Dovilė Bubnienė
Psichologo žvilgsniu
Ar psichologas gali kalbėti apie politiką? Man atrodo, kad gali. Ir kartais net turėtų. Ne todėl, kad psichologas geriau už kitus žinotų, už ką balsuoti ar kuri politinė jėga yra teisingesnė. Tačiau politika yra ne tik rinkimai, mandatų skaičius ar partijų programos. Ji yra ir žmonių elgesys grupėse, santykis su galia, lyderystė, lojalumas, konformizmas, atsakomybė, gebėjimas priimti kritiką ir spręsti konfliktus. Visa tai yra ir psichologijos laukas.
Man ši tema artima ir profesiškai – savo psichologijos magistro darbą gyniau organizacinės psichologijos srityje. Todėl žvelgdama į institucijas matau ne tik formalias struktūras. Man įdomu, kas vyksta tarp žmonių: kiek saugu nesutikti, kaip reaguojama į kritiką, kas laikoma lojalumu ir kiek žmogui paliekama erdvės savarankiškai galvoti.
Tai ypač aktualu dabar, artėjant kitam savivaldos rinkimų ciklui. Kai kuriose Lietuvos savivaldybėse tarybos yra labai homogeniškos – vienos partijos, komiteto ar politinės jėgos atstovai turi ryškią persvarą. Pats rinkėjų suteiktas mandatas nėra problema. Klausimas kitas: ką tokia ilgalaikė dauguma padaro organizacijos vidinei kultūrai? Savivaldybės taryba šiuo požiūriu taip pat yra organizacija.
Psichologiškai saugi organizacija nėra ta, kurioje visi sutaria. Saugi yra ta, kurioje žmogus gali pasakyti: „Aš nemanau, kad tai geras sprendimas“, „Čia matau riziką“, „Galbūt mes klystame“ – ir dėl to neprarasti savo vietos grupėje, santykių ar įtakos. Kai nesutikimas tampa rizikingas, žmogus pradeda save cenzūruoti. Ir tam nereikia jokio tiesioginio nurodymo tylėti. Kartais pakanka tiesiog gerai jausti, kokia nuomonė grupėje yra pageidaujama.
Konformizmas dažniausiai prasideda labai tyliai. Žmogus turi abejonių, bet jų neišsako. Turi kitą pasiūlymą, bet nemato prasmės jo kelti. Pastebi problemą, tačiau nusprendžia, kad „kiti turbūt žino geriau“. Iš šalies tokia organizacija gali atrodyti labai vieninga. Tačiau vienybė nebūtinai reiškia atvirumą ir/ar kokybę, efektyvumą.
Ilgainiui labai vieninga organizacija gali prarasti skirtingas perspektyvas. O kuo sudėtingesnius sprendimus tenka priimti, tuo labiau reikia žmonių, kurie situaciją mato ne taip, kaip dauguma. Jeigu ilgą laiką labiau vertinami tie, kurie neprieštarauja, pradeda veikti subtili atranka: prisitaikantys jaučiasi saugiau, abejojantys tampa atsargesni, o kritiški žmonės visai nutyla arba pasitraukia. Taip organizacija pamažu užsidaro vis siauresniame požiūrių rate.
Kita rizika – atsakomybės išsisklaidymas. Kai sprendimą priimame vieni patys, gana aiškiai jaučiame: tai mano pasirinkimas. Kai sprendžiame grupėje, lengviau pagalvoti: „Taip nusprendėme visi.“ Tai svarbu prisiminti, nes kolektyvinė atsakomybė labai lengvai gali tapti būsena, kurioje asmeninės atsakomybės nebejaučia niekas.
Klysti gali kiekviena organizacija ir kiekviena valdžia. Problema nėra pati klaida. Didesnė problema atsiranda tada, kai klaidą tampa sunkiau pripažinti negu ją tęsti. Jeigu sprendimą palaikė labai vieninga grupė, jo pakeitimas psichologiškai tampa sudėtingesnis. Reikia pripažinti, kad galėjo klysti ne vienas žmogus, o visa grupė.
Tada lengva pradėti aiškinti, kodėl sprendimas vis dėlto buvo geras, kodėl kalta aplinka ar kodėl kritikuojantieji nesupranta situacijos. Tačiau brandi organizacija geba pasakyti labai paprastą sakinį: „Tai neveikia, suklydome. Keiskime.“
Kuo organizacija galingesnė ir stabilesnė, tuo didesnė dar viena rizika – pradėti gyventi savo informaciniame pasaulyje. Vadovai kalbasi su vadovais. Politikai – su politikais. Administracija – su administracija. Tie patys žmonės dalyvauja tuose pačiuose posėdžiuose, skaito tuos pačius dokumentus ir remiasi panašiais argumentais.
Po kurio laiko galima nuoširdžiai pradėti tikėti, kad labai gerai supranti gyventoją, nors pats gyventojas tą pačią situaciją mato visai kitaip. Tai nebūtinai arogancija. Kartais tai tiesiog nutolimas. Todėl viešosioms institucijoms reikia įvairių balsų – gyventojų, bendruomenių, ekspertų, nevyriausybinių organizacijų, kritikų ir opozicijos. Ne todėl, kad tie balsai visada teisūs. O todėl, kad jie primena, jog realybė yra platesnė už mūsų pačių matymą.
Mes dažnai labai vertiname vienybę ir ramybę. Tačiau konfliktas organizacijoje ne visada yra problema. Yra konfliktai, kurie griauna – asmeniniai, žeminantys, kerštingi. Tačiau yra ir konstruktyvus nesutarimas: skirtingų idėjų, argumentų ir požiūrių susidūrimas. Kartais verta sunerimti ne tada, kai taryboje daug ginčijamasi, o tada, kai joje beveik nebelieka tikro nesutarimo. Visiškas sutarimas sudėtingoje organizacijoje kartais reiškia ne tai, kad visi galvoja vienodai, o tai, kad žmonės išmoko nebesakyti, ką galvoja.
Savivaldybės autoritetą kuria ne tik sutvarkytos gatvės, projektai ar gražios viešosios erdvės. Jį kuria ir tai, kaip institucija elgiasi tada, kai su ja nesutinkama. Ar ji girdi? Ar paaiškina? Ar gali pripažinti klaidą? Ar joje pačioje yra vietos kitokiai nuomonei?
Artėjant savivaldos rinkimams, man atrodo verta rinkėjams klausti ne tik, kas geriausiai sutvarkė miestą ar kokius projektus įgyvendino. Galime klausti ir kitaip: kokios tarybos norime? Tokios, kurioje visi greitai susitaria? Tokios, kur nėra laiko ir vietos diskusijai? Ar tokios, kurioje pakanka skirtingų žmonių ir drąsos vienas kitam pasakyti: „Pagalvokime dar kartą“?
Nes institucijos brandą vertinčiau ne pagal tai, kaip greitai ji pasiekia vieningą sprendimą. O pagal tai, kiek joje saugu būti žmogumi, kuris mąsto kitaip.
About the Author
