Minint tarptautinę romų genocido dieną, Vilniuje vyko iškilmingas minėjimas. Panerių memoriale vyko atminties eisena, skambėjo romų himnas, gėlių padėjimo ceremonija. Tyrėjai pasakojo tikras į itin skaudžias romų genocido istorijas, o visuomenė pakviesta į diskusiją apie tai, kaip įamžinti šį vieną tragiškiausių XX amžiaus istorijos puslapių.
Pirmadienį lygiai vidurdienį Romų genocido dienos minėjimo renginiai prasidėjo simboline „Atminties kelio eisena“, kuri nuo Panerių geležinkelio stotelės pajudėjo Panerių memorialo link. Čia dalyvavo romų bendruomenės nariai, institucijų ir organizacijų atstovai bei minėjimo svečiai iš užsienio.
Vieta, slepianti juodą romų istoriją
Panerių memorialas slepia juodą romų istorijos dalį, vykusią Lietuvoje II pasaulinio karo metu. Vis dar mažai žinoma, kad tuomet nacių žiauriai žudomi ir trėmiami buvo ne tik žydai, bet ir romai. Istorikai skaičiuojama, kad Lietuvoje II pasaulinio karo metais dėl savo tautybės buvo nužudytas kas trečias romas.
Be to, Paneriai yra didžiausia masinių žudynių vieta Lietuvoje ir viena didžiausių Rytų Europoje. 1941–1944 metais nacistinė Vokietija kartu su vietiniais kolaborantais ir pagalbinėmis struktūromis čia nužudė dešimtis tūkstančių žmonių. Tarp jų – ir romų.
Panerių memoriale, prie vadinamos „Kauno duobės“, kur II pasaulinio karo metais buvo žudomi romai ir deginami jų kūnai, minėjimas prasidėjo skambant romų himnui. Aukos pagerbtos tylos minute, padėtos atminimo gėlės. Kalbą sakė Seimo Pirmininkas Juozas Olekas, užsienio reikalų ministras Kęstutis Budrys, socialinių reikalų ir darbo ministrė Inga Ruginienė, Tautinių mažumų departamento direktorius Dainius Babilas, ministerijų, ambasadų, Seimo atstovai.
„Kiekvieną kartą dalyvaudamas tokiuose renginiuose pagalvoju, kaip lengva žmogų paversti statistiniu vienetu ir kaip vis tik svarbu sugrąžinti jam vardą, orumą bei vietą mūsų atmintyje. Romų genocido diena primena, kad didžiausi žmonijos nusikaltimai prasideda ne nuo ginklų. Jie prasideda nuo melo, stereotipų ir žmogaus nuvertinimo. Nuo bandymo įteigti, kad vieni žmonės yra mažiau verti už kitus. O kai tam nepasipriešinama, neapykanta virsta tragedija. Jos pasekmes jaučiame dar ilgus dešimtmečius. Todėl šiandien, pagerbdami romų genocido aukas, tuo pačiu patvirtiname ir tai, kokią ateitį norime kurti. Nuoširdžiai tikiu, kad Lietuva stipri tol, kol joje kiekvienas žmogus yra gerbiamas – nepriklausomai nuo savo tautybės, kalbos ar gyvenimo būdo. Ir tegul nė vienos tautos skausmas nelieka pamirštas“, – sakė Seimo Pirmininkas.
„Man labai smagu čia matyti tokį gausų būrį garbių svečių. Ši diena yra labai skaudi romų istorijos dalis ir mums, mūsų bendruomenei, ji labai svarbi. Tačiau mums ne ką mažiau svarbu ir tai, kad apie tai, jog II pasaulinio karo metais žiauriai buvo žudomi ne tik žydai, bet ir romai, ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje kalbama vis plačiau. Tai rodo ir tai, kad šiandien čia matau ne tik įvairių bendruomenių atstovus, organizacijų narius, bet ir skirtingų ambasadų atstovus, institucijų vadovus, svečius ir mokslininkus iš įvairių šalių.
Atsimenu, kai pirmą kartą rengėme ši minėjimą. Tuomet žingsniai buvo nedrąsūs, bet mintis, kad turime kalbėti šia tema, man atrodo, gimė labai laiku. Gerai, kad tą kartą ryžomės nors ir nedrąsiai imtis romų genocido aukų įamžinimo ir šiandien matome, kaip tai prasminga. Ir tai visų Jūsų, kurie šiandien čia yra, nuopelnas“, – sako Lietuvos romų bendruomenės pirmininkas Ištvanas Kvik.
Renginį organizavusio Tautinių mažumų departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės direktorius Dainius Babilas sakė, kad turime pasimokyti iš istorijos: „Romų tragedija ilgą laiką buvo vadinama užmirštu genocidu. Tačiau šiandien, susirinkę prie aukų kapų, prie taip vadinamos „Kauno duobės“ mes prisimename. Bet taip pat ir įsipareigojame – niekada neleisti, kad tokia neapykanta vėl būtų įgalinta plisti mūsų visuomenėje. Nes istorija mus moko: žodžiai virsta veiksmais. Neapykantos kalba virsta smurtu. O tylėjimas – bendrininkavimu.
Tegul šiandien mūsų susitikimas būna ne tik prisiminimas, bet ir veiksmas. Mūsų istorija yra bendra. Mūsų atsakomybė – taip pat bendra.“
Kviečia į diskusiją dėl įamžinimo
Viena iš renginio organizatorių, Baltijos regiono romių asociacijos vadovė Vaiva Poškaitė-Kovaliuk džiaugiasi, kad ne vienerius metus vykstantis minėjimas kasmet sulaukia vis didesnio dėmesio. „Ypatingai svarbu ne tik tai, kad esame čia ir pagerbiame romų genocido aukas, bet ir tai, kad diskutuojame apie tai, kokius žingsnius galime žengti toliau. Todėl šiandien rengiama ir konferencija „Romų genocido aukų įamžinimo paminklai pasaulyje ir Lietuvoje“, kurioje diskutuos bendruomenių atstovai, istorikai, visuomenininkai, mokslininkai. Visi kartu turime rasti bendrą viziją, kaip turėtų atrodyti romų genocido aukų įamžinimas Panerių memoriale. Tam reikia atsakyti į klausimus, kokias istorijas memorialas pasakos, koks vaidmuo tenka bendruomenės atstovams ir kokį pokytį turėtų atnešti memorialas. Nes tai ne tik paminklas ar šios baisios vietos pažymėjimas, tai istorijos pasakojimas, kuris turi būti suprantamas kiekvienam“, – sako Vaiva Poškaitė-Kovaliuk.
Lenkijos romų bendruomenės atstovas, „International Romani Union” viceprezidentas Karol Kwiatkowski neslėpė, kad parinkti žodžius tokiame renginyje – itin sudėtinga. „Yra vietų, kuriose žmogui sunku kalbėti. Yra vietų, kuriose žodžiai atrodo per menki prieš čia įvykusių kančių mastą. Paneriai yra viena iš tokių vietų. Viena iš daugelio Samudaripeno – romų genocido – vietų. Stovėdami čia šiandien nulenkiame galvas. Nulenkiame jas prieš tūkstančius nekaltų žmonių, kurie buvo nužudyti. Prieš ištisas šeimas, tarp jų – ir vaikus. Prieš žmones, kurie turėjo savo svajones, savo gyvenimą ir savo vardus.
Daugelis romų šeimų buvo nužudytos taip, kad po jų mirties neliko nė vieno oficialaus dokumento. Daugelis liudijimų išnyko kartu su žmonėmis, kurie galėjo juos perduoti. Todėl kiekvienas šiandien minimas skaičius tėra dalis tiesos. Tačiau žinome, kad genocido mastas buvo milžiniškas. Istorikai skaičiuoja, kad per nacistinius persekiojimus ir genocidą buvo nužudyta apie 70 procentų Europos romų“, – sakė K.Kwiatkowski.
Romų genocido istorija tiria dešimtmečius
Minėjime dalyvavusi Vokietijos Miunsterio universiteto mokslininkė dr. Volha Bartash kartu su savo komanda tiria tokias vietas kaip Paneriai septyniose Rytų ir Vidurio Rytų Europos šalyse, tarp jų ir Lietuvoje. Ji dar 2016 metų viešėdama Lietuvoje kalbino vienus paskutiniųjų romų genocidą Lietuvoje išgyvenusių žmonių. „Čia, Paneriuose, daugelio aukų vardai taip ir nebuvo užfiksuoti. Istoriniai šaltiniai leidžia nustatyti tik apytikslius skaičius. Tačiau už kiekvieno skaičiaus slypėjo žmogus – dukra ar sūnus, motina ar tėvas, žmogus, turėjęs šeimą, svajonių ir ateitį, kuri buvo iš jo atimta.
Iš visų liudijimų, su kuriais man teko susipažinti, vienas ypač įstrigo atmintyje. Tai įrašas lietuvių kunigo Juozo Baltramonaičio dienoraštyje. 1944 metų balandžio 12 dieną jis užrašė, kad keturiasdešimt šeši romai kartu su viena ruse buvo išvežti iš Lukiškių kalėjimo, dokumentuose pažymėjus žodį Entlassung – „paleidimas“, nors visi suprato, ką tai iš tikrųjų reiškia. Jie buvo išvežti kartu su savo vaikais. Prieš išvykdami dvidešimt šeši suaugusieji atliko išpažintį ir priėmė Šventąją Komuniją, o jis pakrikštijo tris kūdikius.
Ši istorija primena, kodėl atmintis yra tokia svarbi. Žmonės, kuriuos šiandien pagerbiame, nebuvo bevardžiai. Jie turėjo vardus, šeimas, viltis ir svajones“, – sakė mokslininkė.
Rugpjūčio 2-oji, kaip Romų genocido atminimo diena, į Atmintinų dienų įstatymą buvo įtraukta 2019 metais Lietuvos Respublikos Seimo sprendimu. Kasmet ji minima Paneriuose – vienoje didžiausių masinių nacių okupacijos laikotarpio žudynių vietų Lietuvoje, kur buvo nužudyta ir dalis Lietuvos romų.
About the Author
