„Gėda, kurią dėl masturbacijos jaučiame šiandien, nėra atsitiktinė ar įgimta – tai šimtmečius trukusio sistemingo gėdinimo pasekmė.“ Kodėl kovai su masturbacija žmonija griebėsi visko – nuo skalpelio iki žymiųjų „Kellogg’s“ kukurūzų dribsnių – ir kaip šis elgesys pasireiškia visais gyvenimo etapais, pasakoja psichologė seksologė Nikol Švaistienė.
Gąsdino aklumu ir mirtimi
Istoriškai religija įtvirtino nuostatą, kad vienintelis teisėtas seksualumo tikslas yra dauginimasis. Kadangi masturbacija neveda į apvaisinimą, ji buvo traktuojama kaip moraliai nepriimtina, o tai visuomenėje pasėjo gilią baimę.
XVIII amžiuje medicina šį moralinį požiūrį ėmė grįsti pseudomoksliniais aiškinimais. Europos gydytojas Samuelis Tissotas išpopuliarino teoriją, esą sperma gaminama iš kraujo, todėl kiekvienas jos „praradimas“ sekina kūną ir protą. Ši idėja virto įsitikinimu, kad masturbacija sukelia sunkiausias ligas, o medikai jas visiškai rimtai aiškino dar 1918 metų sveikatos enciklopedijose.
„Savęs tenkinimas sukelia bendrą silpnumą, sulėtėjusį augimą, rankų drebėjimą, nemigą, atminties praradimą, aklumą, kvailumą, stuburo ligas, džiovą, beprotybę ir galiausiai veda į visišką kūno bei proto žlugimą“, – tokį vaizdą jaunuoliams piešė ano meto autoritetai, cituoja N.Švaistienė. Būtent iš čia, primena specialistė, atkeliavo ir mūsų seneliams pažįstami mitai – kad nuo masturbacijos galima apakti ar kad ant delnų išdygs plaukai.
XIX amžiuje kunigas Sylvesteris Grahamas ir gydytojas Johnas Harvey Kelloggas buvo įsitikinę, kad aistras galima malšinti maistu.
„Jis sukūrė kukurūzų dribsnius kaip blankų maistą, turėjusį slopinti viso pasaulio žmonių seksualinį potraukį. Šiandien retas pirkėjas žino šią populiarių dribsnių atsiradimo istoriją“, – šypsosi N.Švaistienė.
Nepadėjus dribsniams, medikai griebėsi skalpelio. Berniukai buvo apipjaustomi sąmoningai be nuskausminamųjų, kad skausmas ilgam išliktų atmintyje. Mergaitėms buvo šalinamas klitoris ar prideginama intymi zona.
Anot seksologės, pirmuosius mitus pradėjo griauti Sigmundas Freudas – jis pripažino, kad masturbacija nedaro fizinės žalos, o vaikystėje yra visai normali. Vis dėlto senasis požiūris jo nepaleido: suaugusiųjų autoerotizmą jis tebevadino nebrandumo ženklu.
Medicinai pamažu vaduojantis iš mitų, bažnyčia savo nuosprendžio nekeitė. Dar 1976 metų Vatikano deklaracijoje ir vėlesniuose popiežiaus Jono Pauliaus II raštuose masturbacija liko įvardyta kaip moraliai nepriimtina. Pirmosios atsikirto feministės – nuo aštuntojo dešimtmečio jos masturbaciją ėmė vadinti moters teise pažinti savo kūną.
„Istoriniai faktai išties šokiruojantys, tačiau jų atskleidimas padeda suprasti, kokioje brutalioje gėdos ir fizinės kontrolės kultūroje formavosi mūsų požiūris į žmogaus lytiškumą“, – konstatuoja N.Švaistienė.
Tai daro dauguma
Prietarus mokslas seniai paneigė. Anot psichologės, tyrimai rodo, kad masturbaciją praktikuoja maždaug pusė paauglių mergaičių ir trys ketvirčiai berniukų, o su amžiumi šis poreikis silpsta, bet neišnyksta – daliai senjorų jis lieka malonumo ir nusiraminimo šaltiniu.
Ryškų skirtumą tarp lyčių seksologė aiškina ir anatomija: berniuko lytiniai organai matomi, prie jų prisiliečiama kasdien prausiantis, o mergaitei savo kūną tenka pažinti sąmoningiau. Būtent šį pažinimą vaikystėje neretai nuslopina tabu.
Šiandien seksologija šį tabu laužo ir masturbaciją vertina kaip būdą pažinti savo kūną, mažinti stresą, gerinti miegą. O baimę, esą tai – santykių problemos ženklas, paneigia tyrimai: reguliariai besimasturbuojantys dažnai aktyvesni ir lytiniame gyvenime su partneriu.
„Masturbacija, kaip ir bet kuris kitas elgesys, tampa problema tik tada, kai įgauna kompulsyvų pobūdį ir pradeda trukdyti kasdieniam funkcionavimui. Tokiu atveju pats veiksmas yra ne problemos priežastis, o simptomas gilesnio emocinio nerimo ar streso – žmogus tiesiog naudoja masturbaciją kaip prieinamiausią paguodos ir nusiraminimo būdą“, – aiškina psichologė seksologė Nikol Švaistienė.
Vaikas tyrinėja, ne geidžia
Tuo pačiu būdu nusiramina ir vaikai. Anot seksologės, tai nutinka daug anksčiau, nei suaugusieji pasiruošę pripažinti.
„Viena didžiausių suaugusiųjų klaidų – vaiko elgesį interpretuoti per suaugusiojo seksualumo logiką“, – sako N.Švaistienė. Anot seksologės, mažam vaikui savęs lietimas neturi nieko bendra su tuo, ką tame pačiame veiksme įžvelgia tėvai.
„Mažas vaikas savo lytinius organus tyrinėja taip pat, kaip pėdas, rankas ar veidą. Atrastas malonus pojūtis jam neturi jokios erotinės potekstės – tai grynai pažintinis procesas, o ne seksualumas suaugusiųjų prasme“, – aiškina seksologė.
Ritmišką supimąsi ar trynimąsi į pagalvę ji prilygina nykščio čiulpimui. Tiesa, su amžiumi prasmė keičiasi. Ikimokyklinukas tai gali daryti nevaržomai, net kitų akivaizdoje, o tikrąją suaugusiems būdingą formą – su susijaudinimu ir fantazijomis – masturbacija įgauna tik lytinio brendimo metu.
Kaip tik tuo metu suaugusieji gali pridaryti daugiausiai žalos. „Gėdinimas, gąsdinimai ar bausmės vaiko nemoko privatumo. Tai tik suformuoja gilią nuostatą, kad jo kūnas ir natūralūs poreikiai yra blogi, o šis kaltės jausmas dažnai lydi ir suaugus“, – įspėja N.Švaistienė.
Vietoje draudimų ji siūlo brėžti ribas – paaiškinti, kad liesti savo kūną nėra blogai, tačiau tam yra sava vieta ir laikas.
„Suaugusiesiems sunku kalbėti apie lytiškumą, nes jie patys jį per daug seksualizuoja ir redukuoja tik iki lytinio akto. O lytiškumas yra kur kas platesnė sąvoka – tai žmogaus raida, jausena, savivoka ir pagarba kitam“, – teigia psichologė.
Verta žinoti
Primena epilepsijos priepuolį
Masturbuotis vaikas gali pradėti dar kūdikystėje. Tiesa, tėvai tokį elgesį ne visada atpažįsta, todėl neretai apsilanko neurologo kabinete.
„Iš šono atrodo, kad vyksta koks nors priepuolis ar vaikui ką nors skauda – jis atlieka ritmiškus judesius ar įsitempia, kryžiuoja kojas, atrodo kenčiantis, kartais išrausta, išprakaituoja, pasikeičia kvėpavimas, ne visada iškart sureaguoja šaukiamas“, – pasakoja gydytoja vaikų neurologė Milda Dambrauskienė.
Tokie vaizdai gali priminti epilepsijos priepuolį, todėl gydytojams bent po keletą kartų per metus tenka raminti sunerimusias šeimas. Atskirti padeda paprasti dalykai – net telefonu nufilmuotas įrašas.
„Nuo epilepsijos priepuolių šie paroksizmai skiriasi tuo, kad neretai vyksta tik tam tikrose situacijose: automobilio ar maitinimo kėdutėje, prieš miegą. Tuo metu nesutrinka kūdikio sąmonė, elgesį galima nutraukti pakeitus padėtį, paėmus ant rankų ar nukreipus dėmesį“, – vardija neurologė.
Specialūs tyrimai, pabrėžia ji, paprastai nereikalingi, o pati žinia tėvams dažnai būna palengvėjimas.
Sunerimti verta tik tada, jei elgesys ima trukdyti vaikui pažinti pasaulį: „Jei jo nebedomina kita veikla, jei į bet kokį stresą jis reaguoja tik nusiramindamas tokiu būdu“, – komentuoja M.Dambrauskienė.
Tokiu atveju ji pataria su šeimos gydytoju aptarti, ar vaiko raida atitinka amžių, ir patikrinti, kas tokius epizodus provokuoja: galbūt laikas atsisakyti sauskelnių, gydyti vidurių užkietėjimą, šlapimo organų infekcijas ar bėrimus.
Autorė: Rasa Kasperavičiūtė-Martusevičienė
About the Author
