Kai kalbame apie universiteto reikšmę demokratijai, atsakymai dažniausiai jau būna paruošti: universitetas ugdo kritinį mąstymą ir pilietines kompetencijas, gina akademinę laisvę, stiprina visuomenės atsparumą dezinformacijai. Tokie lūkesčiai visai suprantami, ypač šiandien, kai demokratijos ateitis net ir Vakarų visuomenėse atrodo vis mažiau užtikrinta. Ir vis dėlto ar universiteto demokratinė reikšmė apsiriboja tuo, kokius demokratinius tikslus jam nustatome iš anksto?
Tyrimai, dėstymas, diskusijos ir leidyba suburia žmones, kurių idėjos ir tarpusavio ryšiai gali plėtotis nenumatytomis kryptimis, neretai ir už universiteto ribų. O kokią reikšmę šios idėjos ir ryšiai gali įgyti žmonėms susitinkant, veikiant kartu ir keičiantis aplinkybėms?
Istorinė perspektyva čia gali suteikti tai, ko neturime žvelgdami į savo pačių ateitį: galimybę atpažinti reikšmes, kurios išryškėjo tik vėliau. Kai kurie Lietuvos intelektinės istorijos epizodai leidžia svarstyti, kaip universiteto intelektinė veikla gali įgyti demokratinę reikšmę, neapsiribojančią iš anksto numatytais tikslais.
Kuriantis nepriklausomai Lietuvos valstybei, ginčai dėl būsimo universiteto buvo ir ginčai dėl to, kokia visuomenė joje galėtų formuotis. Iš istorikės Audronės Janužytės tyrimų matyti, kad ginčytasi dėl to, ar universitetas turėtų būti pasaulietinis ar katalikiškas, kiek autonomiškas ir kokius mokslus apimantis.
Universiteto ateitį svarstė įvairių pažiūrų intelektualai, tarp jų ir dalyvavę kuriant nepriklausomą valstybę žmonės. Į šiuos svarstymus įsitraukė ir studentai, gynę Aukštuosiuose kursuose jau pradėtas studijų kryptis.
Šiuose ginčuose iškilo ir akademinės laisvės klausimas. Baimintasi, kad vienos pasaulėžiūros įsigalėjimas universitete gali varžyti mokslą ir pajungti jį politiniams ar religiniams interesams. Vienas iš pasiektų kompromisų buvo sprendimas pasaulietiniame universitete įsteigti ir Teologijos–filosofijos fakultetą. Čia įdomu tai, jog universiteto teisiškai dar nebuvo, bet jau buvo žmonių, kurie kalbėdami ir veikdami kartu ėmėsi kurti jo ateitį.
Istoriko Viliaus Kubeko darbuose matyti, kaip aplink Teologijos-filosofijos fakultetą formavosi nauja katalikų intelektualų karta, vėliau įsitraukusi ir į svarstymus apie Lietuvos politinės ir visuomeninės santvarkos alternatyvas. Šią aplinką telkė ir filosofas Stasys Šalkauskis – vienas iš Lietuvos kultūros filosofijos kūrėjų, skatinęs studentus plėsti savo intelektinį akiratį, kritiškai pažinti kitų Europos šalių mąstymo tradicijas ir kūrybiškai perimti jų idėjas.
Vienas jo studentų, sociologas Pranas Dielininkaitis, studijas tęsė Paryžiuje. Sorbonoje jis susipažino su Émile’io Durkheimo mokinių plėtojama sociologija, o Katalikų institute – su prancūzų katalikiškosios minties tradicija. Pasitelkdamas prancūzų sociologiją ir plėtodamas Kaune pažintą kultūrinės autonomijos idėją, Dielininkaitis savarankiškai svarstė, koks turėtų būti valstybės ir skirtingų pasaulėžiūrų visuomenės grupių santykis, kaip užtikrinti jų laisvę. Šiuos klausimus jis nagrinėjo ir lygindamas skirtingų šalių švietimo sistemas. Jo intelektiniai svarstymai neliko vien akademinėje erdvėje. Smetonos autoritarinio režimo metais Dielininkaitis kritikavo valdžią ir dalyvavo organizuojant politinę opoziciją, siekusią keisti valstybės valdymą.
Tačiau universiteto intelektinio gyvenimo galimybes veikė ir tos pačios politinės sąlygos, kurioms Dielininkaitis priešinosi. Po 1926 m. perversmo įsitvirtinęs autoritarinis režimas, ypač nuo 1930 m., vis labiau ribojo universiteto autonomiją. Vis dėlto universitete išliko tam tikra mokslinių tyrimų ir intelektinių diskusijų savarankiškumo erdvė. Universiteto intelektinis gyvenimas nebuvo vien valdžios politikos atspindys.
Šią įtampą tarp politinių apribojimų ir intelektinio savarankiškumo atskleidžia ir Stasio Šalkauskio atvejis: nors jis kritikavo Smetonos režimą, 1939 m. buvo patvirtintas Vytauto Didžiojo universiteto rektoriumi. Paskutiniais gyvenimo metais jis taip pat pradėjo rašyti veikalą „Pilnutinė demokratija“.
Šie tarpukario epizodai leidžia universiteto demokratinę reikšmę suprasti plačiau nei vien per jam iš anksto numatytą paskirtį. Ji galėjo atsirasti jau pačiuose viešuose ginčuose dėl universiteto ateities, o vėliau – net ir politinių apribojimų sąlygomis – kilti iš universitete puoselėjamų idėjų bei užmegztų ryšių, kurių būsimos politinės reikšmės nebuvo galima iki galo numatyti.
Sovietmečiu universitetui buvo skiriamas vaidmuo istorijoje, kurios kryptį valdžia skelbė esant žinomą. Komunistinė visuomenė buvo laikoma ne viena iš galimų ateičių, o neišvengiamu istorijos raidos tikslu. Todėl iš universiteto buvo reikalaujama ne tik perduoti žinias, bet ir rengti žmones, kurie prisidėtų prie šios tariamai nulemtos ateities kūrimo. 1945 m. Vilniaus universiteto statute rašyta, kad universitetas turi parengti specialistus, „nuoširdžiai atsidavusius komunistinės visuomenės sukūrimo reikalui“.
Tačiau oficiali universiteto paskirtis dar neatskleidžia visko, kas vyko su juo susijusiame intelektiniame gyvenime. Istorikė Ingė Lukšaitė primena įdomų atvejį – Eugenijaus Meškausko istorinio ir dialektinio materializmo seminarus universitete. Nors tai buvo oficialios sovietinės ideologijos disciplinos, jo studentas Donatas Sauka vėliau prisiminė, kad seminaruose mokėsi savarankiškai mąstyti – kelti klausimus, argumentuoti ir ieškoti atsakymų.
Tai nereiškia, kad Meškausko seminarai buvo demokratinio ugdymo ar pasipriešinimo režimui erdvė. Vis dėlto šis epizodas primena, kad iš anksto nustatyta mokymo paskirtis dar neapibrėžia visko, kas vyksta dėstytojui ir studentams susitinkant ir mąstant kartu.
Tačiau sovietinė kontrolė buvo nukreipta ne tik į intelektinės veiklos turinį, bet ir į pačius žmonių tarpusavio santykius. Aplink ideologiškai nepatikimais laikytus mokslininkus būdavo kuriama, Lukšaitės žodžiais, „tylos siena“: buvo trukdoma spausdinti ir cituoti jų darbus, ribojamas bendravimas su studentais. Kontrolė reiškė ir pašalinimą iš universiteto – buvo atleista Meilė Lukšienė ir kitos Lietuvių literatūros katedros darbuotojos. Taip buvo ribojama ne tik atskirų mokslininkų galimybė reikšti savo mintis, bet ir kitų žmonių galimybė su tomis mintimis susipažinti ir įsitraukti į jų svarstymą. O juk būtent žmonėms susitinkant, ginčijantis ir plėtojant vieniems kitų mintis gali kilti ir naujų klausimų apie visuomenę – tokių, kurie anksčiau net nebuvo viešai svarstomi.
Sovietmečio pabaigoje ėmė keistis intelektinių diskusijų santykis su viešuoju politiniu veikimu. Filosofų diskusijų klube „Kultūra ir istorija“, kaip rašo Sąjūdžio ištakas tyrinėjęs Algimantas Jankauskas, susibūrė su universitetu ir akademiniais institutais susiję filosofai, taip pat kiti mokslininkai, rašytojai ir viešaisiais klausimais besidomintys žmonės. Klube buvo svarstomi visuomenės demokratizacijos, istorinės savimonės, tautinės mokyklos ir valstybės suvereniteto klausimai. Kaip vėliau prisiminė Romualdas Ozolas, jis su kolegomis jau 1987 m. svarstė būtinybę pereiti nuo kultūrinės prie politinės veiklos.
Kitokią intelektinės veiklos ir politinių pokyčių sąsają matome Meilės Lukšienės istorijoje. Nors jos literatūrologinė veikla Vilniaus universitete buvo nutraukta, mokslinio darbo ji neatsisakė. 1985 m. išleistoje knygoje „Demokratinė ugdymo mintis Lietuvoje“ Lukšienė nagrinėjo demokratinių švietimo idėjų istoriją. Prasidėjus pertvarkai, Lukšienė telkė švietimo tyrėjus ir pedagogus bendram darbui, o jos anksčiau plėtotos idėjos apie ugdymą, visuomenę ir demokratiją įgijo naują politinę reikšmę.
Dar 1988 m. Lietuvos mokyklos ateitis buvo svarstoma Sovietų Sąjungos švietimo reformos kontekste. Vos po metų Lukšienė švietimą jau siejo su Lietuvos valstybės atkūrimu, o 1990 m. – su demokratinio gyvenimo kūrimu. Tačiau švietimas nebuvo vien priemonė jau apibrėžtai demokratinei santvarkai kurti. Svarstant, kaip ugdyti žmones, kartu buvo mėginama įsivaizduoti, ką apskritai galėtų reikšti gyventi demokratinėje Lietuvoje.
Žvelgiant iš šiandienos perspektyvos, kai kuriuos aptartus sovietmečio intelektinės veiklos epizodus galima laikyti Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir demokratinių permainų priešistorės dalimi. Tačiau tai nereiškia, kad jie nuo pat pradžių buvo nukreipti į šią baigtį ar kad jų vėlesnę politinę reikšmę buvo galima numatyti iš anksto. Keičiantis politinėms aplinkybėms, kai kurios su universitetu susijusios idėjos ir intelektinės iniciatyvos įgijo naują viešąją reikšmę, o jų svarstymas išsiplėtė už ankstesnių intelektinių bendruomenių ribų.
Ateitis, kurios kryptį sovietinė valdžia skelbė iš anksto nulemta, vis labiau tapo tuo, dėl ko žmonės galėjo viešai ginčytis ir ką ėmėsi kurti. Šie epizodai primena, kad intelektinės veiklos būsimos politinės reikšmės kartais negalime numatyti ne vien dėl informacijos stokos. Ji gali atsirasti ir vėliau – keičiantis istorinėms aplinkybėms, žmonėms veikiant kartu ir jų idėjoms įgyjant naujų, iš pradžių nenumatytų reikšmių.
Žvelgdami į praeitį, jau galime atpažinti, kokią demokratinę reikšmę su universitetu susijusios idėjos, intelektinės praktikos ir žmonių ryšiai įgijo vėliau. Savo pačių dabartyje šios retrospektyvaus žinojimo privilegijos neturime. Negalime iš anksto žinoti visų būdų, kuriais šiandieninis universiteto intelektinis gyvenimas gali tapti reikšmingas visuomenei, ar kokių naujų viešųjų klausimų dar gali kilti.
Vis dėlto universiteto ateities sprendimus turime priimti dabar: rinktis, ką finansuoti, ko mokyti, kurias tyrimų kryptis remti ir kokių tikslų siekti. Kuo remtis priimant šiuos sprendimus, jeigu būsimos universiteto demokratinės reikšmės negalime iki galo numatyti? Šis klausimas leidžia kiek kitaip pažvelgti į šiandienines aukštojo mokslo planavimo, ugdymo ir mokslinių tyrimų vertinimo praktikas.
Priimdami sprendimus dėl ateities, neišvengiamai turime apibrėžti, kokių rezultatų siekiame. Pavyzdžiui, studijų programose iš anksto numatome, ką absolventai turėtų mokėti ir gebėti. Panašiai nusakome ir demokratiniam gyvenimui reikalingus gebėjimus: kritinį mąstymą, pilietines kompetencijas, medijų raštingumą, atsparumą dezinformacijai. Rengti žmones darbo rinkai ir demokratiniam gyvenimui reiškia siekti skirtingų tikslų. Tačiau net normatyviai skirtingi siekiai gali įgyti panašią instrumentinę formą: iš anksto apibrėžiame, kokių gebėjimų siekiame išugdyti, ir pagal tai organizuojame bei vertiname ugdymą. Toks kompetencijų ugdymas gali būti svarbus ir demokratiniam gyvenimui. Tačiau iš anksto apibrėžti ugdymo rezultatai neišsemia universiteto demokratinės reikšmės. Ji gali formuotis ir kolektyviniame intelektiniame gyvenime – žmonėms susitinkant, diskutuojant, nesutariant ir keliant naujus viešuosius klausimus, kurių niekas iš anksto nenumatė.
Panaši pažinimo riba išryškėja ir mėginant įsivaizduoti demokratinės visuomenės ateitį bei švietimo vaidmenį ją kuriant. Rengiant valstybės pažangos strategiją „Lietuva 2050“, buvo sukurti keturi hipotetiniai Lietuvos ateities scenarijai, remiantis dviem pasirinktomis ašimis – demokratijos kokybe ir švietimo būkle. Jais nesiekiama nuspėti vienos neišvengiamos ateities, bet svarstyti skirtingas jos galimybes. Vis dėlto net ir svarstydami alternatyvias ateitis neišvengiamai remiamės šiandien turimomis žiniomis ir pasirinktais orientyrais. O demokratijai reikšmingi gali tapti ir klausimai bei politinės galimybės, kurių šiandien dar neatpažįstame. Tai nėra strateginio planavimo trūkumas, bet jo pažinimo riba.
Ši riba svarbi ir universitetų veiklos planavimui. Universitetai turi nustatyti tikslus, numatyti siekiamus rezultatus ir vertinti savo veiklą. Tačiau šie tikslai ir vertinimo kriterijai remiasi dabartiniu supratimu apie tai, kas svarbu ir vertinga. Todėl verta klausti, kaip jie veikia galimybes plėtoti moksliškai pagrįstą akademinę veiklą, kurios platesnės visuomeninės reikšmės šiandien dar negalime numatyti.
Panaši įtampa kyla ir svarstant mokslo finansavimą. Net ir moksliškai pagrįsto tyrimo platesnė visuomeninė reikšmė gali išryškėti tik vėliau. Todėl, jei vertinant tyrimų paraiškas didelis svoris suteikiamas iš anksto numatomai visuomeninei naudai, pranašumą gali įgyti tyrimai, kurių naudą jau gebame įvardyti čia ir dabar, nors kitų tyrimų mokslinė vertė gali būti ne mažesnė.
Universiteto intelektinio gyvenimo reikšmę leidžia svarstyti ir konkretus dabarties pavyzdys. Lietuvoje kilusių kultūros bendruomenės protestų fone, Vilniaus universiteto Filosofijos fakultete buvo surengta diskusija „Universitetas velniop einančiame pasaulyje: pareiga, pašaukimas, ribos“. Joje svarstyta, kokį vaidmenį universitetas turėtų prisiimti politinių įvykių akivaizdoje ir kur baigiasi akademinė laisvė ir prasideda nuomonės primetimas. Šis pavyzdys primena, kad universiteto intelektinis gyvenimas gali tapti erdve, kurioje tokiomis aplinkybėmis iš naujo svarstomas akademinės bendruomenės vaidmuo ir atsakomybė viešajame gyvenime. Universitetas čia pasirodo ne kaip vienu balsu kalbanti institucija, o kaip bendruomenė, kurios nariai gali skirtingai suprasti savo atsakomybę ir dėl jos viešai nesutarti.
Aptarti Lietuvos intelektinės istorijos ir dabarties pavyzdžiai kelia platesnį klausimą: kaip suprasti universiteto demokratinę reikšmę, jeigu ji neapsiriboja iš anksto numatytais tikslais ir rezultatais?
Čia svarbi ir politinės filosofijos perspektyva. Demokratija nėra kartą ir visiems laikams užbaigtas visuomenės modelis. Joje gali keistis ne tik politiniai sprendimai, bet ir pats supratimas apie tai, kokie klausimai svarbūs, kieno balsai girdimi ir kokios bendro gyvenimo formos galimos.
Kaip universiteto intelektinis gyvenimas gali prisidėti prie tokių pokyčių, padeda svarstyti Hannah Arendt, Emmanuelio Levino ir Jacques’o Rancière’o filosofinės įžvalgos. Arendt politinę laisvę sieja su žmonių gebėjimu kalbant ir veikiant kartu pradėti tai, ko iš anksto nenulemia esama tvarka. Tačiau veikiame ne vieni, o tarp kitų žmonių, todėl net gana aiškiai žinodami, ko siekiame, negalime iki galo numatyti, kokią eigą ir reikšmę įgis mūsų pradėti veiksmai. Levinas, savo ruožtu, kalba ne apie istorijos nenuspėjamumą, o apie santykį su Kitu, kuris niekada iki galo netelpa į mūsų turimas supratimo kategorijas. Susitikimas su Kitu gali priversti mus suabejoti šių kategorijų pakankamumu ir atverti klausimus, kurių anksčiau net nemokėjome kelti. O Rancière’ui nesutarimas (disensusas) nėra vien skirtingų nuomonių susidūrimas. Jis gali būti pačios demokratinės politikos pradžia, kai žmonės, kurių balsas iki tol nebuvo pripažįstamas lygiaverčiu, ima veikti kaip lygūs politinio gyvenimo dalyviai ir taip keičia ribas to, kas gali būti išgirsta, pamatyta ir įsivaizduojama kaip politiškai įmanoma.
Šios filosofinės perspektyvos leidžia skirtingais būdais svarstyti, kaip žmonių veikloje gali atsirasti naujų pradžių, būti kvestionuojamos nusistovėjusios supratimo kategorijos ir keistis politinio svarstymo ribos. Žvelgiant iš šių perspektyvų, universitetas svarbus ne vien tuo, kad padeda palaikyti šiandien pažįstamą demokratiją. Su universitetu susijusiame intelektiniame gyvenime gali kilti naujų klausimų, formuotis idėjų ir ryšių, kurie ilgainiui pakeistų tai, ką laikome viešai svarstytinomis problemomis ir demokratinio gyvenimo galimybėmis.
Čia praverčia demokratinės vaizduotės sąvoka. Ji gali reikšti gebėjimą įsivaizduoti kitokią demokratijos ateitį, tačiau universiteto kontekste ją siūlyčiau suprasti ir kaip atvirumą naujiems klausimams, kurie gali pakeisti patį mūsų supratimą apie tai, kas laikytina viešąja problema. Tai leidžia universiteto ir demokratijos santykį suprasti ne vien instrumentiškai. Universitetas gali sąmoningai siekti demokratinių tikslų, tačiau jo demokratinė reikšmė neapsiriboja iš anksto numatytais rezultatais. Tai nereiškia, kad nežinomybė savaime vertinga ar kad universitetams nereikia planuoti. Pagrįsti tyrimo ar intelektinės veiklos vertę nėra tas pats, kas tikėtis iš anksto nusakyti jos reikšmę demokratiniam gyvenimui. Šiandien, kai demokratijos ateitis net ir Vakarų visuomenėse nebėra savaime suprantama, svarbu klausti ne tik to, kaip universitetai gali padėti išsaugoti jau pažįstamą demokratinę tvarką. Ne mažiau svarbu, ar universitetuose ir aplink juos išlieka erdvės žmonėms susitikti, mąstyti ir pradėti kažką nauja – net jei šiandien dar negalime žinoti, ar ir kokią demokratinę reikšmę tai galėtų įgyti.
Komentarą rengė doc. dr. Rūta Petkutė, Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto Ugdymo mokslų instituto tyrėja ir lektorė
Publikacija yra Lietuvos mokslo tarybos (LMTLT) finansuojamo projekto dalis, sutarties Nr. S-PD-24-147
About the Author
