Lietuvos ir pasaulio žiniasklaidoje plačiai nuskambėjęs nuo pneumoninio maro mirusios rusų mokslininkės atvejis paskatino vėl domėtis šia liga, kurios paskutinis didelis protrūkis Lietuvoje kilo XVIII a. pradžioje. Vilniaus universiteto (VU) Istorijos fakulteto dėstytojas doc. Martynas Jakulis, šiuo metu atliekantis tyrimą, skirtą paskutiniam marui Vilniuje, pasakoja apie maro epidemijų sampratą, pobūdį ir poveikį, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) gyventojų santykį su šia liga.
Pasak istoriko, VI–XX a. pasaulyje buvo kilusios trys maro pandemijos: vadinamojo Justiniano maro (VI–VIII a.), Juodosios mirties (XIV–XVIII a.) ir trečioji pandemija (XIX a. vidurys – XX a. vidurys), padariusi daugiausia žalos Azijoje.
„Būtent su antrąja pandemija siejami ir maro protrūkiai LDK. Per kone keturis amžius kildavę protrūkiai ilgainiui tapo vis lokalesni, nes valstybės imdavosi prevencinių priemonių, pradėjo veikti ir maro plitimo užkardymo mechanizmai. Vis dėlto užkratas per šį laikotarpį nesusilpnėjo, maras netapo paprasta endemine liga, o paskutiniai protrūkiai, įskaitant ir Lietuvą 1709–1710 m. siaubusią epidemiją, buvo itin pražūtingi“, – pasakoja mokslininkas.
VU Istorijos fakulteto dėstytojas teigia, kad, skirtingais skaičiavimais, XVI a. – XVIII a. pradžioje LDK būta kone dvidešimties maro protrūkių. Daugelis jų buvo lokalūs ir neišplito po didesnę valstybės dalį, tačiau didelės epidemijos XVII–XVIII a. turėjo ilgalaikių pasekmių. Esminis, nors ir ne vienintelis, maro epidemijų katalizatorius buvo karo veiksmai, kuriuos neretai lydėdavo ir badas.
„Maro protrūkiai buvo dažnesni Livonijos karo metu (1558–1583), o dvi ypač didelio masto epidemijos kilo per XVII a. vidurio karus su maskvėnais bei švedais ir per Didįjį Šiaurės karą (1700–1721). Pastarosios dvi epidemijos, apėmusios reikšmingą krašto dalį, ilgiems dešimtmečiams sutrikdė jo raidą ir net ilgų sąlyginės taikos dešimtmečių XVIII a. nepakako visuomenei ir ūkiui visiškai atsigauti“, – pasakoja istorikas.
Dabar žinomos trys pagrindinės maro rūšys: buboninis, pneumoninis, septiceminis. Tačiau, pasak istoriko, ankstyvųjų naujųjų laikų žmonės suvokė marą kaip vieną ligą: „To meto šaltiniuose maras įvardijamas keliais terminais: lotynišku pestis ar pestilentia, lietuvišku maras ir lenkišku powietrze morowe arba tiesiog powietrze. Pastarasis terminas, kurį galima išversti tiesiogiai („užkrečiamas oras“), itin aktualus bandant suprasti, kaip buvo suvokiamas maras. Būtent šio termino vartosena to meto šaltiniuose gerai atspindi įsitikinimą, kad maras sklinda oru, ir leidžia paaiškinti, kodėl epidemijos metu tiek daug pastangų būdavo dedama siekiant „išvalyti“ ar „išgryninti“ orą.“
1710 m. maras Vilniuje. Lietuvos nacionalinis dailės muziejus. Jozef Perli (spaustuvininkas), Ignacas Karenga (raižytojas), Pranciškus Pelikanas. 1799 m.
Pasak doc. M. Jakulio, tokia teorija, nors nebuvo vienintelė, išliko ilgą laiką, o maro plitimo mechanizmas buvo perprastas tik XIX a. pabaigoje, stebint maro protrūkį Honkonge. Jo metu šveicarų mokslininkas Alexandre’as Yersinas atrado pagrindinį maro sukėlėją – bacilą Pasteurella pestis, kuri vėliau jo garbei pervadinta Yersinia pestis. Tik tada paaiškėjo, kad maro protrūkių nebūtų buvę be žiurkių ir blusų, kurių viduramžių ir ankstyvųjų naujųjų laikų miestuose niekada netrūko.
„Susidūrę su maru to meto žmonės paaiškinimo ieškojo ne tik aplinkoje ar esą užterštame ore. Kaip ir iš esmės bet kuri kita sunki liga, maras buvo suvokiamas kaip Dievo bausmė. Neatsitiktinai apie Dievo siųstą „bausmę“, „negandą“ ar „rykštę“ užsimenama amžininkų liudijimuose, o be įvairių priemonių, kurios, tikėtasi, padės išvengti maro, itin didelę reikšmę turėjo specifinės religinės praktikos. Daug vilčių dėta ir į vadinamuosius maro šventuosius – Roką, Sebastijoną ir Rozaliją. Jų prašyta globos, maro metais jų vardai kiek dažniau teikti naujagimiams, taip tikintis, kad šventųjų globa padės išvengti ligos ir beveik neišvengiamos mirties“, – pasakoja istorikas.
VU Istorijos fakulteto dėstytojas priduria, kad, be dangiškosios globos paieškų, maro metu būdavo imamasi ir kitų priemonių, kuriomis tikėtasi išvengti pražūties: „1630 m. Vilniuje išleistoje Valentino Bartoševskio knygelėje „Bezoaras iš žmonių ašarų“ prisimenamas prieš daugiau nei penkerius metus mieste siautęs maras. Knygelėje pateikiami „patikrinti ir daugelio garsių daktarų aprašyti“ patarimai, kaip apsisaugoti nuo šios ligos. Turint omenyje tuo metu vyravusią maro sampratą, nestebina tai, kad autorius su maru susidūrusius žmones skatina ne tik melstis, bet ir palaikyti švarą namuose ir aplinkoje, smilkyti pelyną, kadagį ir kitus aštrų kvapą skleidžiančius augalus, pagaliau netgi „nusipirkti senų ožių, kad po namus vaikščiotų, nes tas kvapas nuveja marą“.“
Istorikas rado šaltinių, iš kurių teikiamų duomenų aiškėja, kad, siekiant išvengti tolesnio užkrato plitimo, nevengta naikinti ir su užsikrėtusiaisiais susijusių daiktų ar net namų. Taip 1710 m. rugpjūčio 25 d. padarė Vilniaus jėzuitai – sudegino nuo maro mirusių savo valdinių namus Lukiškių priemiestyje.
„Vis dėlto įprasčiausias būdas išvengti maro buvo tiesiog bėgti. Būtent tokią strategiją pasirinko Vladislovo Vazos gydytojas ir Vilniaus kalyklos administratorius Motiejus Vorbekas-Lettowas. 1653 m. liepą, matydamas, kad Vilniuje prasideda maras, jis su šeima persikėlė gyventi į savo dvarą netoli Sudervės, o marui iš miesto nesitraukiant, vėlyvą rudenį pasitraukė į kitą savo dvarą už Slanimo, kur ir sulaukė epidemijos pabaigos“, – apie maro prevenciją LDK pasakoja mokslininkas.
Istorikas pabrėžia, kad vieni, vengdami maro, bėgdavo, o kiti sąmoningai pasirinkdavo nebėgti ir rūpintis tais, kurie neturėjo galimybių pabėgti – slaugydavo užsikrėtusiuosius ir laidodavo aukas. Tokios veiklos dažnai imdavosi vienuoliai ir kunigai, kurie, rūpindamiesi sergančiųjų sielomis ir kūnais, patys dažniausiai paaukodavo savo gyvybes. Būtent toks likimas 1710 m. Vilniuje ištiko vienuolių bonifratrų ir pranciškonų tretininkų bendruomenes.
Šv. Rokas. Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus. Nežinomas autorius. XIX a.
Kartu doc. M. Jakulis atkreipia dėmesį į kitokius žmonių pasirinkimus: „Maro metu būdavo ne tik pasiaukojamai tarnaujama užsikrėtusiesiems, bet ir siekiama pasinaudoti susidariusia padėtimi piktavališkais tikslais. Apleisti ar dėl šeimininkų mirties be žmonių likę namai neretai tapdavo plėšikų taikiniu. Tai gerai liudija po 1630–1631 m. protrūkio Slanime išgyvenusiųjų pateikti skundai dėl kaimynų pasisavintų daiktų, javų, gyvulių ir net išardytų maro aukų namų. Siekiant užkardyti tokius veiksmus, maro metu būdavo stiprinama miestų apsauga, miesto valdžios paskirtiems atstovams suteikiami didesni įgaliojimai, įvedamos specialios maro metui pritaikytos elgesio taisyklės mieste likusiems žmonėms.“
Aptardamas maro padarinius, doc. M. Jakulis pažymi, kad būtent maro aukų skaičius daugeliui kelia bene didžiausią susidomėjimą.
„Vis dėlto reikia turėti omenyje, kad maro metu daugelis institucijų nefunkcionuodavo įprastu būdu, LDK gerokai vėliau pradėtos sistemingai tvarkyti ir mirties metrikų knygos, todėl neturime tikslių duomenų apie maro aukų skaičių. Apie maro poveikį galima spręsti iš netiesioginių duomenų, tokių kaip, pavyzdžiui, po epidemijos surašytų dvarų inventorių, kuriuose bent kartais fiksuota, kiek ūkių yra apleisti dėl epidemijos. Taip pat maro poveikį liudija krikšto ir santuokos metrikų knygos, kurių duomenys leidžia susidaryti įspūdį, maždaug kada gyvenimas pradėjo grįžti į įprastas vėžes. Istoriografijoje daugiau ar mažiau sutariama, kad bent jau paskutinio maro padariniai buvo tokie dideli, kad visuomenė atsigavo tik XVIII a. pabaigoje. Spėjama, kad skirtinguose regionuose galėjo mirti nuo ketvirtadalio iki trečdalio gyventojų“, – pasakoja istorikas.
Nors epidemijos padariniai buvo juntami dar ilgai, pats maras LDK ir Europoje XVIII a. pirmojoje pusėje tiesiog išnyko. Kaip pažymi doc. M. Jakulis, vis dar svarstoma, kokios priežastys galėjo tai nulemti, ypač žinant, kad liga niekaip reikšmingai nepasikeitė. Bet nors maras ir nebesugrįžo, jo grėsmė buvo juntama nuolat. Nestebina tai, kad po paskutinės didelės epidemijos pradėta ruoštis dar vienai epidemijai, kuri, neabejota, kada nors vėl užklups. 1713 m. tuometinio Vilniaus vyskupo Konstantino Kazimiero Bžostovskio iniciatyva buvo įsteigta Šv. Roko gailestingųjų brolių vienuolija, kurios nariai duodavo išskirtinį ketvirtąjį įžadą padėti užsikrėtusiesiems maru.
„Net ir praėjus daugiau nei pusei amžiaus po paskutinės maro epidemijos, su nerimu būdavo vertinami net menkiausi galimą naują epidemiją pranašaujantys ženklai. 1771 m. sausį pasklidus žinioms apie Maskvoje, kituose miestuose ir dalyje Ukrainos prasidėjusį marą, Vilniaus vyskupas Ignotas Jokūbas Masalskis nedelsdamas paskelbė ganytojiškąjį laišką, kuriuo tikinčiuosius įspėjo apie gresiantį pavojų ir ragino juos melstis, pasninkauti ir kitais būdais bandyti atitolinti „šią Dievo rykštę“. Nors apie marą daugelis tuo metu gyvenusių žmonių žinojo tik iš prisiminimų, tiek šios ligos samprata, tiek reakcija į jos grėsmę buvo beveik tokia pati kaip ir prieš keliasdešimt metų“, – sako VU Istorijos fakulteto dėstytojas doc. M. Jakulis.
About the Author
