Vasarą neretai pasigirsta sau duodami pažadai: nuo pirmadienio maitinsiuosi griežčiau, iki atostogų numesiu kelis kilogramus, šį mėnesį „susiimsiu“. Gydytoja dietologė dr. Edita Gavelienė sako, kad sveikatai nepalankus ne pats noras pasirūpinti kūnu, o skubėjimas jį „sutvarkyti“ per kelias savaites. Kodėl toks kelias dažnai baigiasi alkiu, kaltės jausmu ir grįžtančiu svoriu?
„Kūnas nėra sezoninis projektas, kurį galima pataisyti prieš atostogas ir paskui vėl nekreipti dėmesio. Žmogus turėtų klausti ne kaip greitai numesti kelis kilogramus, o kaip pasirūpinti savimi, kad būtų sveikesnis, turėtų daugiau energijos, geriau jaustųsi ir lengviau miegotų. Būtent į savijautą ir sveikatą turėtų būti nukreiptas rūpinimasis savo kūnu“, – sako E. Gavelienė.
Kodėl greitos dietos dažnai tik pablogina situaciją
Trumpalaikės dietos, griežtas kalorijų ribojimas, „detoksai“ ar staigus fizinio krūvio padidinimas dažnai žada greitą rezultatą, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje retai padeda tvariai kontroliuoti svorį ar sukurti sveikatai palankius įpročius. Pasak E. Gavelienės, tokie sprendimai dažniausiai nėra pritaikyti realiam žmogaus gyvenimui: darbui, šeimai, savijautai, nuovargiui, emocijoms ir kasdieniam ritmui.
„Tai yra laikinas maisto apribojimas ar laikinas fizinio krūvio pritaikymas, bet toks laikinumas nesukuria naujų įpročių. Žmogus kurį laiką laikosi, tačiau jei pasirinktas planas nesuderintas su realiu jo gyvenimu, nieko gero nebus“, – sako gydytoja.
Griežtas ribojimas gali turėti ir priešingą poveikį: sustiprinti alkį, nuolatines mintis apie maistą, psichologinį išsekimą ir potraukį kaloringam, menkaverčiam maistui. Dar didesnė problema prasideda tada, kai žmogus patenka į ribojimo ir persivalgymo ciklą. Iš pradžių jis griežtai riboja maistą, vėliau persivalgo, jaučia kaltę ir vėl grįžta prie ribojimo. Toks ratas nėra valios trūkumas – anot gydytojos, griežtas maisto apribojimas stiprina biologinį alkį, keičia sotumo pojūtį ir didina poreikį maistui.
„Dažnai žmonės po trumpų dietinių periodų nebemoka pasirinkti normalaus, kasdien reikalingo maisto. Atsiranda potraukis kaloringam, menkaverčiam maistui, saldumynams, riebesniems konditerijos gaminiams. Be to, greitai krentant svoriui organizmas netenka šiek tiek riebalinio audinio, bet daug daugiau – raumenų masės. O kai žmogus pradeda valgyti daugiau, svoris dažniausiai auga jau riebalinio audinio sąskaita“, – aiškina E. Gavelienė.
Tokį ratą dar labiau sustiprina socialinis spaudimas. Kai kūną norima greitai „susitvarkyti“, maistas tampa ne kasdieniu organizmo poreikiu, o moraliniu egzaminu: vieni produktai pavadinami „gerais“, kiti – „blogais“, o suvalgius „blogo“ maisto atsiranda kaltė ir noras save bausti. Dalis antsvorį turinčių ar nutukimu sergančių žmonių dėl gėdos ima vengti sporto klubų, judėjimo viešumoje ar valgymo prie kitų.
Jei vasara tampa pirmu žingsniu
Nors trumpalaikės dietos siejamos su fiziniais ir emociniais pavojais, E. Gavelienės teigimu, pats noras vasarą jaustis lengviau nėra blogas.
„Pagerinti savijautą ir jaustis lengviau yra visiškai natūralu. Vasarą dažniau norisi daugiau judėti, rinktis šviežesnį, įvairesnį maistą, ir tai yra sveikintina. Tačiau riba peržengiama tada, kai svoris tampa pagrindiniu savivertės matu, kai maistas pradeda kelti baimę, žmogus nuolat jaučia kaltę“, – sako ji.
Vietoj trumpų dietų gydytoja siūlo pradėti nuo kelių paprastų principų. Pirmasis – reguliarus valgymas, įrašytas į dienotvarkę taip pat, kaip kitos kasdienės veiklos. Antras principas – sąmoningai matyti, ką valgome. Gydytoja pataria dažniau rinktis maistą, paruoštą iš aiškių, paprastų produktų: kiaušinių, žuvies, ankštinių daržovių, liesesnės mėsos, varškės, jogurto ar kitų visaverčių produktų. Trečias – gerti pakankamai daug vandens.
Desertai ar ledai, pasak E. Gavelienės, taip pat neturi būti draudžiami, tačiau jie turėtų būti sąmoningas pasirinkimas, o ne savęs baudimo ar apdovanojimo mechanizmas.
„Tokie emociniai vasaros simboliai kaip desertai ar ledai neturi būti pažymėti raudonu kryžiuku. Desertas gali būti įtrauktas į savaitinį planą ir suvalgomas su malonumu vieną ar du kartus per savaitę. Tai gali būti sveikatai palankaus maitinimosi dalis, jei nėra susiję su savęs baudimu ar kaltės jausmu“, – teigia gydytoja.
Kada tai jau nebe estetika, o sveikatos klausimas
Kalbant apie kūno svorį, svarbu atskirti norą geriau jaustis nuo situacijos, kai jau reikėtų įvertinti sveikatos rodiklius. Vienas pirmųjų orientyrų išlieka kūno masės indeksas, arba KMI. Jis leidžia preliminariai įsivertinti, ar kūno svoris yra sveikatai palankus: 25–29,9 kg/m² rodo antsvorį, o 30 kg/m² ir daugiau – nutukimą. Savo KMI galima pasitikrinti ir savarankiškai, pavyzdžiui, naudojantis skaičiuokle tinklalapyje manosvoris.lt, tačiau svarbu nepamiršti, kad vien šio rodiklio nepakanka visai sveikatos būklei įvertinti.
„Kūno masės indeksas ir šiandien yra atrankinis rodiklis. Jį pasiskaičiuoti gali kiekvienas žmogus, ir tai gali būti pirmasis skaitinis patvirtinimas arba paneigimas, ar mano kūno masė yra sveikatai palanki. Kitas svarbus rodiklis yra juosmens apimtis, nes ji padeda įvertinti riebalinio audinio kaupimąsi vidaus organų srityje“, – aiškina E. Gavelienė.
Gydytojos teigimu, žmogui taip pat verta žinoti savo kraujospūdį, gliukozės ir cholesterolio rodiklius, stebėti fizinį pajėgumą, miego kokybę ir kitus pokyčius. Jei ima skaudėti sąnarius, blogėja miegas, mažėja fizinis pajėgumas ar žmogus greičiau uždūsta, tai jau turėtų kelti susirūpinimą. Tokie požymiai, pasak E. Gavelienės, gali rodyti prasidedančią arba besitęsiančią nutukimo ligą, kurią reikia gydyti.
Nutukimas nėra valios stoka
Nors visuomenėje svoris vis dar dažnai siejamas su valia ir disciplina, dr. E. Gavelienė pabrėžia, kad toks požiūris yra klaidingas ir žmogui nepadeda. Svorį lemia ne vien tai, kiek žmogus valgo ar juda, bet ir genetika, hormonai, alkio bei sotumo reguliacijos mechanizmai, stresas, miegas, vartojami vaistai, lėtinės ligos, emocinė būklė, socialiniai veiksniai ir aplinka.
„Svoris nėra vien valios rezultatas. Jį lemia daug mažų dalių, kurios susideda į vieną visumą ir gali išprovokuoti žmogaus susirgimą lėtine liga, vadinama nutukimu. Žmogus, susirgęs nutukimu, turi gauti profesionalią ilgalaikę pagalbą“, – sako gydytoja dietologė.
Šiuolaikinėje medicinoje nutukimas vertinamas kaip lėtinė liga, o ne vien valios ar disciplinos stoka. Jis gali didinti daugelio kitų sveikatos sutrikimų riziką. Nutukimas siejamas su 2 tipo cukriniu diabetu, arterine hipertenzija, dislipidemija, obstrukcine miego apnėja, širdies nepakankamumu ir kitomis širdies bei kraujagyslių ligomis.
Pasak gydytojos, pagalbos nereikia laukti tik tada, kai situacija jau bloga. Specialistai gali padėti dar ankstyvame etape – įvertinti žmogaus rizikas, genetinį polinkį, valgymo režimą, gyvenimo būdą ir padėti susidėlioti kasdienybę taip, kad antsvorio ar nutukimo rizika mažėtų. Jei nutukimas jau diagnozuotas arba atsiranda komplikacijų požymių, gydymą reikėtų pradėti nedelsti.
„Nutukimo gydymui nėra laiko, kada jau per vėlu. Bet kuriame etape pradėjus gydyti nutukimą, galima pagerinti situaciją ir išsaugoti žmogaus gyvenimo trukmę. Tačiau tai nėra viena priemonė ar nurodymas tris kartus per dieną valgyti, nutukimo gydymas yra kompleksinė terapija“, – pabrėžia dietologė.
Kompleksinis nutukimo gydymas gali apimti individualiai pritaikytą mitybą, fizinį aktyvumą, elgsenos pokyčius, miego ir streso valdymą, gretutinių ligų gydymą. Kai tam yra indikacijų, gali būti skiriami ir vaistai nutukimui gydyti, o kai kuriais atvejais svarstoma metabolinė-bariatrinė chirurgija. Viena iš medikamentinio gydymo galimybių yra GLP-1 receptorių agonistai, veikiantys alkio ir sotumo reguliavimo mechanizmus.
„Svarbiausia, kad žmogus žinotų: nutukimo gydymas nėra trumpa akcija iki vasaros. Tai ilgalaikis individualus gydymo planas, kurio tikslas yra ne tik mažesni skaičiai ant svarstyklių, bet geresnė sveikata, geresnė gyvenimo kokybė ir ilgesni sveiko gyvenimo metai“, – sako E. Gavelienė.
About the Author
