Mantas Lukauskas, Kauno technologijos universiteto alumnas ir „Hostinger“ dirbtinio intelekto techninis grupės vadovas
Įsivaizduokite situaciją: vėlų vakarą suskamba telefonas. Ekrane matote artimo žmogaus vardą. Atsiliepę išgirstate pažįstamą, išsigandusį balsą, skubiai prašantį pagalbos: įvyko avarija, reikia pinigų, nėra laiko aiškinti.
Balsas atrodo tikras. Intonacija pažįstama. Emocija įtikinama. Tokioje situacijoje natūralu reaguoti iš karto, o ne sustoti ir tikrinti faktus.
Būtent čia išryškėja viena svarbiausių naujojo skaitmeninio amžiaus problemų: vaizdas ir garsas nebėra tokie patikimi įrodymai, kaip manėme anksčiau. Dirbtinio intelekto (DI) įrankiai jau leidžia kurti vis įtikinamesnes balso, veido, nuotraukų ir vaizdo klastotes. Tai keičia ne tik technologijų rinką, bet ir pačią pasitikėjimo logiką.
Ilgą laiką vadovavomės paprasta taisykle: gandais galima netikėti, bet jei pats pamačiau ar išgirdau, vadinasi, tai tikra. 2026-aisiais vien šia taisykle pasikliauti jau nebegalime.
Sintetinės tikrovės era
Dar visai neseniai įtikinamai suklastoti žmogaus balsą ar veidą reikėjo gerokai daugiau techninių įgūdžių, laiko ir išteklių. Šiandien tokie įrankiai tampa vis prieinamesni, pigesni ir paprastesni naudoti.
Tai nereiškia, kad kiekviena klastotė yra tobula. Tačiau net ir neidealiai sukurtas turinys gali pasirodyti įtikinamas, kai žmogus jaučia spaudimą reaguoti nedelsiant. Sukčiams dažnai nereikia nepriekaištingo rezultato – jiems pakanka kelių sekundžių įtikinamo balso, skubos jausmo ir emocinio spaudimo.
Stanfordo universiteto „AI Index 2026“ ataskaita leidžia šią problemą įvertinti platesniame kontekste. Dokumentuotų su DI susijusių incidentų skaičius per metus išaugo nuo 233 iki 362. Tai nereiškia, kad visi šie incidentai buvo susiję su balso klonavimu ar vaizdo klastotėmis, tačiau duomenys atskleidžia bendrą tendenciją – DI keliamos rizikos tampa vis dažnesnės, įvairesnės ir sunkiau valdomos.
Kartu mažėja ir didžiųjų DI modelių kūrėjų skaidrumas. Stanfordo ataskaitoje nurodoma, kad Pamatinių modelių skaidrumo indekso (angl. Foundation Model Transparency Index) vidurkis sumažėjo nuo 58 iki 40 balų iš 100. Didžiausia skaidrumo stoka išlieka srityse, kuriose visuomenei ir reguliuotojams ypač svarbu turėti daugiau aiškumo: mokymo duomenų, skaičiavimo išteklių ir modelių poveikio stebėsenos po jų išleidimo.
Tai nereiškia, kad kiekvieno konkretaus balso klonavimo ar vaizdo generavimo įrankio naudojimo neįmanoma atsekti. Tačiau tai atskleidžia platesnę problemą: galingiausi DI įrankiai plinta greičiau, nei visuomenė ir institucijos spėja sukurti aiškias jų priežiūros, atsekamumo ir atsakomybės taisykles.
Nulaužiamas ne įrenginys, o žmogaus reakcija
Klasikiniai sukčiavimo būdai dažnai rėmėsi prastai parengtais laiškais, įtartinomis nuorodomis ar skambučiais iš nepažįstamų numerių. Tokias apgavystes ne visada buvo lengva atpažinti, tačiau jas dažnai išduodavo aiškūs įspėjamieji ženklai.
DI keičia šią situaciją. Dabar sukčiai gali taikytis ne tik į slaptažodžius ar banko duomenis, bet ir į žmogaus emocinę reakciją. Jei skambučio metu išgirstate vaiko, mamos, sutuoktinio ar vadovo balsą, pirmiausia reaguojate į jo pažįstamumą ir suvokiamą grėsmę, o tik paskui imate racionaliai vertinti situaciją.
JAV Federalinė prekybos komisija yra įspėjusi, kad sukčiams gali pakakti trumpos internete rastos garso ištraukos, pavyzdžiui, iš socialiniuose tinkluose paskelbto vaizdo įrašo, kad pasitelkę DI jie galėtų imituoti artimo žmogaus balsą. Kuo daugiau žmonės viešai dalijasi garso bei vaizdo turiniu, tuo daugiau medžiagos gali būti panaudota klastotėms kurti.
Svarbu suprasti, kad tokios apgavystės veikia ne todėl, kad žmonės yra kvaili ar neatsargūs. Jos veiksmingos todėl, kad išnaudoja natūralias žmogiškas reakcijas: rūpestį artimaisiais, norą padėti, baimę pavėluoti ir pasitikėjimą pažįstamu balsu.
Kai žmogus girdi „reikia veikti dabar“, jam tampa sunkiau ramiai ir kritiškai įvertinti situaciją. Būtent todėl skubos jausmas, prašymas niekam nesakyti ir reikalavimas greitai pervesti pinigus yra vieni svarbiausių įspėjamųjų ženklų.
Nulinio pasitikėjimo principas – ir kasdienybėje
Kibernetinio saugumo srityje jau seniai taikomas vadinamasis nulinio pasitikėjimo principas. Jo esmė paprasta: net jei informacija ar jos šaltinis atrodo pažįstami ir patikimi, tai dar nereiškia, kad jais galima aklai pasitikėti. Reikia papildomo patvirtinimo.
Anksčiau ši logika daugiausia buvo taikoma įmonių tinklams, darbuotojų paskyroms ir įrenginiams. Šiandien ja vis dažniau tenka vadovautis ir kasdieniame gyvenime.
Jeigu sulaukiate netikėto skambučio ar žinutės, kuria artimas žmogus prašo pervesti pinigų, atskleisti slaptažodį ar prisijungimo kodą arba atlikti kitą neįprastą veiksmą, vien balso ar vaizdo nebepakanka. Reikia papildomai įsitikinti žmogaus tapatybe kitu būdu.
Tai gali būti labai paprasta. Nutraukite pokalbį ir patys perskambinkite artimajam numeriu, kurį jau turite savo telefone, arba susisiekite su juo kitu įprastu būdu. Galite užduoti klausimą, į kurį atsakymą žino tik jūsų artimasis. O dar geriau – iš anksto susitarkite su šeima dėl saugos frazės.
Saugos frazė neturi būti sudėtinga. Tai gali būti paprastas žodis ar sakinys, kurio neskelbiate socialiniuose tinkluose ir kurį žino tik artimiausi žmonės. Jei kas nors skambina apimtas panikos ir prašo pinigų, pirmas klausimas gali būti labai paprastas: „Kokia mūsų saugos frazė?“
Jei atsakymo nėra, pokalbį reikia nutraukti ir situaciją patikrinti kitu būdu.
Viešas balsas ir veidas tampa vis jautresne informacija
Iki šiol privatumą dažniausiai siejome su slaptažodžiais, asmens kodais, banko duomenimis ar namų adresu. Tačiau DI amžiuje vis svarbesnė tampa ir informacija, kurią anksčiau galėjome laikyti gana nekalta: balsas, veidas, kalbėjimo maniera ar kasdienio gyvenimo vaizdo įrašai.
Tai nereiškia, kad turime nustoti fotografuotis, filmuoti ar dalytis savo gyvenimo akimirkomis internete. Tačiau verta suprasti, kad viešai prieinami garso ir vaizdo įrašai gali būti naudojami ne tik bendravimui ar prisiminimams išsaugoti, bet ir klastotėms kurti.
Ypač atsargiai reikėtų vertinti viešai prieinamą vaikų, senjorų, vadovų ir kitų viešų asmenų garso bei vaizdo turinį. Tas pats pasakytina apie darbuotojus, turinčius prieigą prie jautrių duomenų ar priimančius finansinius sprendimus. Kuo daugiau tokios medžiagos prieinama internete, tuo lengviau sukurti įtikinamą imitaciją.
Tai nėra raginimas visko bijoti. Tai raginimas pripažinti, kad skaitmeninė higiena keičiasi. Anksčiau saugojome slaptažodžius. Dabar vis dažniau turime galvoti ir apie savo balso bei veido skaitmeninį pėdsaką.
Kaip keičiasi pasitikėjimas?
Svarbiausia išvada nėra ta, kad niekuo nebegalima tikėti. Toks požiūris taip pat būtų pavojingas, nes visuomenei būtinas pasitikėjimas. Be jo neįmanomi nei santykiai, nei verslas, nei viešasis gyvenimas.
Tikroji išvada kita: šiandien pasitikėti turime kitaip nei anksčiau – ne aklai, o patikrinę.
Anksčiau pakakdavo pamatyti ar išgirsti. Dabar vis dažniau reikia papildomai patikrinti tai, ką matome ir girdime. Ar informacija gauta iš oficialaus šaltinio? Ar galima perskambinti? Ar prašymas atitinka įprastą žmogaus elgesį? Ar nespaudžiama veikti tuoj pat? Ar nereikalaujama pervesti pinigų, atskleisti slaptažodžių ar prisijungimo kodų? Ar galima tapatybę patvirtinti kitu būdu?
Įmonėse tai reiškia aiškias finansinių pervedimų, vadovų nurodymų ir dalijimosi jautria informacija taisykles. Jei darbuotojas gauna balso žinutę ar vaizdo skambutį, kuriame vadovas prašo skubiai atlikti pavedimą, vien to neturėtų pakakti nurodymo autentiškumui patvirtinti. Tokį prašymą reikėtų papildomai patvirtinti oficialiu kanalu ir vadovautis aiškia procedūra.
Šeimose tai reiškia iš anksto sutartas saugos frazes ir paprastą taisyklę: jei netikėtas skambutis kelia paniką ir sulaukiame prašymo skubiai pervesti pinigų, pirmiausia patikriname situaciją ir tik tada veikiame.
Naujas skaitmeninio raštingumo etapas
„Kol nepamatysiu, nepatikėsiu“ buvo naudinga taisyklė tada, kai vaizdą ir garsą suklastoti buvo sunku. Tačiau DI keičia mūsų požiūrį į tai, ką matome ir girdime. Šiandien tikroviškai atrodantis vaizdas ar pažįstamas balsas nebūtinai yra patikimas įrodymas – tai gali būti tik dar vienas signalas, kurį reikia patikrinti.
Tai nereiškia, kad turime gyventi nuolatinėje baimėje. Tiesiog turime prisitaikyti prie naujų skaitmeninio saugumo iššūkių – taip, kaip kadaise išmokome neatidaryti įtartinų nuorodų, nesidalyti slaptažodžiais ir nevesti banko duomenų nepatikimose svetainėse.
DI nesunaikino pasitikėjimo – jis tiesiog pakeitė jo taisykles. Nuo šiol pasitikėti vien tuo, ką matome ar girdime, nebepakanka. Vis svarbiau gebėti patikrinti informacijos šaltinį, prieš reaguojant akimirką sustoti ir nepasiduoti dirbtinai kuriamam skubos jausmui.
About the Author
