Andrius Vyšniauskas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto doktorantas
Lapkričio 3 d. JAV vyks vidurio kadencijos rinkimai: bus perrenkami visi Atstovų rūmai ir trečdalis Senato. Šie rinkimai vyksta išties sudėtingu metu: prezidentas istoriškai nepopuliarus (jo veiklą neigiamai vertina 66 % amerikiečių); visuomenę slegia infliacija, o ypač degalų kainos; skaldo karas Irane, Rusijai palanki pozicija Ukrainos atžvilgiu ir kontroversiška tarifų politika. Įtampą ir nuotaikas gana gerai atspindi daugelio kandidatų lūpose skambanti frazė: „Tai svarbiausi mūsų kartos rinkimai“. Visgi ilgiau stebintys JAV politiką patvirtintų: nors šie rinkimai tikrai įtempti, tačiau ne ką mažesnę įtampą matome ir tokią pat retoriką girdime prieš kiekvienus rinkimus.
Daugelis analitikų įvardija tris galimus scenarijus: 1) respublikonai išlaiko abiejų rūmų kontrolę (tikimybė 5 %); 2) Kongresas padalijamas – respublikonams lieka Senatas, demokratams atitenka Atstovų rūmai (20 %); 3) demokratai perima abu rūmus (75 %). Vertinant galimybes atskiruose rinkimuose: demokratų šansai perimti Atstovų rūmus siekia 95 %, Senatą – 55 %. Taigi demokratų perspektyvos Atstovų rūmuose labai geros, Senate neapibrėžtumo žymiai daugiau.
Pirmasis scenarijus būtų didžiulė D. Trumpo pergalė: jis sustiprintų įtaką partijoje, leistų tęsti D.Trumpo administracijos politiką ir įtvirtinti savo palikimą. Antrasis primintų padėtį po 2018 m. rinkimų, kai respublikonai pralaimėjo Atstovų rūmus, bet išlaikė Senatą. Tokiame scenarijuje artimiausius dvejus metus Prezidento vidaus politikos darbotvarkė būtų stipriai apsunkinta: demokratai galėtų blokuoti tiek ir įstatymines iniciatyvas, tiek ir federalinį finansavimą. Tačiau užsienio politikos ir teisėjų skyrimo galimybės išliktų platesnės – užsienio politikoje Senatas turi daug galių ir jis tvirtina teisėjų, įskaitant Aukščiausiojo Teismo, paskyrimus. Demokratams perėmus bent vienus Kongreso rūmus, neabejotini ir aktyvesni net nei pirmojoje D. Trumpo kadencijoje parlamentiniai tyrimai.
Galiausiai trečiasis scenarijus stipriausiai apribotų prezidento įstatymų leidybos darbotvarkę ir teisėjų skyrimą, o abeji Kongreso rūmai panertų į tyrimus bei kaltinimus Prezidentui. Be abejo, tai nereikštų D. Trumpo pasitraukimo ar patraukimo, tiesiog priverstų jį susikoncentruoti į tai, kas vyksta Vašingtone, mažiau iniciatyvos rodyti tarptautiniuose reikaluose, nors būtent čia jis ir išlaikytų daugiausiai veikimo laisvės.
Visgi iš Lietuvos ir Europos perspektyvos ne viskas taip tamsu. Jeigu dabartinę D. Trumpo užsienio, saugumo ir prekybos politiką laikome problemiška, demokratų pergalė galėtų reikšti ne tik tvirčiau užtrauktą stabdį, bet ir mums palankesnes Kongreso iniciatyvas: stabdyti tarifų veikimą, atnaujinti paramą Ukrainai, stabdyti bendradarbiavimo iniciatyvas su Kremliaus režimu. Taip pat šie rinkimai išryškins ir galimus demokratų kandidatus 2028 m. prezidento rinkimuose – tai gali atnešti saulėtesnių nuotaikų žvelgiant į tarptautinės politikos perspektyvą.
Istorinės tendencijos respublikonams nepalankios: nuo Antrojo pasaulinio karo per vykusius 20 vidurio kadencijos rinkimų prezidento partijai pavyko padidinti mandatų skaičių Atstovų rūmuose tik du kartus – B. Clintono demokratams 1998 m. ir G. W. Busho respublikonams 2002 m. Atitinkamai per šį laikotarpį Senate išlaikyti daugumą prezidento partijai pavyko 6 kartus.
Visgi pastaruoju metu dažniau matėme padalyto Kongreso precedentus: 2018 m. D. Trumpo respublikonai pralaimėjo Atstovų rūmus, bet Senate sustiprėjo dviem mandatais; 2022 m. J. Bideno demokratai taip pat pralaimėjo Atstovų rūmus, tačiau išlaikė Senato kontrolę.
Šiuo metu respublikonai prieš demokratus Atstovų rūmuose turi tik keturių mandatų persvarą. Iš 435 apygardų tik 50 (11,5 %) yra laikomos konkurencingomis. Tai nereiškia, kad kitose apygardose demokratai negali laimėti prieš respublikonus ir atvirkščiai. Gali pasitaikyti visko, tačiau likusiose apygardose netikėtumų tikimybė mažesnė.
Iš šių 50 apygardų 39 šiuo metu atstovauja respublikonai ir tik 11 demokratai. Taigi, iš pažiūros demokratų pranašumas akivaizdus, nes jie gina daugiau nei tris kartus mažiau svyruojančių apygardų nei respublikonai. Visgi, kai einame giliau, prognozės rodo kiek artimesnę kovą. Iš šių 50 apygardų pagal apklausas 16-oje pranašumą turi demokratai, 17-oje – respublikonai, likusiose 17-oje aiškaus favorito nėra. Taigi, nors demokratų šansai vertinami geriau, tačiau kova yra išties artima. Daug priklausys nuo vietinių kampanijų entuziazmo ir nacionalinių tendencijų – abu veiksniai šiuo metu mažiau palankūs respublikonams.
Svyruojančios apygardos išsidėsčiusios 24 valstijose. Daugiausia svyruojančių apygardų yra Floridoje (5), Ohajuje, Pensilvanijoje ir Teksase (po 4), Ajovoje, Arizonoje, Kolorade ir Mičigane (po 3). Tose valstijose, kuriose kartu vyksta ir Senato rinkimai, nacionalinės tendencijos turi didesnę reikšmę, nes sulaukiam daugiau nacionalinio dėmesio. Iš paminėtų daugiausiai svyruojančių apygardų turinčių valstijų senatoriaus šiame cikle nerenka tik Pensilvanija ir Arizona.
Šiemet renkami ir 35 senatoriai: vyksta 33 eiliniai ir dveji specialieji rinkimai. 10 valstijų patenka į svyruojančių kategoriją: 7 vietas gina respublikonai, tik 3 – demokratai. Iš pažiūros tai ir vėl palanku demokratams, tačiau ir vėl situacija nėra vienareikšmė. Respublikonai Senate turi 4 mandatų daugumą. Todėl demokratams reikia neprarasti nė vienos iš 3 ginamų svyruojančių valstijų, o iš likusių 7 respublikoniškų laimėti net 4.
Iš trijų svyruojančių demokratų valstijų Naujajame Hempšyre ir Minesotoje jie pirmauja daugiau nei 3 % ir tai jau yra ganėtinai daug. Sunkiausia kova vyksta Mičigane, kur pirminius rinkimus laimėjo kairiojo partijos flango atstovas Abdulas El-Sayedas. Išrinktas jis taptų pirmuoju musulmonu senatoriumi. Būtent jo kairiosios pažiūros ir religinė tapatybė yra svarbiausiais respublikonų atakų objektais. O ir konkurentas respublikonas Mike’as Rogersas yra palyginti stiprus, gebantis ir išlaikyti D. Trumpo paramą, ir atsiriboti nuo nepopuliarių jo sprendimų, pavyzdžiui, Mičiganui nepalankių tarifų Kanadai. Mičiganas anksčiau buvo laikomas demokratams saugia valstija, bet A. El-Sayedas pirmauja tik 1,9 %. Tarp kitų septynių konkurencingų valstijų demokratams palankiausias Ohajas – apklausų persvara viršija 3 %. Teksase, Aliaskoje ir Meine persvara mažesnė nei 2 %. Ajovoje ir Kanzase minimalų pranašumą turi respublikonai, o Pietų Karolinoje jų persvara siekia apie 2,7 %.
Visgi didžiausia šių rinkimų staigmena yra tai, kad demokratams atsivėrė anksčiau stipriai respublikoniškos valstijos: Teksasas, Aliaska, Ajova ir Kanzasas. Visose D. Trumpas 2024 m. laimėjo daugiau nei 13 % persvara. Tai rodo ir respublikonų problemas, pavyzdžiui, polinkį rinktis D.Trumpui palankius, bet kontraversiškus kandidatus, ir ganėtinai protingą demokratų strategiją rinktis vietoje populiarius, platesnį palaikymą telkiančius politikus.
Štai Teksase demokratai nominavo Jamesą Talarico – buvusį mokytoją, teologijos studentą, valstijos parlamente pasižymėjusį abiejų partijų palaikytomis iniciatyvomis, pavyzdžiui, insulino priemokų ribojimu. Kanzase demokratams atstovauja Adamas Hamiltonas, vadovaujantis didžiausiai valstijoje metodistų bažnyčiai. Ajovoje Joshas Turekas – nuosaikus valstijos parlamento narys ir buvęs paralimpietis. Būtent tokių nuosaikesnių, platesnes pažiūras ir elektoratus telkti gebančių kandidatų strategija pasiteisino pernai vykusiuose gubernatorių rinkimuose. Matome, kad demokratai šią strategiją ir toliau naudoja, net ir nepaisant kelių labiau į kairę svyrančių kandidatų pasirinkimo, pavyzdžiui, Mičigane ir Meine.
Šių rinkimų įtampą pirmiausiai rodo D. Trumpo spaudimas respublikonų gubernatoriams perbraižyti Atstovų rūmų apygardas savo naudai. Teksase ir keliose kitose valstijose tai padaryti pavyko, kitur tam pasipriešino patys respublikonai arba teismai. Demokratai atsakė savo perbraižymais, iš kurių ryškiausia buvo referendumu paremta iniciatyva Kalifornijoje. Paskutinės analizės rodo, kad perbraižymų metu respublikonai galėjo pasiekti 4 mandatų persvarą. Tai nėra daug. Taip pat manoma, kad perbraižymai galėjo sukelti ir papildomų problemų, pavyzdžiui, jeigu demokratų banga bus didelė, kai kurios respublikoniškos perbraižytos Teksaso apygardos gali tapti netikėtai konkurencingomis, nes šios partijos kandidatų persvara tapo žymiai plonesnė.
Kalbama ir apie galimą D. Trumpo administracijos spaudimą rinkėjams, pavyzdžiui, imigracijos kontrolės agentų (ICE) pasirodymą prie balsavimo vietų rinkimų dieną. Tai galėtų atbaidyti dalį balsavimo teisę turinčių piliečių imigrantų bendruomenėse. Visgi tikimybė tokiems veiksmams yra maža, nes tam reikėtų didelių federalinių resursų, kurių D. Trumpo administracija tiesiog neturi.
Kyla klausimų ir apie tai ar D. Trumpas pralaimėjimo atveju pripažins rinkimų rezultatus. Jei demokratai laimės, tai priklausys nuo pergalės dydžio. Plati demokratų pergalė daugelyje valstijų apsunkintų bandymus neigti rezultatą. Tačiau jeigu Atstovų rūmų kontrolę lems vos kelios apygardos ir maži skirtumai jose, ginčų bei perskaičiavimų rizika didės. Tokiu atveju D. Trumpo aplinka galėtų siekti ginčyti pavienių apygardų rezultatus teismuose, siekti neleisti daliai Atstovų rūmų narių prisiekti.
Laukia įdomūs ir įtempti rinkimai, po kurių JAV politika gali dar labiau susitelkti į vidaus politikos procesus. Tai kelia grėsmę, kad sumažės JAV aktyvumas tarptautinėje arenoje, o ypač mums svarbiu Rusijos karo Ukrainoje klausimu. Visgi galima galvoti ir kitaip: porą metų mažiau dėmesio užsienio reikalams skiriantis D. Trumpas gali būti ir visai neblogai.
Autorius remiasi Nate’o Silverio, „Cook Political Report“ ir „The Economist“ prognozėmis, „RealClearPolling“, „Reuters“, „Ipsos“, „The American Presidency Project“ ir oficialiais JAV institucijų duomenimis.
About the Author
