Tėvams pasukus skirtingais keliais gyvenimas neretai persikelia ir už Lietuvos ribų. Naujas darbas, partneris, geresnės gyvenimo sąlygos ar noras pradėti kitą etapą gali paskatinti vieną iš tėvų kartu su vaiku persikelti į kitą šalį.
Tačiau sprendimas „išvažiuojame“ nėra vien asmeninis pasirinkimas. Kai abu tėvai turi teisę spręsti dėl vaiko gyvenamosios vietos, tik vieno iš jų sprendimo gali nepakakti.
Svarbiausia – vaiko interesai
Sprendžiant, kur vaikas turėtų gyventi, svarbiausias kriterijus yra ne klausimas, kuriam iš tėvų persikelti būtų patogiau, o kas geriausiai atitinka vaiko interesus. Kol vaiko gyvenamoji vieta nėra nustatyta tėvų susitarimu ar teismo sprendimu, abu tėvai svarbiausius su vaiku susijusius klausimus sprendžia kartu. Tai galioja ir kartu gyvenantiems, ir išsiskyrusiems tėvams. Jei dėl nuolatinio persikėlimo į užsienį susitarti nepavyksta, ginčas pirmiausia sprendžiamas mediacijos būdu, o nepavykus susitarti – teisme.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs: net ir tas iš tėvų, su kuriuo nustatyta vaiko gyvenamoji vieta, norėdamas išvežti vaiką nuolat gyventi į užsienį, paprastai turi gauti rašytinį kito iš tėvų sutikimą. Jeigu jo nėra, reikalingas teismo leidimas.
Geresnis darbas užsienyje savaime dar nėra pakankamas argumentas
Teismas vertina visą vaiko gyvenimo situaciją: kur jis gyvens, kokią mokyklą ar darželį lankys, ar turės tinkamas gyvenimo sąlygas, kokie jo ryšiai su abiem tėvais ir kaip po persikėlimo bus užtikrintas bendravimas su Lietuvoje liekančiu tėvu ar motina.
Pavyzdžiui, vienoje Klaipėdoje nagrinėtoje byloje motinai buvo leista su sūnumi persikelti į Taliną. Teismui buvo svarbu ne vien tai, kad šeima ten turėjo geresnes ekonomines perspektyvas. Vaikas jau gyveno Taline, lankė tarptautinę mokyklą ir būrelius, pats norėjo ten likti, o ryšys su Lietuvoje gyvenančiu tėvu buvo išsaugotas – jie reguliariai bendravo ir susitikdavo per atostogas. Taigi vien argumentas „užsienyje gyvensime geriau“ nebūtinai bus pakankamas. Reikia parodyti, kad persikėlimas iš tiesų naudingas vaikui ir neatims iš jo galimybės palaikyti realų ryšį su kitu iš tėvų.
Kada išvykimas jau gali būti laikomas neteisėtu?
Paprastai tariant, problema kyla tada, kai vienas iš tėvų išveža vaiką nuolat gyventi į kitą šalį be kito iš tėvų sutikimo, nors šis turėjo teisę kartu spręsti dėl vaiko gyvenamosios vietos. Tokiais atvejais gali būti taikoma 1980 m. Hagos konvencija dėl tarptautinio vaikų grobimo civilinių aspektų. Žodis „grobimas“ gali skambėti dramatiškai, tačiau tarptautinėje šeimos teisėje jis nebūtinai reiškia situaciją, kai vaiką pagrobia nepažįstamas asmuo. Dažnai kalbama būtent apie vieno iš tėvų veiksmus.
2024 m. pasaulyje pagal Hagos konvenciją buvo pateikti 1 946 prašymai grąžinti vaikus, o daugiau kaip pusė jų teko Europos Sąjungos valstybėms. Neteisėtas gali būti ne tik pats vaiko išvežimas. Tokia situacija gali susidaryti ir tada, kai vienas iš tėvų sutiko, kad vaikas išvyktų atostogų, tačiau pasibaigus sutartam laikui jis į Lietuvą nebegrąžinamas.
Tokiuose ginčuose labai svarbi sąvoka vaiko nuolatinė, arba įprastinė, gyvenamoji vieta. Ji nustatoma ne vien pagal deklaruotą adresą. Vertinama reali vaiko kasdienybė: kiek laiko jis gyvena konkrečioje šalyje, kur mokosi, kokia kalba kalba, kur turi draugų, artimųjų ir veiklų, kiek yra įsiliejęs į socialinę bei šeimos aplinką. Todėl vien tai, kad vaikas oficialiai deklaruotas Lietuvoje, dar nebūtinai reiškia, kad teisiškai jo įprastinė gyvenamoji vieta visais atvejais bus laikoma Lietuva.
Ką daryti, jei vaikas jau išvežtas?
Jeigu vienas iš tėvų mano, kad vaikas buvo neteisėtai išvežtas į kitą Hagos konvencijos valstybę, svarbiausia – nedelsti. Lietuvoje dėl vaiko grąžinimo procedūros galima kreiptis į Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybą, kuri bendradarbiauja su kitų valstybių institucijomis ir, esant pagrindui, inicijuoja grąžinimo procedūrą. Laikas čia svarbus. Jeigu nuo neteisėto išvežimo dar nepraėjo vieneri metai, Hagos konvencijos taisyklė yra orientuota į kuo greitesnį vaiko grąžinimą. Praėjus ilgesniam laikui teismui gali tekti vertinti ir tai, ar vaikas jau prisitaikė prie naujos aplinkos.
Vis dėlto vaiko grąžinimas nėra automatinis. Teismas gali jo negrąžinti, pavyzdžiui, jeigu būtų nustatyta didelė fizinės ar psichinės žalos vaikui rizika arba pakankamai brandus vaikas pats aiškiai prieštarautų grįžimui. Vaiko grąžinimas dar nereiškia, kad ginčas dėl jo gyvenamosios vietos išspręstas.
Tai vienas dažniausiai klaidingai suprantamų dalykų.
Spręsdamas dėl vaiko grąžinimo teismas nenusprendžia, su kuriuo iš tėvų vaikas turėtų gyventi ateityje. Grąžinimo procedūros tikslas – atkurti iki neteisėto išvežimo buvusią padėtį. Tik tada kompetentingas teismas gali atskirai spręsti, kur turėtų būti vaiko gyvenamoji vieta. Todėl vienašališkas išvykimas į kitą šalį paprastai nesuteikia teisinio pranašumo. Priešingai – jis gali sukelti ilgą tarptautinį procesą, pareikalauti papildomų išlaidų ir, svarbiausia, tapti didžiule emocine našta vaikui.
Jeigu vienas iš tėvų nori su vaiku nuolat persikelti gyventi į užsienį, saugiausias kelias – klausimą išspręsti dar iki išvykimo. Jeigu kitas iš tėvų sutinka, tai turėtų būti tinkamai įforminta. Jei susitarimo pasiekti nepavyksta, sprendimo reikia ieškoti teisėtu keliu – per mediaciją ir, jei būtina, teismą. Nes vienašališkas sprendimas gali baigtis visai ne naujo gyvenimo pradžia užsienyje, o reikalavimu vaiką grąžinti į Lietuvą.
O tokiuose ginčuose pagrindinis klausimas visada išlieka tas pats – ne kur patogiau gyventi tėvams, o kur ir kokiomis sąlygomis geriausia bus vaikui.
Parengė advokatų kontoros „Glimstedt“ vyresnysis teisininkas Markas Dobrovolskis
About the Author
