Respublikinės Šiaulių ligoninės Chirurgijos klinikos konferencijų salėje tvyrojo ypatinga ir jautri atmosfera. Čia susirinkę ligoninės darbuotojai emociškai išgyveno akimirkas kartu su trimis jaunomis ligoninės kolegėmis, kurios dešimt dienų praleido stažuotėje karo siaubiamoje Ukrainoje.
Savo neįkainojama patirtimi, sukrečiančiais įspūdžiais ir naujomis žiniomis dalinosi Moters ir vaiko klinikos vaikų reanimacijos ir intensyviosios terapijos gydytojos Jurgita Pečiulytė, Emilija Valantinavičienė bei Vaikų skubiosios medicinos pagalbos skyriaus bendrosios praktikos slaugytoja Gintarė Varpučenskytė.
Tai – didvyriškas žingsnis
Respublikinės Šiaulių ligoninės direktorius Darius Praninskas, kreipdamasis į susirinkusius, neslėpė pasididžiavimo ir susižavėjimo medikių drąsa. „Mūsų medikių dalyvavimas stažuotėje karo siaubiamoje Ukrainoje – didvyriškas žingsnis vien dėl to, kad ryžotės tokiam dalykui, kuris moko patirties, ugdo pareigos jausmą. Svarbiausia tai, kad šios misijos metu jūs ištiesėte pagalbos ranką tam, kam buvo blogiausiai – mažyliams, jų mamoms, tiems žmonėms, kuriems labai reikėjo palaikymo“, – sakė D. Praninskas.
Ligoninės vadovas pabrėžė, kad ši misija buvo ne tik parama Ukrainai ir jos vaikams, bet ir parsivežta neįkainojama patirtis, kuri yra nepaprastai svarbi pačiai Šiaulių ligoninei bei visai šaliai: „Nuoširdžiai dėkoju viso kolektyvo vardu už jūsų misiją, už jūsų sutikimą pasidalinti akimirkomis ir įspūdžiais.“
Direktorius medikėms įteikė oficialias padėkas ir simbolines atminimo dovanėles – išgyvenimo krepšelius kritinėms akimirkoms.
Medikės viena paskui kitą dalinosi patirtais įspūdžiais, kurie liks ilgam.
Medikų pagalba karo aukoms: vaikams ir suaugusiems
Gydytoja Emilija Valantinavičienė pristatė misijos detales. Šiaulietės buvo dalis šešių asmenų komandos, kurią sudarė vaikų ligų gydytojai, slaugytojos ir vienas gydytojas oftalmologas. Komanda spalio 1–14 dienomis vyko į Ukrainos rytinėje dalyje esančią Dnipropetrovsko sritį.
„Tikslas buvo pažiūrėti, kaip karo sąlygomis gydomi vaikai, tapę karo aukomis. Pagrindinė žinia, kurią iš Ukrainos parsivežėme – kad mums visiems, nors ir nesame karo medikai, atėjus dienai X, teks dirbti ir teikti pagalbą nukentėjusiems“, – kalbėjo E. Valantinavičienė.
Per dešimt intensyvių stažuotės dienų lietuvių komanda aplankė ir dirbo daugybėje strateginių taškų. pabuvojo Stabilizacijos punkte, Dnipro Mečnikovo ligoninėje bei Dnipro šeimos ligoninėje.
Apsilankė itin modernioje Zaporižės srities klinikinėje vaikų ligoninėje, Zaporižės miesto vaikų Nr. 5 ligoninėje bei Zaporižės karo ligoninėje. Taip pat važiavo Evakuaciniame traukinyje, kur ligonių evakuacija geležinkeliu šiaulietėms paliko neišdildomą įspūdį.
Medikės pasakojo, kaip preciziškai Ukrainoje koordinuojamas sužeistųjų srautas. Jos bendravo su vienu iš koordinatorių. Jis pasakojo, kad dirbdami paromis ir atmintinai žinodami visus greitosios pagalbos automobilius bei ligonines (kurios yra numeruotos ir specializuotos pagal patologijas). Skirsto pacientų srautus. Tenka akimirksniu nuspręsti, kur vežti nukentėjusįjį. Šiaulietėms buvo itin vertinga pamatyti visą grandinę: nuo sužeistojo paėmimo iš įvykio vietos, jo stabilizavimo, gydymo iki reabilitacijos ir protezavimo.
Sukrečianti realybė ir pamokos
Vaikų intensyviosios pagalbos skyriaus intensyviosios terapijos bei vaikų ligų gydytoja Jurgita Pečiulytė atvirai pasidalijo emocine žiaurios realybės puse.
„Tikėjausi, kad nebus taip baisu, bet teko matyti patį baisiausią – kare nukentėjusius vaikus, kuriems dėl patirtų traumų pagalbos reikia ne tik dabar, bet reikės ir ateityje. Reikia gydyti ne tik fizines, bet ir psichologines traumas. Po karo bus didžiulė bėda, liūdesys, kuris tęsis dar ilgai“, – sakė gydytoja.
J. Pečiulytė pabrėžė, kad ši patirtis privertė visiškai kitaip įvertinti savo, kaip specialistės, vaidmenį: „Ištikus dienai X turėsiu dirbti ne tik su vaikais, bet ir su suaugusiais, nes karo metu nebebūsiu tik vaikų gydytoja. Savo įgūdžius privalau gerinti jau dabar, kad reikiamu momentu juos tiesiog turėčiau ir galėčiau iškart dirbti. Išmokau, kaip organizuoti darbą ekstremalioje situacijoje, kaip išbūti ir kaip saugoti save.“
Gydytoja pastebėjo, kad Ukrainos medikai per daugiau nei ketverius metus trunkančią Rusijos agresiją jau sukaupė milžinišką patirtį, o mums dar reikia labai pasistengti. „Jau laukti nebereikia, karas nesibaigia. Būkime pasiruošę blogiausiam. Jei galime Ukrainai atiduoti pinigus – atiduokime, nes kai reikės atiduoti kūnus, bus labai blogai“, – griežtai, bet realistiškai situaciją vertino J. Pečiulytė.
Medikų ramybė, susikaupimas ir neįtikėtinas pasiaukojimas
Vaikų skubiosios medicinos pagalbos skyriaus slaugytoja Gintarė Varpučenskytė iš Ukrainos kolegų teigė išmokusi neįtikėtinos vidinės ramybės ir komunikacijos ekstremaliomis sąlygomis.
„Labai patiko jų ramybė – nesvarbu, kokios sunkumo būklės vaikui teikiama pagalba, medikai dirba labai susikaupę, tyliai, konkrečiai ir aiškiai. Į bendravimą ir komunikavimą nuo šiol skirsiu daug daugiau dėmesio ir savo darbe. Patys Ukrainos gydytojai sako, jog užtruko, kol išmoko taip dirbti, tad iš jų skaudžių pamokų galime mokytis ir mes“, – pasakojo slaugytoja.
G. Varpučenskytę iki širdies gelmių sužavėjo Ukrainos ligoninių personalo pasiaukojimas. Matydami, kad vežami nauji sužeistieji, gydytojai lieka dirbti net ir po savo budėjimo, o kiti – savo noru skuba į pagalbą tiesiai iš namų.
Nors stažuotė buvo fiziškai ir emociškai sunki, jaunosios ligoninės medikės neslepia, kad esant galimybei, jos nedvejodamos vėl vyktų savanoriauti į Ukrainą. Ukrainos ligoninėse akivaizdžiai trūksta personalo, todėl šiaulietės norėtų dar labiau gilintis į darbo organizavimo subtilybes būtent tokiomis – kritiško stygiaus ir ekstremalių iššūkių – sąlygomis.
Nuotr. :
Respublikinės Šiaulių ligoninės direktorius Darius Praninskas įteikė padėkas Ukrainoje stažuotis nepabūgusioms medikėms: Moters ir vaiko klinikos vaikų reanimacijos ir intensyviosios terapijos gydytojoms Emilija Valantinavičienei ir Jurgitai Pečiulytei bei Vaikų skubiosios medicinos pagalbos skyriaus bendrosios praktikos slaugytojai Gintarei Varpučenskytei.
Zitos Katkienės nuotr.
About the Author
