Apie savo sunkumus vyrai neretai vengia kalbėti net su artimiausiais žmonėmis. Vieni pasineria į darbą, kiti vis dažniau griebiasi alkoholio, treti tiesiog užsisklendžia. Tačiau neišspręstos problemos niekur nedingsta – ilgainiui jas pajunta visa šeima. Specialistai pasakoja, kaip atpažinti artėjančią krizę, kodėl taip sunku paprašyti pagalbos ir kas nutinka, kai įtampa namuose perauga į konfliktus ar net smurtą.
Psichoterapeutas Saulius Subačius, dirbantis su sunkumus išgyvenančiais vyrais, pastebi, kad daugelis jų įsitikinę privalantys su visomis problemomis susidoroti patys. Tačiau kartais gyvenimo iššūkiai būna tiesiog per dideli, kad žmogus pajėgtų juos įveikti be kitų pagalbos.
„Sunkūs išbandymai atsiranda tuomet, kai gyvenimas žmogui užkrauna daugiau, nei jis tuo metu pajėgia pakelti. Jei žmogus gali pakelti 50 kilogramų, o gyvenimas ant jo pečių užkrauna 100 kilogramų, vien asmeninių išteklių tokiai situacijai įveikti nebeužtenka“, – aiškina psichoterapeutas.
Vis dėlto net ir suprasdamas, kad padėtis darosi nevaldoma, žmogus dažnai delsia kreiptis pagalbos. Tikisi, kad sunkumai laikini, kad užteks dar šiek tiek pakentėti ir viskas susitvarkys.
Kai „aš pats“ tampa spąstais
„Pagrindinė klaida, kad išgyvenant sunkumus dažnai vyrai kartoja: „Aš pats, aš pats“, – sako S. Subačius.
Pasak jo, nepripažinti problemos kartais atrodo lengviau, nei imtis ją spręsti. Todėl žmogus ieško būdų bent trumpam negalvoti apie tai, kas jį slegia.
„Žmogus pradeda atsijunginėti. Vieni tai daro per alkoholį ar narkotikus, kiti per darbą, sportą, azartinius lošimus, telefoną ar kitą veiklą. Iš šalies gali atrodyti, kad viskas gerai, tačiau iš tiesų žmogus ne sprendžia problemą, o nuo jos bėga“, – pasakoja psichoterapeutas.
Tokie pokyčiai ne visada iškart pastebimi. Iš pradžių vyras galbūt tik mažiau kalba apie savo dieną, dažniau susierzina, nebenori leisti laiko su šeima. Vėliau atsiranda vis daugiau progų užsibūti darbe, išgerti ar pasinerti į veiklą, kuri leidžia negalvoti apie problemas.
Tačiau tai, kas iš pradžių atrodo kaip asmeninis būdas įveikti stresą, ilgainiui gali turėti rimtų pasekmių santykiams.
„Priklausomybė retai būna vieno žmogaus problema. Kuo ilgiau žmogus nuo išgyvenimų bėga per alkoholį, darbą ar kitą veiklą, tuo daugiau jos pasekmių tenka jo artimiesiems“, – pabrėžia specialistas.
Artimieji pokyčius dažnai pastebi pirmieji
Nors pats žmogus dar gali neigti turintis problemų, namiškiai neretai jau kurį laiką gyvena įtampoje. Keičiasi bendravimas, dažnėja nesutarimai, o šeimos nariai ima atsargiau rinkti žodžius, kad tik neišprovokuotų dar vieno konflikto.
„Žmona dažnai ima stebėti jo nuotaiką, svarstyti, ką pasakė ne taip, stengiasi prisitaikyti ar nuraminti situaciją, o vaikai labai tiksliai jaučia šeimos emocinę temperatūrą“, – aiškina psichologė-psichoterapeutė Dovilė Bubnienė.
Pasak jos, ilgainiui tokia atmosfera tampa šeimos kasdienybe. Tam tikrų temų vengiama, apie problemas nebekalbama, o namiškiai vis dažniau galvoja ne apie tai, kaip jaučiasi patys, bet kaip šiandien jausis kitas žmogus.
„Namuose pamažu atsiranda įtampa. Vieni pradeda atsargiau rinkti žodžius, kiti vengia tam tikrų temų, o vaikai labai greitai išmoksta pajusti, kokios nuotaikos šiandien grįš mama ar tėtis. Vyrai vengia kalbėti, kad jiems blogai, bet jų elgesys pradeda tai sakyti už juos“, – pastebi D. Bubnienė.
S. Subačius atkreipia dėmesį ir į visuomenėje vis dar gajų įsitikinimą, kad vyras turi būti stiprus, neverkti ir nerodyti savo jausmų. Jis neslepia, kad ir pačiam teko ilgai mokytis atvirai išgyventi emocijas.
„Mokiausi verkti vos ne trejus metus. Galvojau, pas mane net ašarų liaukų nėra. Kai žmogus užgniaužia savo skausmą, tas skausmas dažnai transformuojasi į pyktį. Pyktis parodo, kad kažkas negerai, kad kažkur buvo peržengtos tavo ribos. Tačiau jeigu tau skauda, tu neįgijai teisės skaudinti kitų“, – sako jis.
Vaikai mato ir tai, apie ką tėvai nekalba
Suaugusieji kartais mano, kad pavyksta nuo vaikų nuslėpti tarpusavio nesutarimus. Tačiau net jei konfliktai nevyksta jų akivaizdoje, vaikai dažnai pastebi pasikeitusias tėvų nuotaikas, įtampą ar atšalusius santykius.
„Vaikas yra veidrodis to, kas vyksta šeimoje“, – pabrėžia S. Subačius.
Psichoterapeutas pasakoja, kad tėvai neretai kreipiasi pagalbos dėl vaiko elgesio ar emocinių sunkumų, nė nesusimąstydami, kad šie gali būti susiję su tuo, kas vyksta namuose.
„Tėvai atveda vaiką ir sako: sutvarkykite jį. Tačiau pradėjus dirbti su visa šeima paaiškėja, kad problema yra ne vaike. Kai keičiasi tėvų elgesys ir santykiai, dalis vaiko sunkumų tiesiog išnyksta“, – pasakoja specialistas.
D. Bubnienė aiškina, kad nuolatinė įtampa šeimoje gali paveikti vaiko emocinę savijautą ir elgesį.
„Vaikai ne visada pasakys, kad namuose jaučiasi nesaugiai, tačiau jie labai gerai jaučia įtampą. Jie mato, kada tėvai nebesikalba, girdi pakeltą balsą, pastebi nerimą ir pyktį. Kai vaikas nuolat stebi suaugusiųjų nuotaikas ir laukia, kada gali kilti konfliktas, jo nervų sistema mokosi gyventi budrumo režimu“, – sako psichoterapeutė.
Vaikų reakcijos gali būti skirtingos. Vieni užsisklendžia, tampa tylesni, stengiasi neužkliūti. Kiti, priešingai, ima dažniau pykti, prieštarauti, tampa nerimastingi. Pasitaiko ir tokių vaikų, kurie jaučiasi atsakingi už tėvų savijautą ir mėgina juos taikyti.
Specialistė įspėja, kad šeimoje matomas elgesys gali turėti įtakos ir tam, kokius santykius vaikas kurs užaugęs.
„Tai, ką vaikas nuolat mato namuose, ilgainiui tampa jo supratimu apie santykius. Jeigu šeimoje įprasti konfliktai, kontrolė ar nepagarba, vėliau jis gali tai priimti kaip savaime suprantamą bendravimo modelį“, – sako pašnekovė.
Kada pyktis tampa pavojingas?
Konfliktų pasitaiko daugelyje šeimų, tačiau specialistai ragina atkreipti dėmesį, kai jie tampa nuolatiniai, o vieno žmogaus reakcijos ima kelti baimę kitiems.
D. Bubnienės teigimu, ypač svarbu atpažinti ribą, kai nesutarimai virsta psichologiniu ar fiziniu smurtu.
„Jei atsiranda žeminimas, grasinimai, daiktų daužymas, stumdymas, bauginimas ar kontrolė, tai jau nėra vien sunkus charakteris“, – pabrėžia specialistė.
Tokiais atvejais, pasak jos, nereikėtų ieškoti agresyvaus elgesio pateisinimų – kaltinti nuovargio, streso, problemų darbe ar kitų aplinkybių.
„Nereikia siekti bet kokia kaina laimėti ginčo ar nuraminti agresyvų žmogų. Pirmiausia reikia galvoti apie savo ir vaikų saugumą, o jei kyla reali grėsmė – kviesti pagalbą“, – sako psichologė-psichoterapeutė.
Jei šeimoje atsiranda smurto požymių, į konfliktą gali tekti įsitraukti ir policijos pareigūnams, vaiko teisių specialistams ar teisininkams.
Konfliktai gali baigtis ir teisinėmis pasekmėmis
Šeimos teisės srityje dirbanti teisininkė Rita Kriugždaitė pastebi, kad porų nesutarimai dažnai prasideda nuo, atrodytų, kasdienių dalykų – nesugebėjimo išgirsti vienam kito, pagarbos stokos ar neišsakytų lūkesčių.
„Jei kalbėtume apie poros santykių išbandymus, dažniausios priežastys yra nesikalbėjimas, neišklausymas, kito interesų ignoravimas ir elementarios bendravimo kultūros stoka“, – teigia ji.
Tačiau kai konfliktai perauga į smurtą, situacija tampa ne tik santykių, bet ir teisine problema.
„Praktikoje vyrai gerokai dažniau nei moterys pripažįstami smurtautojais, todėl tokiais atvejais gali būti taikomos apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymo nuostatos“, – sako R. Kriugždaitė.
Teisininkė primena, kad apsaugos nuo smurto orderis gali būti skiriamas ir tada, kai nustatoma smurto artimoje aplinkoje pavojaus rizika.
„Tokiu atveju asmuo yra įpareigotas laikinai išsikelti iš bendros gyvenamosios vietos, nebendrauti su nukentėjusiuoju ir nesilankyti vietose, kur jis lankosi“, – aiškina ji.
Jei sutuoktiniai nusprendžia skirtis, tenka spręsti ir kitus klausimus. Ypač sudėtinga situacija gali tapti tuomet, kai šeimoje auga vaikai.
„Tuomet tenka spręsti, su kuriuo iš tėvų gyvens vaikai, kaip bus užtikrinamas jų išlaikymas, bendravimas su kitu iš tėvų ir kaip bus pasidalytas bendras turtas“, – sako R. Kriugždaitė.
Pasak jos, užsitęsus konfliktams svarbu ne tik suprasti savo teises, bet ir žinoti, kokios galimybės padėtų išspręsti susidariusią situaciją.
„Didžiausia klaida būtų tikėtis, kad kažkaip viskas išsispręs savaime, ir nesidomėti savo teisėmis bei galimais sprendimo būdais“, – priduria teisininkė.
Prašyti pagalbos – ne silpnumo ženklas
S. Subačius pastebi, kad pagalbos vyrai dažnai kreipiasi tik tada, kai problemos jau smarkiai paveikusios jų gyvenimą – pašliję santykiai, atsiradusios priklausomybės ar kilę rimti konfliktai šeimoje.
Nors iš šalies kartais atrodo, kad žmogaus gyvenimas pasikeitė staiga, paprastai iki krizės būna nueitas ilgas kelias.
„Labai retai viskas sugriūva per vieną dieną. Dažniausiai žmogus ilgai neša tai, kas jam per sunku. Ilgai įtikinėja save, kad susitvarkys, kad dar gali pakentėti, kad rytoj bus lengviau“, – sako S. Subačius.
Todėl specialistas ragina nelaukti, kol problemos taps nepakeliamos. Kartais pirmasis žingsnis gali būti paprastas pokalbis su artimu žmogumi. Kitais atvejais prireikia psichologo, psichoterapeuto, šeimos gydytojo ar emocinės paramos specialistų pagalbos.
Svarbiausia, anot jo, atsisakyti įsitikinimo, kad kreiptis pagalbos reiškia pripažinti savo silpnumą.
„Sunkiausia dažnai būna pripažinti, kad skauda, kad sunku ir kad vienas nebesusitvarkai. Tačiau būtent nuo tos akimirkos žmogus nustoja kovoti vienas. Dažnai pokyčiai prasideda tada, kai atsiranda drąsos pasakyti: man sunku, man reikia pagalbos“, – sako S. Subačius.
Daugiau informacijos apie pagalbą galima rasti svetainėje https://nelikvienas.lt.
Emocinė parama vyrams:
I – VII 17.00 – 22.00
Specialistų konsultacijos vyrams:
I – V 10.00 – 14.00
Projektą „Kompleksinė nuotolinė pagalba visos Lietuvos vyrams” finansuoja Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerija pagal 2026 metų konkurso „Emocinės paramos ir kompleksinių konsultacinių paslaugų teikimas telefonu vyrams, išgyvenantiems krizes” programą.
About the Author
