose įvairesnė medžių rūšinė sudėtis lemia ir įvairesnę miško struktūrą, todėl susidaro daugiau skirtingų buveinių.“
Negyva mediena svarbi ne tik vabzdžiams, grybams ar samanoms. Ji padeda palaikyti natūralius maistinių medžiagų apytakos procesus, o jos irimas grąžina į dirvožemį anglį beikitas medžiams ir smulkesniems augalams reikalingas medžiagas.
Medienos irimo stadijos pasakoja miško istoriją
Dar vienas įdomus tyrimo aspektas – skirtinga negyvos medienos irimo struktūra.
Lietuvos miškuose daugiau buvo dar nepradėjusios irti arba jau stipriai suirusios medienos. Tuo metu Badeno-Viurtemberge vyravo vidutiniškai apirusi mediena.
Šį skirtumą padeda paaiškinti abiejų regionų miškuose skirtingu metu vykę gamtiniai procesai. Vokietijoje sausros ir vėliau smarkiai išplitę eglių kenkėjai žievėgraužiai tipografai (Ips typographus) spygliuočių masyvus pažeidė anksčiau. Panašūs procesai Lietuvoje įsibėgėjo keleriais metais vėliau.
G. Pilkausko tyrimas atspindi, kad negyvos medienos kaupimąsi lemia daugybė veiksnių: medyno amžius, medžių dydis, rūšinė įvairovė, miško apsaugos statusas, vietovės pasiekiamumas, gamtiniai pažeidimai.
Taigi negyvos medienos kiekis ir būklė liudija ne tik miško apsaugos ar ūkininkavimo sprendimus, bet ir jo patirtus gamtinius pokyčius.
Negyvos medienos kiekis nėra vienintelis miško ekologinės būklės rodiklis. Svarbu ir tai, kokia mediena kaupiasi, kaip ji pasiskirsčiusi ir kokias sąlygas sudaro miško organizmams.
Miške nudžiūvęs ar nuvirtęs medis nėra gyvenimo pabaiga. Priešingai – prasideda kitas jo gyvenimo etapas: jis tampa namais, maistu ir gyvybės palaikymo grandimi daugeliui miško gyventojų.
Valstybinės miškų tarnybos inf.
About the Author
