Ar tėvai turėtų spręsti, ko jų vaikai mokysis apie lytiškumą? Pavasarį Seime pradėtos svarstyti įstatymų pataisos tokį pasirinkimą jiems suteiktų. Tačiau vaikų ir paauglių psichologė psichoterapeutė Asta Jakonienė sako, kad svarbiausias klausimas yra ne teisinis. Ar patys tėvai jaučiasi pasirengę kalbėtis su vaikais apie lytiškumą?
Primena: reikalingos ribos
Dar kovą grupė Seimo narių įregistravo įstatymų pataisas, pagal kurias tėvai patys spręstų, ar jų vaikui reikia mokyklose dėstomo lytiškumo ugdymo – Gyvenimo įgūdžių programos dalies – ir kurių jo temų vaikas mokysis. Vėliau pavasarį Seimas po pateikimo projektui pritarė (už balsavo 44 parlamentarai) ir perdavė jį svarstyti komitetams. Panašų siūlymą – leisti tėvams spręsti, ar vaikams iki 16 metų reikalingos lytiškumo temos – Seimas pernai lapkritį buvo atmetęs.
Kol politikai diskutuoja apie tėvų teisę spręsti, A.Jakonienė primena, kad šeimoje svarbus ne tik suaugusiųjų pasirinkimas, bet ir vaiko amžius, poreikiai bei gebėjimas priimti sprendimus.
„Tėvai gali spręsti už vaikus, tačiau svarbu nepamiršti ir pačių vaikų poreikių. Kartais tėvai būna tvirtai įsitikinę žinantys, ko jų vaikui reikės gyvenime. Bet vien pastarieji metai parodė, kiek nutinka dalykų, kurių niekas nebūtų nei suplanavęs, nei sugalvojęs. Todėl turi atsirasti riba. Kai pradeda formuotis vaiko autonomija, svarbu, kad jis pats galėtų rinktis. Visiškai užgniaužti vaiko pasirinkimų negalima“, – sako vaikų ir paauglių psichologė psichoterapeutė Asta Jakonienė.
Užaugo tyloje
Kodėl teisės mokyti vaikus patiems neretai garsiausiai reikalauja tėvai, kuriems lytiškumo tema kelia daugiausia nerimo? Pasak psichologės, atsakymo reikėtų ieškoti jų pačių patirtyse.
„Jei tėvai vaikystėje negavo pakankamai žinių apie lytiškumą arba augo šeimose, kur ši tema buvo laikoma netinkama kalbėti, jie dažnai atsineša tam tikras nuostatas – kad apie tai kalbėti gėda, negražu ar nepriimtina. Jei žmogus su tokiomis nuostatomis gyvena toliau, mokykloje vykstantis lytiškumo ugdymas gali kelti nerimą. Baiminamasi, kad vaikams bus perduodamos idėjos, prieštaraujančios jų pačių įsitikinimams – vadinasi, „neteisingos“ ar „žalingos“, – sako vaikų ir paauglių psichologė psichoterapeutė Asta Jakonienė.
Vaikystėje susiformavę įsitikinimai, pasak psichologės, nėra nuosprendis.
„Jei suaugęs žmogus pastebi, kad kai kurie jo įsitikinimai buvo perimti iš tėvų ar susiformavo dėl to, kad tam tikrų žinių tiesiog trūko, jis gali pasirinkti savo vaiką ugdyti kitaip. Tačiau tam reikia pirmiausia pasiruošti pačiam ir padirbėti su savo nuostatomis“, – pažymi A.Jakonienė.
Kalbėti galima išmokti
Išmokti kalbėti apie tai, ko pats vaikystėje negirdėjai, įmanoma – tuo psichologė neabejoja.
„Išmokti galima tikrai visko. Šiandien tėvai turi daug daugiau galimybių nei ankstesnės kartos – jie gali mokytis, domėtis, lankyti kursus, paskaitas, ieškoti patikimos informacijos. Matau, kad nemažai tėvų tuo naudojasi: klausia, domisi, nori geriau suprasti. Tai labai pozityvus dalykas“, – sako A.Jakonienė.
Vis dėlto lytiškumo ugdymas, pabrėžia ji, nėra vienas suplanuotas pokalbis: „Nėra taip, kad pasisodini vaiką ir vieną dieną sakai: dabar kalbėsimės apie lytiškumą. Šeimoje tai vyksta nuo pat mažens – per tai, kaip tėvai bendrauja tarpusavyje, kaip kalba apie kūną, artumą, pagarbą. Dar daugiau vaikas mokosi iš to, ką kasdien mato ir patiria. Ar mes gerbiame savo kūną? Ar gerbiame kitų žmonių kūnus? Ar priimame žmones tokius, kokie jie yra? Elgesys ir veiksmai vaikui perduoda daugiau nei žodžiai.“
Saugo nuo traumos
Pasak A.Jakonienės, savo žiniomis abejojantys tėvai nerimauja ne mažiau nei užaugusieji tyloje. Labiausiai jie bijo pakenkti vaikui.
„Daugelis tėvų labai bijo sutraumuoti savo vaikus. Dabar tai labai populiaru: gydomės savo vaikystės traumas, tad nusprendžiame – auginkime vaikus be traumų. Tėvai nerimauja, dėl kiekvieno klausimo bėga pas specialistus, klausia dirbtinio intelekto – ir patys pasimeta“, – komentuoja psichologė.
Anot jos, per didelė baimė pakenkti vaikui kartais trukdo tėvams nustatyti ribas ir priimti sprendimus: „Kartais nutinka taip, kad tėvai nebedrįsta nustatyti ribų, priimti sprendimų – bijo, kad vaikui padarys kažką blogo. Atsiranda įsitikinimas, kad vaikas visada turi jaustis gerai ir būti laimingas. Tačiau gyvenime taip nebūna.“
Realybėje, sako specialistė, ši baimė pasitvirtina retai.
„Kad kalbėjimas apie lytiškumą būtų kam nors stipriai pakenkęs – tokių pavyzdžių praktikoje nesu girdėjusi. Žinoma, vaikai labai skirtingi: iš dvidešimt penkių klasės vaikų kiekvienas tą pačią medžiagą gali priimti savaip. Tarkime, vaikas, turintis autizmo spektro sutrikimą, informaciją priima kitaip ir gali ko nors išsigąsti. Todėl svarbu nepamiršti, su kuo dirbame. Bet ar dėl to turėtume vengti kalbėti?“ – svarsto A.Jakonienė.
Pasiduoti nerimui psichologė nepataria: „Nerimas yra normali gyvenimo dalis – visi žmonės tam tikrais etapais dėl kažko nerimauja. Tačiau problema atsiranda tada, kai jis ima valdyti kasdienybę, kai nerimaujama dėl kiekvieno dalyko. Todėl tėvams svarbu pirmiausia dirbti su savimi: geriau save pažinti, domėtis psichologija, suprasti savo reakcijas. Juk visą laiką esame santykyje – ir su kitais žmonėmis, ir su savimi. Kai keičiamės patys, tai mato ir vaikai.“
Siūlo pasimatuoti
Norėdami pasitikrinti, ar yra pasirengę kalbėtis su vaiku apie lytiškumą, tėvai gali pradėti nuo paprasto klausimo sau – kaip jie patys jaučiasi kalbėdami šia tema.
„Jei jau prisiimame atsakomybę auginti vaikus, turėtume būti pasirengę kalbėtis ir tomis temomis, kurios jiems rūpi“, – teigia psichologė.
„Vaikai labai greitai pastebi mūsų būseną. Pasimatuoti galime pagal savo jausmą: kaip aš jaučiuosi kalbėdamas apie bet kokius dalykus šia tema – nuo vibratorių iki lytinio santykio? Ar man gėda apie tai kalbėti net su savo partneriu, su draugais? Jei vaikui sakysiu, kad viskas čia gerai, o pats sėdėsiu paraudęs, nuleidęs akis ir mikčiosiu, jis supras, kad man kažkas nejauku. Ir jei mama su tėčiu – dievai ir autoritetai – apie tai kalbėdami taip elgiasi, vaikas pats pasidarys išvadą: turbūt kažkas su tuo negerai“, – aiškina A.Jakonienė.
Įsitikinimus, primena specialistė, galima keisti – po truputį, kalbantis su partneriu ar artimais žmonėmis.
Tai įdomu
Klausimas, kas turėtų spręsti dėl lytiškumo ugdymo – tėvai ar valstybė, – kelia diskusijų ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos šalyse.
Pasaulio sveikatos organizacijos bendradarbiavimo centro ir Tarptautinės planuotos tėvystės federacijos analizė rodo, kad iš 25 tirtų Europos regiono šalių lytiškumo ugdymas mokyklose privalomas mažiau nei pusėje – vienuolikoje.
Vokietijoje lytinis švietimas mokyklose privalomas nuo praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio, o tėvai neturi teisės savo vaikų nuo šių pamokų atleisti. Danijoje tėvų grupės bandė ginčyti privalomą lytinį švietimą teismuose, tačiau 1976 metais Europos Žmogaus Teisių Teismas nusprendė valstybės naudai – galimybės atsisakyti šių pamokų šalyje iki šiol nėra.
Naujausias ginčas kilo Velse: 2022 metais įvedus privalomą santykių ir lytiškumo ugdymą be galimybės jo atsisakyti, grupė tėvų kreipėsi į teismą, tačiau jų ieškinys buvo atmestas.
Kaimyninėje Anglijoje pasirinktas kompromisas: santykių ugdymas privalomas visiems mokiniams, o nuo dalies, skirtos lytiniam švietimui, tėvai gali prašyti vaiką atleisti. Tačiau ši galimybė galioja tik iki tam tikro amžiaus – likus trims mokslo trimestrams iki vaiko 16-ojo gimtadienio sprendimą priima jau pats mokinys, net jei tėvai tam nepritaria.
Italijoje situacija kitokia – 2015 metais parengtos nacionalinės lytiškumo ugdymo gairės taip ir nebuvo įgyvendintos, nes sulaukė visuomenės pasipriešinimo.
Autorė: Rasa Kasperavičiūtė-Martusevičienė
About the Author
