„Vertybės nėra paveldimos. Laisvės negauname taip, kaip iš močiutės paveldime sidabrinius stalo įrankius – jau nublizgintus ir paruoštus naudoti. Ją gauname veikiau kaip kalbą: ji gyvuoja tik tada, kai ja kalbame, ir nyksta, kai nustojame ją vartoti“, – kalbėdamas apie Prezidento Valdo Adamkaus gyvenimą ir palikimą, pabrėžė Amerikos universiteto Bulgarijoje prezidentas, Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) mokslininkas, filosofijos ir literatūros tyrinėtojas dr. Jay Danielis Miningeris. Jo teigimu, Lietuva iš Amerikos daug išmoko, o šiandien pati gali tapti jai pavyzdžiu.
Spalio 29 d. VDU vykusioje tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Žmogiškumo veidas politikoje“, skirtoje Prezidento V. Adamkaus šimtmečiui, mokslininkas skaitė pranešimą „Valdas Adamkus: amerikietiška pameistrystė, lietuviškas pašaukimas“ (angl. Valdas Adamkus: an American Apprenticeship, a Lithuanian Vocation). Pranešėjas kvietė pažvelgti, kaip JAV sukaupta patirtis virto atsidavimu Lietuvai ir kokių pamokų ši istorija moko šiandien.
Demokratijos mokėsi dirbdamas
Savo pranešime J. D. Miningeris prisiminė šį pavasarį V. Adamkų aplankiusio „Chicago Sun-Times“ žurnalisto pasakojimą: Prezidentas pokalbį pradėjo ne nuo geopolitikos, o nuo klausimo apie Čikagos „Deep Tunnel“ projektą, skirtą apsaugoti Mičigano ežerą nuo lietaus nuotekų ir kanalizacijos vandens. „Štai žmogiškas veidas – veidas žmogaus, kuris, būdamas devyniasdešimt devynerių, vis dar nori žinoti, ar vanduo švarus“, – pastebėjo mokslininkas.
Šį rūpestį J. D. Miningeris sieja su V. Adamkaus darbu Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) Aplinkos apsaugos agentūroje. Šešiolika metų vadovavęs jos Didžiųjų ežerų regionui, apimančiam šešias valstijas ir dešimtis milijonų gyventojų, būsimasis Lietuvos Prezidentas demokratijos mokėsi, anot pranešimą skaičiusio mokslininko, dirbdamas.
„Būtent tai turiu omenyje kalbėdamas apie pameistrystę. Pameistrys amato neišmoksta atmintinai iškalęs vadovėlį. Jis mokosi metų metus dirbdamas šalia žmonių, kurie jau moka tą darbą, kol amato įpročiai tampa jo paties įpročiais. Adamkus neišmoko demokratijos skaitydamas JAV nepriklausomybės deklaraciją. Jis jos mokėsi posėdžiuose, ginčuose dėl biudžeto, derybose su merais, gubernatoriais ir Kongreso delegacijomis, kasdien dirbdamas institucijoje, kuri turėjo atsiskaityti visuomenei“, – aiškino J. D. Miningeris.
V. Adamkus savo darbą tęsė, kaip pabrėžia mokslininkas, ir keičiantis JAV prezidentams. Vadovauti Didžiųjų ežerų regionui jį paskyrė Ronaldas Reaganas institucijoje, kurią įkūrė Richardas Nixonas, ir šias pareigas jis ėjo ir valdant iš pradžių George’ui Bushui, o vėliau – ir Billui Clintonui. „Ir tai taip pat amerikietiška vertybė, ir anaiptol ne menka: profesionalus valstybės tarnautojas pirmiausia yra ištikimas ežerui, o ne partijai“, – pabrėžė mokslininkas.
Išeivijoje išsaugota laisvė
Gyvendamas Čikagoje, kaip pabrėžė J. D. Miningeris,V. Adamkus niekada nenustojo būti lietuviu. „Jis aktyviai dalyvavo diasporos organizacijose ir, pasitelkdamas sumanumą, kuriuo galiu tik žavėtis, išnaudojo savo pareigas Aplinkos apsaugos agentūroje tam, kad iškeltų Lietuvos nepriklausomybės klausimą kaskart, kai Amerikos prezidentas jo paklausdavo: kaip sekasi?“, – pasakojo mokslininkas.
Tačiau, anot jo, reikėtų atsargiau vertinti įsivaizdavimą, kad Lietuva demokratines vertybes perėmė tiesiogiai iš JAV. „Adamkus gimė 1926 m. nepriklausomoje Lietuvoje. Laisvė, kurią jis praktiškai puoselėjo Amerikoje, iš dalies buvo lietuviška laisvė, pusę amžiaus saugota svetur – tarsi indėlis užsienio banke, laukiantis, kol sąskaitos savininkas sugrįš jo atsiimti“, – kalbėjo pranešėjas.
Grįžęs į Lietuvą V. Adamkus sakė parsivežęs, cituojant jo paties žodžius iš interviu naujienų agentūrai „Associated Press“, atvirumo ir asmeninės iniciatyvos patirtį. Kaip teigė pranešimą skaitęs J. D. Miningeris, V. Adamkaus politinį autoritetą stiprino principai ir laikysena, atsiskleidžianti kasdieniame darbe.
Laisvę palaiko nuolatinės pastangos
Remdamasis filosofų Immanuelio Kanto ir Michelio Foucault idėjomis, J. D. Miningeris skaitytame pranešime aiškino, kad laisvė reikalauja nuolatinių pastangų. „Laisvė nėra doktrina, kurią paveldime ir paskui laikome muziejuje po stiklu. Tai laikysena, kurią arba vėl ir vėl atgaiviname, arba prarandame. Tai praktika, panaši į sportininko treniruotes ar muzikanto grojamas gamas, ir, kaip ir jų atveju, laisvės stoka labiausiai išryškėja tada, kai nustojame ją praktikuoti“, – teigė J. D. Miningeris.
Tokios laikysenos pavyzdžiais jis įvardino Baltijos kelią, Sausio 13-osios įvykius ir pastarųjų metų pilietinius protestus Lietuvoje, ginant kultūros lauko bei visuomeninio transliuotojo nepriklausomumą. Pranešėjo teigimu, štai ką reiškia nuolat atgaivinama laisvės laikysena.
„Lietuvos laisvė nėra abstrakcija, nėra savaime suprantamas dalykas. Tai atkaklios pastangos. Ir jeigu amerikiečiai norėtų pamatyti, kaip tai atrodo praktiškai, nuoširdžiai raginčiau juos aplankyti Lietuvą. Lietuva daug išmoko iš Amerikos per Adamkų ir tūkstančius Amerikos lietuvių, kurie Čikagoje išsaugojo lietuviškos laisvės dvasią. Bet galbūt jau metas pameistrystei vykti priešinga kryptimi. Mokinys, man regis, tapo mokytoju“, – kalbėjo J. D. Miningeris.
Mokslininkas savo pranešime minėjo ir V. Adamkaus žodžius interviu su „Chicago Sun-Times“ – pokalbyje jis teigė manantis, kad nereikia galvoti apie tai, kaip norėtum būti prisimenamas. Svarbiausia – jausti, kad savo gyvenimu iš tiesų prie kažko prisidėjai. Ir pridūrė pats besidžiaugęs, kad turėjo galimybę prisidėti prie prasmingų dalykų ir atiduoti viską, ką galėjo.
„Taigi šiemet Valdui Adamkui sukanka šimtas metų. Mičigano ežero vanduo dėl jo švaresnis. Lietuva dėl jo laisvesnė. O kai kurie iš mūsų, amerikiečių, jei tik atidžiai stebėsime, galbūt dar ir iš naujo išmoksime kai ką iš jo šalies – tai, ką jo šalis kadaise išmoko iš mūsiškės. Ilgiausių metų, Prezidente!“ – baigdamas pranešimą linkėjo J. D. Miningeris.
About the Author
