Trumpėjančios dienos, lietus ir vėstantys orai vis dažniau skatina savaitgalius leisti namuose. Tačiau prieš atidedant šeimos žygį iki pavasario verta pagalvoti, ką vaikai patiria išėję į gamtą. Įveiktas maršrutas gali tapti kantrybės pamoka, o bendras iššūkis – proga tėvams ir vaikams geriau pažinti vieniems kitus.
Žygius Vilniaus humanistinės mokyklos (VHM) moksleiviams bei jų tėvams organizuojanti pradinių klasių mokytoja Amelija Petrovskytė pastebi, kad šiandien daugelis dalykų pasiekiami greitai ir lengvai. Esame pripratę prie greitai besikeičiančių vaizdų ekranuose, patogaus susisiekimo ir galimybės bet kokį nepatogumą greitai pašalinti. Dėl to mums vis dažniau pritrūksta kantrybės ir gebėjimo išbūti nepatogiose situacijose.
„Gamta moko sulėtėti, būti kantriems ir priimti dalykus tokius, kokie jie yra. Joje ne viskas vyksta pagal mūsų planą, ne visada galime kontroliuoti aplinką ar išvengti sunkumų. Būtent todėl žygiai padeda vaikams ugdyti ištvermę, savarankiškumą ir atkaklumą. Žygiuodami kartu mokomės bendrystės – palaikyti vieni kitus, palaukti pavargusio draugo ir džiaugtis ne tik savo, bet ir visos grupės pasiekimais“, – sako mokytoja.
Mokyklos žygiuose – pamokos vaikams ir atradimai tėvams
Žygiai suteikia vaikams galimybę mokykloje įgytas žinias pritaikyti praktiškai, savarankiškai tyrinėti ir mokytis iš savo klaidų. Ne mažiau svarbūs ir bendravimo įgūdžiai, kuriuos padeda lavinti kartu patiriami iššūkiai.
„Žygiuodami su bendraklasiais vaikai susiduria su įvairiais iššūkiais, mokosi tartis, priimti kitokią nuomonę, pasitikėti vieni kitais ir prisiimti atsakomybę už bendrą rezultatą. Gamta ne visada patogi, todėl žygiai moko prisitaikyti, ieškoti sprendimų ir nepasiduoti vos susidūrus su sunkumais“, – sako A. Petrovskytė.
Jos teigimu, į bendrus žygius įsitraukę tėvai gali geriau pažinti savo vaiką: stebėti, kaip jis bendrauja su bendraklasiais, bendradarbiauja ir sprendžia kylančius sunkumus. Vaikams tai taip pat proga atrasti kitą tėvų pusę. Jie gali pamatyti savo tėvus ne tik kaip taisykles nustatančius suaugusiuosius, bet ir kaip bendrakeleivius, su kuriais galima kartu patirti nuotykių ir įveikti iššūkius.
„Žygiuojant atsiranda laiko nuoširdiems pokalbiams ir bendriems atradimams, kuriems kasdienybėje dažnai pritrūksta laiko. Tokios išvykos taip pat stiprina ir visos klasės bendruomenę – neformalioje aplinkoje tėvams lengviau susipažinti, pabendrauti tarpusavyje bei su mokytoja“, – pastebi A. Petrovskytė.
Leidosi į Šv. Jokūbo kelią
Mokyklos bendruomenei žygius organizuojanti pradinių klasių mokytoja įkvėpimo semiasi iš asmeninių kelionių. Šią vasarą ji leidosi į Šv. Jokūbo kelią. Daugiau nei tūkstantis Ispanijoje įveiktų kilometrų leido kitaip pažvelgti į kasdienius dalykus.
Anot jos, žygiuodamas piligriminiu keliu labai greitai išmoksti atsirinkti tai, ko iš tikrųjų reikia, nes kiekvienas nereikalingas daiktas turi savo kainą – jį tenka nešti. Tačiau ilgainiui supranti, kad ne tik kuprinėje nešiojamės per daug.
„Ši kelionė man dar kartą parodė, kad mus augina iššūkiai, nuovargis ir net nuobodulys. Ypač tomis dienomis, kai visai nesinori žengti dar vieno kilometro, bet vis tiek atsistoji ir eini. Būtent tada ugdosi ištvermė, valia ir atkaklumas. Todėl šias pamokas pritaikau ir vesdama vaikus į žygius. Išgirdusi dėl nuovargio kylantį nepasitenkinimą, primenu, kad žygis nėra tiesiog pasivaikščiojimas – jis gali būti ir iššūkis. Žinoma, svarbu atsižvelgti į vaikų amžių, jėgas ir savijautą. Tikslas – padėti vaikams atrasti, kad jie dažnai gali daugiau, nei patys galvoja“, – pastebi A. Petrovskytė.
Pataria, kaip pasiruošti žygiui su vaikais
Su moksleiviais bei jų tėvais VHM mokytoja į žygius leidžiasi įvairiais metų laikais. Vis dėlto ji pabrėžia, kad išvykai reikia pasiruošti iš anksto ir nusiteikti, jog gamta nuo mūsų norų nepriklauso – joje esame tik svečiai.
„Dažnai sakoma, kad nebūna blogo oro, būna tik netinkama apranga. Žinoma, ne kiekvienomis sąlygomis žygiuoti saugu, todėl svarbu įvertinti orų prognozę, maršrutą ir dalyvių galimybes. Būtina pasirūpinti tinkama apranga ir avalyne. Rekomenduoju rengtis keliais sluoksniais, kad sušilus būtų galima dalį drabužių nusivilkti, o sustojus – apsivilkti papildomą sluoksnį. Svarbu pasirinkti patogią, nuo drėgmės apsaugančią avalynę ir pasirūpinti maisto bei vandens atsargomis pagal žygio trukmę ir sąlygas“, – pataria A. Petrovskytė.
Šeimoms, norinčioms žygiuoti savarankiškai, mokytoja pirmiausia siūlo pradėti nuo tėvų požiūrio. Svarbu patiems mėgautis buvimu gamtoje ir parodyti vaikams, kad žygiavimas gali būti smagus nuotykis, o ne prievolė.
„Pradėti reikėtų nuo trumpesnių, vaikų amžių ir galimybes atitinkančių maršrutų. Nereikia iš karto siekti didelių atstumų ar rezultatų. Svarbiau, kad vaikas patirtų sėkmę, norėtų sugrįžti į gamtą ir pamažu atrastų savo galimybes. Taip pat verta žygį paversti atradimų žaidimu: tyrinėti medžius, vabzdžius, grybus, paukščius, ieškoti gyvūnų pėdsakų ar atlikti įvairias gamtos pažinimo užduotis“ – sako A. Petrovskytė.
Pasak jos, vaikams dažnai svarbu ne tik tai, kiek kilometrų jie nuėjo, bet ir ką pakeliui pamatė, atrado ir patyrė. Kartais sustojimas apžiūrėti vabalo ar ilgesnis poilsis ant nuvirtusio medžio yra ne trukdis, o pati gražiausia žygio dalis.
About the Author
