Kodėl žiauriai pasielgusį žmogų skubame pavadinti monstru, tačiau savo pačių netinkamam elgesiui dažniausiai randame pateisinimą? Ar geras žmogus gali padaryti ką nors labai blogo? O gal blogis nėra įgimta savybė, bet aplinkybių, pasirinkimų ir visuomenės įtakos pasekmė? Galbūt riba tarp „gerų“ ir „blogų“ žmonių yra kur kas trapesnė, nei norėtume pripažinti?
Šiuos klausimus iš skirtingų perspektyvų vakar vykusiame Vilniaus universiteto (VU) Diskusijų klube aptarė VU fizikė dr. Mažena Mackoit-Sinkevičienė, teisės psichologė doc. Kristina Vanagaitė, filosofas Paulius Gritėnas ir žurnalistė Urtė Karalaitė.
Pasak teisės psichologės dr. K. Vanagaitės, susidūrę su itin žiauriais nusikaltimais dažnai norime tikėti, kad juos padarę žmonės iš esmės skiriasi nuo mūsų. Taip lengviau paaiškinti nesuvokiamą elgesį ir išsaugoti įsitikinimą, kad patys niekada taip nepasielgtume.
Mokslininkė atkreipė dėmesį į vadinamąją fundamentaliąją atribucijos klaidą: kitų žmonių poelgius esame linkę aiškinti jų asmeninėmis savybėmis, o savuosius – susiklosčiusiomis aplinkybėmis. Kitaip tariant, kai blogai pasielgia kitas, sakome, kad jis blogas žmogus. Kai taip pasielgiame patys, prisimename nuovargį, patirtą neteisybę ar kitus savo elgesį pateisinančius veiksnius.
Vis dėlto net ir tvirtomis moralinėmis vertybėmis besivadovaujantis žmogus, veikiamas autoriteto, grupės spaudimo ar kitų aplinkybių, gali pasielgti priešingai savo įsitikinimams. „Be to, netinkamas elgesys neretai vystosi palaipsniui. Iš pradžių žmogus padaro nedidelį pažeidimą, vėliau randa jam pateisinimą, o ilgainiui tokie sprendimai gali tapti įprasti“, – pabrėžia dr. K. Vanagaitė.
„Ar iš blogo vaiko gali užaugti geras žmogus?“ Šį klausimą diskusijoje iškėlė žurnalistė U. Karalaitė, pasidalijusi istorijomis iš Lietuvos kalėjimų, kuriuose jau ketverius metus vykdo projekto „Neišgirsti balsai“ veiklas.
Viename nuteistojo tekste svarstoma, ar žmogus, nuo vaikystės nemokėjęs būti geras, apskritai gali išmokti gyventi kitaip. Kitas nuteistasis rašė nuo mažens žinojęs, kad taps vagimi, nes jo aplinkoje kitokios ateities galimybės atrodė nepasiekiamos. Tačiau ne visų nuteistųjų istorijos prasideda sudėtingoje vaikystėje ar nusikalstamoje aplinkoje.
Žurnalistė prisiminė Pravieniškėse sutiktą vyrą, turėjusį kelis aukštojo mokslo diplomus, dirbusį užsienyje ir kūrusį verslą. „Susidūręs su finansiniais sunkumais, priklausomybėmis ir asmenine krize, jis sutiko gabenti narkotikus. Tai buvo sprendimas, pakeitęs jo gyvenimą.“
Tokie susitikimai, pasak U. Karalaitės, privertė ją permąstyti visuomenėje įsitvirtinusį nuteistojo įvaizdį. Tarp kalėjimo sienų yra labai skirtingų žmonių – tiek sąmoningai ir pakartotinai nusikalstančių, tiek bandančių suprasti savo poelgius ir pakeisti gyvenimą.
Žurnalistė atkreipė dėmesį ir į Lietuvos bausmių vykdymo sistemos trūkumus. Jos vertinimu, vien žmogaus izoliavimas negarantuoja, kad jis išmoks gyventi kitaip, ypač jei nesuteikiama pakankamai psichologinės pagalbos ir resocializacijos galimybių.
Netikėtą požiūrį į blogio prigimtį pasiūlė fizikė dr. M. Mackoit-Sinkevičienė.
Pasak jos, fizikos dėsniai neturi moralinio vertinimo. Akmuo, krentantis nuo uolos, ir akmuo, tyčia nustumtas ant žmogaus, paklūsta tiems patiems fizikos dėsniams. Fizika gali aprašyti jų judėjimą, tačiau negali nustatyti, kuris veiksmas yra geras, o kuris blogas.
Vis dėlto dr. M. Mackoit-Sinkevičienė atkreipė dėmesį, kad sudėtingose sistemose gali atsirasti savybių, kurių neturi atskiros jų dalys. Pavyzdžiui, pavienė dalelė neturi temperatūros, tačiau daugelio dalelių sistemoje ji tampa prasminga fizine savybe. Panašiai, mokslininkės svarstymu, blogio sąvoka gali įgyti prasmę žmonių tarpusavio santykių ir visuomenės lygmeniu, nors jos neįmanoma aptikti atskiroje dalelėje.
Fizikė pasitelkė ir medžiagų atsparumo analogiją: kiekvienoje medžiagoje gali būti defektų, tačiau tai nereiškia, kad ji būtinai sulūš. Rezultatą lemia ir išorinė apkrova. Panašiai žmogaus elgesį gali paveikti individualių polinkių, patirčių ir aplinkybių sąveika.
Diskusijoje iškilo ir paradoksalus klausimas: jeigu blogio bijome, kodėl mus taip traukia istorijos apie žiaurius nusikaltimus ir serijinius žudikus?
Filosofo P. Gritėno teigimu, blogis kultūroje gali būti ne tik moralinio pasmerkimo objektas, bet ir savotiška alternatyva nusistovėjusiai tvarkai. Dėl to jis kartais įgyja patrauklumo, net kai suvokiame jo keliamą grėsmę.
Anot psichologės K. Vanagaitės, žmogaus dėmesį natūraliai patraukia neįprasti, grėsmingi ir stiprias emocijas sukeliantys įvykiai. Domėjimasis nusikaltimais taip pat gali būti mėginimas suprasti pavojų ir jam pasiruošti.
„Skaitydami kriminalines istorijas ar žiūrėdami filmus galime saugioje aplinkoje išgyventi situacijas, kurių realybėje nenorėtume patirti. Tačiau kuo daugiau dėmesio skiriame nusikaltimams, tuo stipresnė gali tapti jų baimė, o ši savo ruožtu skatina dar didesnį susidomėjimą“, – paaiškina dr. K. Vanagaitė.
Nors diskusijos dalyviai skirtingai vertino blogio sampratą, jų mintys sutapo svarstant apie žmogaus gebėjimą keistis ir galimybę atsiriboti nuo savo padarytų blogų poelgių.
Dr. K. Vanagaitė pabrėžė, kad labai svarbu atskirti žmogaus elgesį nuo jo tapatybės. Padaręs blogą veiksmą žmogus neturėtų automatiškai savęs laikyti blogu žmogumi. Tokia etiketė gali tapti pavojinga: jeigu žmogus ima tikėti, kad yra blogas, jo elgesys gali vis labiau atitikti šį įsitikinimą.
Pasak psichologės, žmonės gali mokytis naujų įgūdžių, geriau suprasti savo elgesio priežastis ir keistis. Tačiau tam svarbios ne tik asmeninės pastangos, bet ir palanki aplinka.
Panašią mintį išsakė ir U. Karalaitė. Per darbo kalėjimuose metus ji sutiko žmonių, kuriems pavyko įveikti priklausomybes, pakeisti gyvenimo būdą ir sėkmingai sugrįžti į visuomenę.
Filosofas P. Gritėnas diskusijoje siūlė atsargiau vartoti patį žodį „blogis“. Jo teigimu, prieš svarstant, ar blogis egzistuoja, pirmiausia verta išsiaiškinti, apie ką iš tiesų kalbame – žmogaus veiksmą, moralinį vertinimą, visuomenės santvarką ar filosofinę idėją.
Skirtinguose kontekstuose ta pati sąvoka gali turėti vis kitą reikšmę. O mėginimas visus nepriimtinus veiksmus paaiškinti vienu žodžiu gali trukdyti suprasti tikrąsias jų priežastis.
Blogio sampratos neapibrėžtumas skatina permąstyti ir tai, kuo grindžiame savo teisingumo jausmą. Kai nėra vieno universalaus kriterijaus, leidžiančio aiškiai atskirti gėrį nuo blogio, vis svarbesnis tampa gebėjimas išgirsti kitą, įvertinti skirtingas patirtis ir suabejoti savo pačių įsitikinimais. „Būtent susidurdami su skirtingomis patirtimis, išgirsdami kitų argumentus ir permąstydami savąsias nuostatas galime geriau suprasti, kokiomis vertybėmis vadovaujamės“, – sako filosofas P. Gritėnas.
Tad nors per daugiau nei dvi valandas trukusią diskusiją vienareikšmio atsakymo, ar blogis egzistuoja, rasti nepavyko, išryškėjo kita, galbūt svarbesnė mintis: blogį kituose atpažinti lengva, tačiau tam, kad suprastume jo prigimtį, kartais pirmiausia reikia išdrįsti pažvelgti į save.
About the Author
