Europos Sąjunga ieško vis ambicingesnių sprendimų, kaip efektyviau naudoti žaliavas ir atsižvelgti į medžiagų poveikį aplinkai ir sveikatai. Vienų medžiagų naudojimas ribojamas dėl neigiamo poveikio, o kitų, priešingai, siekiama neprarasti, nes jos yra strategiškai svarbios žaliavos, kurias galima susigrąžinti iš atliekų ir panaudoti pakartotinai.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) mokslininkų teigimu, abi kryptys atspindi tą pačią tendenciją – vis daugiau dėmesio skiriama produktą sudarančių medžiagų gyvavimo ciklui: nuo žaliavų išgavimo ir jų panaudojimo gamyboje iki atliekų tvarkymo, medžiagų atgavimo ir pakartotinio panaudojimo. Toks požiūris glaudžiai susijęs su žiedinės ekonomikos principais, kuriais siekiama mažinti taršą ir efektyviau naudoti gamtos išteklius.
ES į aplinką kasmet patenka 44 tūkst. tonų švino
„Švinas yra vienas iš pavyzdžių, kai medžiagos naudojimas gali turėti ilgalaikių pasekmių aplinkai“ – sako VDU Aplinkotyros katedros docentė, vyresnioji mokslo darbuotoja dr. Gintarė Sujetovienė. Kaip teigia mokslininkė, šaudmenyse esantis švinas gali kauptis šaudyklų dirvožemyje ir kartu su kitais potencialiai pavojingais elementais tapti ilgalaikiu taršos šaltiniu. Šis sunkusis metalas toksiškas žmonėms ir laukiniams gyvūnams, ypač paukščiams, kurie gali praryti jo dalelių, palaikę jas maistu. Patekęs į organizmą švinas gali sukelti apsinuodijimą, o ilgalaikis jo poveikis žmonėms siejamas su nervų sistemos, inkstų bei širdies ir kraujagyslių sistemos pažeidimais.
Europos cheminių medžiagų agentūros (ECHA) vertinimu, dėl sportinio šaudymo, medžioklės ir žvejybos į ES aplinką kasmet patenka apie 44 tūkst. tonų švino. Didžiausia šio kiekio dalis – apie 57 proc. – tenka sportiniam šaudymui.
Švino naudojimui – griežtesnis reguliavimas
Švino taršos mažinimas tampa vis aktualesnis ir dėl besikeičiančio ES reguliavimo. Nuo 2023 m. taikomas švino šratų naudojimo šlapžemėse ribojimas, kuriuo siekiama mažinti paukščių apsinuodijimo riziką. 2026 m. birželį Europos Komisijos REACH komitetas pritarė naujam pasiūlymui riboti tokių šratų naudojimą medžioklėje ir lauko sportinio šaudymo veikloje.
Pasiūlyme numatytas septynerių metų pereinamasis laikotarpis, po kurio būtų ribojamas švininių šratų naudojimas ir tiekimas rinkai. Taip pat numatyti papildomi aplinkosauginiai reikalavimai lauko šaudykloms, įskaitant šratų sulaikymo priemones, panaudotų šratų surinkimą ir taršos rizikos valdymą.
Siekiama ne tik mažinti švino patekimą į aplinką, bet ir palaipsniui keisti jo naudojimo praktiką. Pereinamasis laikotarpis suteikia sektoriui laiko pasirengti pokyčiams ir ieškoti alternatyvų. Tačiau išlieka ir kita svarbi užduotis – spręsti dėl ankstesnės veiklos jau susidariusios taršos problemą.
Ieškoma sprendimų, kaip atkurti užterštas teritorijas
Ilgą laiką naudojamose šaudyklose švinas ir kiti pavojingi elementai gali kauptis dirvožemyje. Todėl, ekspertų teigimu, svarbu įvertinti teršalų kiekius ir jų pasiskirstymą dirvožemyje, taip pat nustatyti, kokiomis sąlygomis švinas gali tapti prieinamas augalams ir kitiems organizmams bei kelti riziką aplinkai.
Būtent į šiuos klausimus siekia atsakyti VDU Aplinkotyros katedros mokslininkų vykdomas projektas, skirtas šaudyklų dirvožemio užterštumo vertinimui ir jų atkūrimui.
„Projekto metu vertinama Lietuvos šaudyklų dirvožemio būklė, tiriamas švino ir kitų potencialiai pavojingų elementų pasiskirstymas bei jų biologinis prieinamumas. Taip pat ieškoma praktiškai pritaikomų sprendimų, galinčių sumažinti teršalų mobilumą ir ekologinę riziką bei padėti tvariau valdyti šaudyklų teritorijas“, – teigia dr. G. Sujetovienė.
Kai atliekos tampa vertingu ištekliumi
Mokslininkai pažymi, jog, be taršos mažinimo, kita svarbi žaliosios ir žiedinės ekonomikos kryptis – vertingų medžiagų atgavimas bei atliekų ir jų pakartotinis panaudojimas.
Pasak VDU Aplinkotyros katedros docentės, vyresniosios mokslo darbuotojos dr. Renatos Dagiliūtės, šiuolaikinė ekonomika priklauso nuo daugybės žaliavų, naudojamų elektronikoje, energetikoje, transporte ir kitose su elektronika susijusiose technologijose, kurios reikalingos užtikrinant žaliąją ir skaitmeninę transformaciją: tai apima viską nuo elektromobilių baterijų iki vėjo jėgainių turbinų gamybos.
Dalis šių medžiagų yra priskiriamos svarbiausiosioms arba kritinėms žaliavoms, kurių tiekimas priklauso nuo pasaulinių rinkų ir importo. Pavyzdžiui, net 98 proc. boro yra importuojama iš Turkijos. Kai kurios kritinės medžiagos yra ir strateginės: jos ne tik yra jautrios tiekimo grandinių sutrikdymams, bet jų poreikis ir konkurencija dėl jų sparčiai auga, todėl vis svarbiau ne vien ieškoti naujų išteklių, tačiau ir susigrąžinti jau panaudotas medžiagas iš atliekų.
Čia svarbus žiedinės ekonomikos principas – medžiagos neturėtų būti naudojamos tik vieną kartą ir prarandamos kartu su produktu, jos turi kuo ilgiau išlikti ekonominiame cikle: būti pakartotinai naudojamos, perdirbamos, atgaunamos naujų produktų gamybai. „Deja, ne visų medžiagų atskyrimui, perdirbimui ir tolesniam panaudojimui egzistuoja technologijos pramoniniu lygmeniu“, – sako VDU doc. dr. R. Dagiliūtė.
Tyrinėja ir vertingas medžiagas magnetuose
Europos Sąjungos finansuojamas projektas NEO-CYCLE, kuriame dalyvauja ir VDU Aplinkotyros katedros mokslininkai, nagrinėja galimybes iš elektros ir elektroninės įrangos atliekų atgauti vertingas medžiagas, tuo pačiu sprendžiant tiek kritinių žaliavų, tiek atliekų tvarkymo problemą.
Vienas iš projekto tyrimo objektų – neodimio–geležies–boro (NdFeB) magnetai, naudojami kompiuterių ir serverių kietuosiuose diskuose. Šiuose magnetuose yra vertingų medžiagų, įskaitant retuosius žemės elementus. Pasibaigus elektroninio įrenginio naudojimo laikui, jis tampa atlieka, tačiau jame esančios medžiagos savo vertės nepraranda. Priešingai – jų atgavimas gali sumažinti pirminių žaliavų poreikį ir padėti kurti atsparesnes tiekimo grandines.
Projektas siekia kurti inovatyvius technologinius sprendimus, leidžiančius iš panaudotų kietųjų diskų magnetų atgauti vertingas medžiagas ir panaudoti jas naujų produktų gamybai farmacijos, polimerų, amoniako bei trąšų pramonėje. Tyrėjai pabrėžia, jog tai yra esminė žiedinės ekonomikos idėja: produkto gyvavimo pabaiga neturi reikšti jame esančių medžiagų gyvavimo pabaigos.
Žiedinės ekonomikos aktas sieks reikšmingų pokyčių Europoje
Pasak VDU mokslininkų, kasmet į rinką išleidžiama vis daugiau elektros ir elektroninės įrangos atliekų, tačiau kol kas surenkama gerokai mažiau nei pusė, dar mažiau pakartotinai panaudojama ar perdirbama, daugelis šalių neįvykdo šių atliekų surinkimo tikslų. Tuo pačiu, Svarbiausiųjų žaliavų akte (2023 m.) numatoma, kad iki 2030 m. ketvirtadalis ES metinio strateginių žaliavų poreikio turi būti patenkinta perdirbant.
Šį lapkritį planuojamas priimti Europos Komisijos rengiamas Žiedinės ekonomikos aktas turėtų tapti dar vienu žingsniu reikšmingų pokyčių link. Numatoma kurti geriau veikiančią antrinių žaliavų rinką, didinti aukštos kokybės perdirbtų medžiagų pasiūlą ir skatinti jų paklausą. Tarp svarbių krypčių – ir kritinių žaliavų atgavimas iš atliekų.
„Tiek mažinant medžiagų, kurios kelia riziką aplinkai, naudojimą, tiek ir didinant medžiagų, kurios yra vertingos ekonomikai, atgavimą, keičiasi pats požiūris į medžiagą. Ji nebėra vertinama tik pagal tai, kam naudojama šiandien. Vis svarbiau tampa medžiagos poveikis aplinkai, galimybė pakeisti ją saugesne alternatyva, patikimesnės, tvaresnės tiekimo grandinės, galimybė medžiagą susigrąžinti ir panaudoti ją aukštos vertės produktų gamybai“, – apibendrina VDU doc. dr. R. Dagiliūtė.
About the Author
