Doc. dr. Evaldas Stankevičius, Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakultetas
2027 metų biudžeto problema nėra tai, kad valstybė daugiau skiria pensijoms, viešosioms paslaugoms ar saugumui. Šie prioritetai suprantami. Esminis klausimas kitas: ar kartu su augančiais ilgalaikiais įsipareigojimais sukuriame pakankamai tvarų pajamų pagrindą jiems finansuoti ateityje?
Biudžetas gana aiškiai parodo, kiek planuojame išleisti, tačiau daug silpniau atsako, kaip didinsime ekonomikos pajėgumą tas išlaidas išlaikyti ne vien skolinantis.
Valstybės finansines galimybes ilgainiui lems ne vien mokesčių tarifai. Jas lems įmonių investicijos, darbo našumas, eksportas, technologijų diegimas ir bendra ekonomikos sukuriama pridėtinė vertė. Todėl vertinant 2027 metų biudžetą svarbu žiūrėti ne tik į tai, kam skiriama daugiau pinigų, bet ir į tai, kokios išlaidos kuria būsimą pajamų bazę.
Bendri skaičiai slepia didesnį spaudimą
Finansų ministerijos duomenimis, 2026 metų patvirtintame valstybės biudžete pajamos sudaro 21,07 mlrd. eurų, išlaidos – 27,52 mlrd. eurų, o 2027 metų projekte numatyta atitinkamai 22,16 ir 27,88 mlrd. eurų. Iš pirmo žvilgsnio vaizdas gali atrodyti gana ramus: pajamos turėtų augti 5,2 proc., o išlaidos – tik 1,3 proc. Tačiau toks palyginimas neatskleidžia viso finansinio spaudimo.
Neįskaičiuojant Europos Sąjungos ir Ekonomikos gaivinimo bei atsparumo didinimo priemonės paskolų lėšų, valstybės biudžeto išlaidos didėja 1,86 mlrd. eurų, arba 8,1 proc. Bendrą augimo rodiklį mažina besibaigiančių europinių programų finansavimo sumažėjimas. Vadinasi, iš kitų šaltinių finansuojami valstybės įsipareigojimai auga gerokai sparčiau, nei galima spręsti vien iš bendro 1,3 proc. skaičiaus.
Svarbu nepainioti ir valstybės biudžeto pajamų bei išlaidų skirtumo su valdžios sektoriaus deficitu – tai skirtingos apskaitos kategorijos. Nors valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų skirtumas mažėja, valdžios sektoriaus deficitas, Finansų ministerijos prognozėmis, nuo 3,3 proc. BVP 2026 metais didės iki 3,8 proc. 2027 metais, 2028 metais pasieks 4,6 proc., o 2029 metais sumažės iki 3,9 proc. BVP. Taigi bendra viešųjų finansų padėtis negerėja taip sparčiai, kaip galėtų pasirodyti žiūrint tik į vieną biudžeto eilutę.
Lėčiau augant ekonomikai svarbiausia – produktyvumas
Ministerija prognozuoja, kad Lietuvos ekonomikos augimas nuo 2,9 proc. 2026 metais sulėtės iki 2,2 proc. 2027 metais. Tuo pat metu privataus vartojimo ir darbo užmokesčio augimas taip pat turėtų būti nuosaikesnis. Esant tokiam scenarijui, dar svarbesnės tampa investicijos, produktyvumas ir gebėjimas kurti didesnę pridėtinę vertę.
Būtent todėl dėmesį atkreipia ekonomikos konkurencingumo ir valstybės informacinių išteklių srities finansavimo mažėjimas nuo 1,015 mlrd. iki 510,6 mln. eurų. Šio sumažėjimo negalima vertinti mechaniškai. Didžiąją jo dalį paaiškina baigiama 340 mln. eurų lengvatinių paskolų programa „Milijardas verslui“ ir mažėjantis ES bei kitos tarptautinės paramos finansavimas.
Vis dėlto net atmetus šių dviejų veiksnių poveikį, palyginamas finansavimo likutis mažėja apie 10,5 proc. Todėl svarbiausias klausimas yra ne vien asignavimų suma, o tai, kokios naujos investavimo priemonės pakeis pasibaigiančias programas ir kokią ekonominę grąžą jos sukurs.
Biudžete yra ir priešingų signalų. Investicijų skatinimui finansavimas didinamas nuo 129,5 iki 172,5 mln. eurų, arba 33,2 proc. Tai svarbi kryptis, tačiau vien didesnė asignavimų suma dar neparodo, kiek bus pritraukta privataus kapitalo, kiek atsiras naujų technologinių investicijų ir kaip tai paveiks darbo našumą.
Tarptautinis valiutos fondas yra atkreipęs dėmesį į maždaug 1 mlrd. eurų smulkiojo ir vidutinio verslo skolos finansavimo trūkumą Lietuvoje. Todėl būtų svarbu matyti ne tik biudžeto eilutes, bet ir aiškų planą, kokią dalį šio finansavimo trūkumo padės sumažinti valstybės priemonės.
Panaši logika galioja infrastruktūrai, mokslui ir švietimui. Pavyzdžiui, kelių infrastruktūrai 2027 metais numatyta 749,3 mln. eurų, palyginti su 815,5 mln. eurų 2026 metais. Švietimo, mokslo ir sporto finansavimas bendrai didėja, tačiau vien darbuotojų atlyginimams kelti numatyta daugiau lėšų, nei sudaro visas srities asignavimų prieaugis.
Atlyginimų didinimas gali padėti išlaikyti specialistus, bet ekonomikos augimo požiūriu svarbu žinoti, kiek lieka infrastruktūrai, moksliniams tyrimams, kompetencijoms ir technologinei pažangai.
Skola didėja net ekonomikai augant
Ryškiausias ilgalaikio tvarumo signalas yra valstybės skolos dinamika. Finansų ministerija prognozuoja, kad valdžios sektoriaus skola nuo 43,8 proc. BVP 2026 metais padidės iki 48,2 proc. 2027 metais, 50,7 proc. 2028 metais ir 54,3 proc. 2029 metais. Per trejus metus skolos santykis su BVP išaugtų 10,5 procentinio punkto, nors pagrindiniame scenarijuje ekonomikos nuosmukis nenumatomas.
Nobelio ekonomikos premijos laureatas Paulas Krugmanas 2012 m. straipsnyje „Nobody Understands Debt“ pabrėžė, kad valstybei nebūtina panaikinti visos skolos, tačiau svarbu, kad ji ilgainiui augtų lėčiau už ekonomikos ir mokestinių pajamų bazę. Ankstesnę skolą galima refinansuoti, kartu vykdant įsipareigojimus kreditoriams. Carmen Reinhart ir M. Belén Sbrancia savo tyrimuose parodė, kaip infliacija kartu su palūkanų ribojimu gali lemti neigiamas realiąsias palūkanų normas ir mažinti sukauptos skolos naštą. Vis dėlto infliacija nėra nemokamas finansavimo šaltinis: pajamoms atsiliekant nuo kainų mažėja gyventojų perkamoji galia, o refinansuojant skolą gali tekti mokėti didesnes palūkanas. Skolos santykį su BVP lengviau stabilizuoti, kai nominaliojo BVP augimas viršija vidutinę nominaliąją skolos palūkanų normą, tačiau dideli pirminiai biudžeto deficitai šį pranašumą gali panaikinti. Lietuvos 2027 m. biudžeto pagrindiniame scenarijuje ekonomikos nuosmukis nenumatomas, tačiau skolos santykis su BVP didėja visą planuojamą laikotarpį.
2027 metais planuojama pasiskolinti apie 10,5 mlrd. eurų. Didelė dalis šios sumos bus skirta ankstesnei skolai grąžinti, todėl jos negalima tapatinti su nauju skolos prieaugiu. Tačiau skolos aptarnavimo kaštai jau tampa vis svarbesni: valstybės skolos valdymo išlaidų asignavimai didinami 367,3 mln. eurų. Šis prieaugis net šiek tiek viršija bendrą valstybės biudžeto išlaidų padidėjimą, kuris sudaro 362,9 mln. eurų.
Todėl svarbiausia ne pats skolinimosi faktas, o tai, kam skolintos lėšos naudojamos. Skola gali būti prasminga, kai finansuoja saugumą, infrastruktūrą, technologijas ar kitas investicijas, kurios didina būsimą ekonomikos pajėgumą ir mokestinę bazę. Tačiau nuolatinėms išlaidoms reikia nuolatinių pajamų. Didesnes pensijas ir geresnes viešąsias paslaugas ilgainiui turi užtikrinti stiprėjanti ekonomika, o ne nuolat augantis skolinimasis.
Didesnės pajamos nebūtinai reiškia didesnius tarifus
Svarbus, bet nepakankamai išnaudotas pajamų rezervas yra geresnis mokesčių surinkimas ir šešėlinės ekonomikos mažinimas. 2027 metų biudžete iš geresnio mokesčių administravimo tikimasi 197 mln. eurų papildomų pajamų. Tai reikšminga suma, tačiau ji gerokai mažesnė už tarptautinių institucijų vertinamą ilgalaikį Lietuvos mokestinės bazės potencialą.
Europos Komisijos vertinimu, Lietuvos PVM atotrūkis 2024 metais siekė 13,2 proc. EBPO yra rekomendavusi Lietuvai artėti prie Estijos ir Latvijos lygio ir skaičiavo, kad tokia reforma ilgesniu laikotarpiu galėtų turėti fiskalinį efektą, prilygstantį maždaug 1 proc. BVP per metus. Tai nėra prognozė, kad beveik milijardą eurų būtų galima papildomai surinkti jau kitais metais, tačiau mastas rodo, kad pajamų didinimo diskusija neturėtų apsiriboti vien naujais ar didesniais mokesčių tarifais.
Šešėlio mažinimas kartu yra konkurencingumo klausimas. Sąžiningai mokesčius mokančios įmonės negali vienodomis sąlygomis konkuruoti su verslais, kurie dalį veiklos slepia. Todėl mokesčių administravimas turėtų būti vertinamas ne vien pagal papildomai surinktą sumą, bet ir pagal tai, kiek realiai mažėja PVM ir kitų mokesčių atotrūkis, neapskaitytas darbas bei paskatos veikti šešėlyje.
Reikia ilgalaikio finansavimo
2027 metų biudžete yra sprendimų, kurie tiesiogiai gerina dalies gyventojų padėtį. Pensijoms didinti numatyta papildomai 715,5 mln. eurų, vidutinė senatvės pensija turėtų augti nuo 747 iki 825 eurų. Pagal Finansų ministerijos prognozuojamą 3,3 proc. infliaciją tai reikštų ir realų pensijų augimą. Šeimos politikos paketui numatyta 150 mln. eurų, o papildomai sveikatos draudimui – 304 mln. eurų.
Šių priemonių poreikį pagrindžia ir aukšta pajamų nelygybė bei skurdo rizika. Tačiau socialinės politikos tvarumas priklausys nuo to, ar kartu augs dirbančiųjų produktyvumas ir mokestinės pajamos. Finansų ministerija prognozuoja, kad 2027 metais užimtųjų skaičius sumažės 0,2 proc., todėl mažėjant darbingo amžiaus gyventojų skaičiui dar didesnę reikšmę įgauna kompetencijos, technologijos ir vieno darbuotojo sukuriama vertė.
Ko trūksta 2027 metų biudžeto logikoje?
Pagrindinė problema nėra viena konkreti išlaidų eilutė. Trūksta aiškesnio ryšio tarp šiandien prisiimamų įsipareigojimų ir rytdienos pajamų. Biudžete numatyta daugiau lėšų pensijoms, viešosioms paslaugoms ir saugumui, tačiau kartu reikėtų daug aiškiau parodyti, kokios investicijos didins Lietuvos gamybą, eksportą, darbo našumą ir mokestinę bazę.
Pirmiausia reikėtų aiškaus valstybės skolos stabilizavimo ir ilgalaikių įsipareigojimų finansavimo plano: kada tikimasi sustabdyti skolos santykio su BVP augimą, kokiomis pajamų ir išlaidų priemonėmis bus mažinamas deficitas ir kaip bus atskirtas laikinas saugumo finansavimas nuo nuolatinių einamųjų išlaidų.
Antra, investicijų politika turėtų būti vertinama pagal rezultatą, o ne vien pagal skirtą sumą. Valstybė kartu su ILTE galėtų aiškiai parodyti, kokią naujų paskolų ir garantijų apimtį planuoja, kiek privataus kapitalo pritrauks vienas valstybės investuotas euras ir kokį poveikį finansuojami projektai turės produktyvumui, eksportui bei darbo vietoms.
Trečia, reikėtų konkrečių šešėlinės ekonomikos ir viešųjų išlaidų veiksmingumo tikslų. Geresnis mokesčių surinkimas leistų plėsti pajamų bazę nedidinant naštos tiems, kurie mokesčius jau moka, o išlaidų peržiūra turėtų atsakyti, kur valstybė gali pasiekti geresnį rezultatą už tą pačią sumą.
2027 metų biudžeto vertinimą galiausiai galima sutraukti į vieną klausimą: ar skolindamiesi ir daugiau išleisdami šiandien kartu kuriame ekonomiką, kuri rytoj galės daugiau uždirbti? Didesnes pensijas, geresnes viešąsias paslaugas ir valstybės saugumą ilgainiui turėtų išlaikyti stipresnė ekonomika ir didesnės mokestinės pajamos. Jei šio ryšio neparodome, biudžetas sprendžia dabarties poreikius, bet palieka per daug neatsakytų klausimų apie jų finansavimą ateityje.
About the Author
