Pastaruoju metu Lietuvoje netyla diskusijos apie imigraciją – rengiami mitingai, keliami klausimai dėl augančio darbuotojų iš užsienio skaičiaus ir šalies migracijos politikos. Ši tema aktuali ne tik Lietuvai. Kaip ir daugelis Europos Sąjungos šalių, susiduriame su visuomenės senėjimu ir darbuotojų trūkumu. Vienas iš būdų spręsti šią problemą – pritraukti darbuotojų iš užsienio, kurių darbdaviai nori vis daugiau.
Tačiau vien pakviesti žmones į Lietuvą nepakanka. Ne mažiau svarbu suprasti, kaip juos priima Lietuvos visuomenė, kokių grupių atstovai vertinami palankiau, o kas gali lemti didesnį socialinį atstumą, atskirtį ar konkurencijos jausmą.
Tad Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir verslo fakulteto (KTU EVF) Skaitmeninės visuomenės mokslo grupės tyrėjai, įgyvendindami LMT finansuojamą projektą „Globalių darbuotojų subjektyvios gerovės ir adaptacijos veiksnių Lietuvoje tyrimas“, ištyrė Lietuvos darbuotojų požiūrį į darbuotojus iš užsienio.
Tyrime dalyvavo 532 Lietuvos darbuotojai. Jie vertino keturias darbuotojų iš užsienio grupes: Europos Sąjungos šalių darbuotojus (pavyzdžiui, lenkus, prancūzus, italus), ne ES šalių slavų kilmės darbuotojus (pavyzdžiui, ukrainiečius ir baltarusius), Centrinės Azijos darbuotojus iš buvusių Sovietų Sąjungos respublikų (pavyzdžiui, iš Uzbekistano, Kirgizijos ir Kazachstano) bei Pietų Azijos ir Afrikos darbuotojus (pavyzdžiui, iš Indijos, Pakistano, Bangladešo, Nigerijos ir Ganos).
Šios grupės pasirinktos atsižvelgiant į pastarųjų metų migracijos tendencijas, skirtingų migrantų grupių matomumą Lietuvoje, jų socialinį išskirtinumą, kalbinius ir istorinius ryšius bei skirtingą migracijos statusą. Pavyzdžiui, darbuotojų iš Centrinės Azijos migracija į Lietuvą pastaraisiais metais tapo gerokai labiau pastebima.
Tyrėjams rūpėjo ne tik tai, ar tam tikra grupė atrodo kompetentinga. Buvo vertinama, kiek ji atrodo panaši į lietuvius, kokį statusą jai priskiriame, ar ji suvokiama kaip konkurentė ir kiek jos atstovai atrodo draugiški, patikimi bei linkę bendradarbiauti.
Netikėtas rezultatas: artimiausi – europiečiai
Ryškiausias tyrimo rezultatas – ES šalių darbuotojai buvo vertinami palankiausiai pagal pagrindines tyrime nagrinėtas savybes. Lietuvos darbuotojai juos laikė kompetentingiausiais, aukščiausio statuso ir draugiškiausiais. Dar svarbiau – būtent europiečiai buvo laikomi labiausiai panašiais į lietuvius.
Šis rezultatas įdomus todėl, kad Lietuvoje ilgą laiką buvo gana įprasta manyti, jog dėl bendros istorijos, panašios išvaizdos, kalbos ar kultūrinio konteksto lietuviams artimesni yra slavų tautų atstovai. Tačiau tyrimas rodo kitokią tendenciją.
Per daugiau nei tris nepriklausomybės dešimtmečius Lietuva tapo daug labiau susijusi su Europa. Lietuviai studijuoja ir dirba kitose ES šalyse, keliauja, kuria tarptautinius verslus, turi vis daugiau asmeninių ir profesinių ryšių su kitų Europos šalių žmonėmis.
Todėl „panašus į mane“ šiandien nebūtinai reiškia panašią išvaizdą ar bendrą istorinę praeitį. Tai gali reikšti panašią gyvenimo patirtį, vertybes, darbo kultūrą ar tiesiog jausmą, kad su kitu žmogumi lengva susikalbėti.
Vienas tyrimas negali įrodyti, kad būtent nepriklausomybės metai pakeitė lietuvių mentalitetą. Tačiau šis rezultatas gali būti vertinamas kaip pozityvus signalas apie Lietuvos visuomenės kaitą.
Ne ES šalių slavų kilmės darbuotojai buvo laikomi gana kompetentingais, tačiau ne tokie artimi ir „šilti“. „Šiltumas“ rodo, kiek migrantų grupė suvokiama kaip draugiška, patikima ir geranoriška. Toks skirtumas svarbus, nes jis parodo, kad kompetencija savaime negarantuoja palankaus požiūrio. Žmogus gali būti laikomas geru specialistu, tačiau kartu nebūtinai atrodyti artimas ar socialiai patrauklus.
Visai kitoks vaizdas išryškėjo vertinant Centrinės ir Pietų Azijos bei Afrikos darbuotojus.
Šios grupės buvo vertinamos žemiausiai pagal statusą, kompetenciją ir „šilumą“. Tai svarbi tyrimo įžvalga, nes ji rodo, kad skirtingų migrantų grupių socialinis priėmimas Lietuvoje gali būti labai nevienodas.
Svarbu ne tik tai, ką žmogus moka
Vertindami darbuotojus iš užsienio, žmonės atskiria dvi svarbias savybes – kompetenciją ir „šilumą“. Paprastai tariant, mums svarbu ne tik tai, ar žmogus yra geras savo srities specialistas. Ne mažiau svarbu, ar jis atrodo draugiškas, patikimas ir pasirengęs bendradarbiauti. Įdomu, kad kuo žmogus tam tikrą užsieniečių grupę suvokė kaip panašią į save, tuo palankesnis buvo jo požiūris į tą grupę.
„Čia kyla klausimas: kiek mūsų vertinimą lemia reali patirtis, o kiek – tai, ką apie tam tikras žmonių grupes esame girdėję? Tyrimo metu buvo nustatyta, kad asmeninė patirtis darbe su užsieniečiais taip pat siejasi su palankesniu jų vertinimu. Darbuotojai, turintys kolegų iš užsienio, darbuotojus iš ES ir ne ES šalių slavų kilmės darbuotojus vertino kaip šiltesnius – draugiškesnius, patikimesnius ir labiau linkusius bendradarbiauti, – sako tyrimui vadovavusi KTU EVF profesorė dr. Vilmantė Kumpikaitė-Valiūnienė.
Tai reiškia, kad pažintis ir supratimas gali būti svarbus būdas mažinti stereotipus.
Ką tai reiškia Lietuvai?
Šis tyrimas rodo, kad mūsų požiūrį formuoja ne tik tai, iš kur žmogus atvyksta. Jį veikia ir tai, kiek jis mums atrodo kompetentingas, patikimas, artimas ir panašus į mus.
Tai taip pat primena, kad kalbant apie migraciją nepakanka vertinti vien atvykstančių žmonių skaičių ar jų ekonominį indėlį. Svarbu suprasti ir tai, kaip skirtingos grupės yra matomos visuomenėje.
O tai reiškia, kad Lietuvos migracijos ateitis turi būti ne tik politikų ar darbdavių sprendimas. Ji turi priklausyti ir nuo to, kiek Lietuvos gyventojai pasirengę gyventi vis labiau tarptautinėje visuomenėje ir tarp kokių kitataučių jie nori gyventi bei dirbti.
About the Author
