Pastaruoju metu viešojoje erdvėje daug dėmesio sulaukia „Bankeros“ ir naujienų portalo „15min“ konfliktas. 2025 m. „15min“ kartu su tarptautiniu tiriamosios žurnalistikos tinklu OCCRP paskelbė tyrimą apie „Bankeros“ projektą, o šių metų rugsėjį trims bendrovės bendraįkūrėjams buvo įteikti pranešimai apie įtarimą. „Bankera“ atsakė viešu pareiškimu, kuriame publikacijos vadinamos kampanija prieš bendrovę. Dar iki tyrimo paskelbimo „Bankera“, kaip leidėjo obligacijų turėtoja, kreipėsi į teismą ir Lietuvos banką.
Kas šiame ginče teisus, spręs teismai. Vis dėlto ši istorija – gera proga priminti, kokias priemones teisė suteikia abiem pusėms ir kur yra riba tarp teisėtos gynybos ir strateginio ieškinio dėl visuomenės dalyvavimo (angl. SLAPP).
Ką verslas turėtų žinoti apie SLAPP
Žiniasklaidoje pasirodžiusi kritika savaime dar nesuteikia verslui pagrindo kreiptis į teismą, tačiau ir neatima teisės gintis. Problema kyla tada, kai teisinės priemonės pasitelkiamos kritikai nutildyti.
„SLAPP – tai piktnaudžiaujamojo pobūdžio procesinis persekiojimas dėl asmens teisėto naudojimosi saviraiškos teise. Toks procesas kuriamas dirbtinai: neretai objektyviai stipresnis ieškovas paduoda į teismą silpnesnį atsakovą dėl ieškovui nepalankių atsakovo veiksmų, pavyzdžiui, publikacijos, baigiamosios kalbos ar skundo. Juo siekiama įbauginti atsakovą ir pasiekti su bylos laimėjimu nesusijusį rezultatą“, – paaiškina advokatų profesinės bendrijos „Constat“ vyresnioji teisininkė, Europos Komisijos ekspertų grupės kovai su SLAPP narė Justė Kavaliauskaitė.
SLAPP ieškiniu dažnai siekiama ne laimėti bylą ar prisiteisti žalą, o nutildyti kritiką, sustabdyti nepatogios informacijos viešinimą, įbauginti ar finansiškai išsekinti atsakovą. Todėl garbės, orumo ar dalykinės reputacijos gynimas gali tapti tik formaliu pagrindu procesui, kurio tikrasis tikslas – spaudimas.
Tokia apsauga aktuali ne tik redakcijoms ir profesionaliems žurnalistams – ja gali naudotis ir laisvai samdomi žurnalistai, tinklaraštininkai, visuomenės aktyvistai, NVO bei kiti asmenys, viešai kalbantys visuomenei svarbiais klausimais.
Lietuvoje nuo 2026 m. gegužės 7 d. galioja nauja Civilinio proceso kodekso (CPK) 95¹ straipsnio redakcija, sustiprinusi apsaugą nuo tokių ieškinių. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pabrėžęs, kad sprendžiant, ar procesas yra SLAPP, nėra vieno lemiamo požymio – teismas turi vertinti visą bylos kontekstą ir aplinkybių visumą. „Iš verslo perspektyvos tai reiškia, kad teismas vertins ne tik ieškinio tekstą, bet ir visą bendrovės elgesį: kada, kokiais būdais ir prieš ką ji veikė, ar tokie veiksmai prieš konkretų atsakovą yra pasikartojantys ir pan.“, – pažymi J. Kavaliauskaitė.
Savigynos ribos: kas verslui galima?
Verslas turi teisę ginti savo reputaciją. Civilinio kodekso (CK) 2.24 straipsnis leidžia reikalauti paneigti tikrovės neatitinkančius ir reputaciją žeminančius duomenis bei atlyginti dėl jų patirtą žalą. Svarbu tai, kad paskleisti faktai laikomi neatitinkančiais tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai. Vadinasi, jų teisingumą turi pagrįsti žurnalistas, redakcija ar kitas informaciją paskleidęs asmuo.
Tačiau juridiniams asmenims teismų praktikoje keliama gana aukšta kartelė – bendrovė turi pagrįsti realų reputacijos pablogėjimą, o tam tikrais atvejais ir rimtus neigiamus padarinius. Be to, svarbu atskirti faktą nuo nuomonės: CK 2.24 straipsnis taikomas faktams, o pakankamą faktinį pagrindą turinti nuomonė tiesos kriterijumi nevertinama.
Teismas nėra vienintelis būdas gintis. Visuomenės informavimo įstatymas (VIĮ) suteikia teisę į atsakymą ir galimybę reikalauti paneigti netikslią informaciją. Dėl profesinės etikos pažeidimų galima kreiptis į Visuomenės informavimo etikos komisiją, o dėl konkretaus asmens garbės, orumo ar privatumo pažeidimų – į Žurnalistų etikos inspektorių. Todėl prieš inicijuojant bylą verta įvertinti, ar reputaciją galima apginti mažiau ribojančiomis priemonėmis.
Ypač atsargiai reikėtų vertinti veiksmus prieš pranešėjus. Pranešėjų apsaugos įstatymas draudžia neigiamą poveikį apie pažeidimą pranešusiam asmeniui, todėl ieškinys ar kitoks spaudimas tokiu atveju gali sukelti verslui papildomą teisinę riziką.
„Saugiausia strategija – ginčyti konkretų teiginį, o ne kovoti su jo autoriumi. Kuo tiksliau įvardytas netikslus faktas ir kuo aiškiau parodyta, kodėl jis neatitinka tikrovės, tuo stipresnė bendrovės pozicija ir tuo mažesnė rizika būti apkaltintai piktnaudžiavimu procesu“, – teigia J. Kavaliauskaitė.
Kada riba peržengiama
Įstatyme išskiriami keli požymiai, galintys rodyti, kad procesu siekiama ne apginti pažeistą teisę, o apriboti visuomenės dalyvavimą ar už jį nubausti. Tai neproporcingi reikalavimai, keli dėl tų pačių aplinkybių inicijuoti procesai, bauginimas ar grasinimai bei nesąžiningos procesinės taktikos, pavyzdžiui, bylos vilkinimas ar nepagrįsti prašymai taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
„Praktikoje riba dažniausiai peržengiama tada, kai verslas nuo publikacijos turinio ginčijimo pereina prie jos autoriaus puolimo. Jei ginčijamas ne straipsnyje nurodytas faktas, o leidėjo finansai, redaktoriaus biografija ar redakcijos ryšiai, tai gali rodyti, kad siekiama ne apginti pažeistą teisę, o daryti spaudimą straipsnio autoriui. Tas pats pasakytina apie reikalavimus atskleisti informacijos šaltinius ar tyrimo medžiagą, kai to nereikia konkrečiam ginčui išspręsti“, – pabrėžia J. Kavaliauskaitė.
Įtarimų gali kelti ir spaudimas dar iki publikacijos, kai žurnalistai tik renka informaciją. Vertinant, ar procesas yra SLAPP, svarbus visas kontekstas: atskiri veiksmai gali būti teisėti, tačiau jų visuma – rodyti piktnaudžiavimą.
Kokias teises tuomet turi žurnalistai ir kiti kritikai?
Žurnalistai, leidėjai ir kiti viešojoje diskusijoje dalyvaujantys asmenys nuo piktnaudžiaujamojo proceso gali gintis dar iki bylos nagrinėjimo iš esmės. Pagal CPK 95¹ straipsnį pradėjus specialiąją procedūrą, ieškovas per nepratęsiamą 14 dienų terminą turi pagrįsti savo reikalavimus ir pateikti įrodymus, o byla nagrinėjama pagreitinta tvarka – per 30 dienų.
„Tai keičia paties ginčo dinamiką: verslas, tikėjęsis ilgo ir brangaus proceso, per kelias savaites gali atsidurti padėtyje, kurioje pats turi pagrįsti savo reikalavimus“, – sako J. Kavaliauskaitė.
Piktnaudžiavimas procesu gali kainuoti ir finansiškai. Pagal CPK 95 straipsnį teismas gali įpareigoti piktnaudžiaujančią procesu šalį sumokėti užstatą kitos šalies bylinėjimosi išlaidoms padengti, taip pat įpareigoti nesąžiningai nepagrįstą ieškinį pareiškusį asmenį atlyginti atsakovo nuostolius bei skirti iki 5 000 eurų baudą.
Žurnalistus papildomai saugo Visuomenės informavimo įstatymas: informacijos šaltinį atskleisti gali įpareigoti tik teismas išimtiniais atvejais, taip pat draudžiama persekioti žurnalistą už teisėtai paskelbtą informaciją.
Tačiau ši apsauga nėra leidimas skelbti bet ką. Ji gali būti netaikoma sąmoningai skleidžiant išgalvotus ar melagingus teiginius, siekiant pakenkti reputacijai. Kitaip tariant, anti-SLAPP mechanizmas saugo sąžiningą visuomenės informavimą, bet nepanaikina atsakomybės už piktnaudžiavimą žodžio laisve.
Kuo rizikuoja verslas
Peržengęs ribą, verslas rizikuoja ne tik procesinėmis sankcijomis. Ginčas su žurnalistu ar redakcija pats gali tapti naujiena ir dar labiau padidinti kritiškos publikacijos matomumą. Teisme bendrovei gali tekti atskleisti žalai pagrįsti reikalingą finansinę informaciją, o viešai kaltindama savo kritikus ji pati tampa informacijos skleidėja ir atsako už savo teiginius.
„Reguliuojamam verslui, pavyzdžiui, finansų rinkos dalyviams, rizika dar didesnė. Agresyvus konfliktas su žiniasklaida gali tapti valdymo rizikos ženklu priežiūros institucijų, bankų, investuotojų ar partnerių akyse“, – pažymi J. Kavaliauskaitė.
Ką daryti, kai pasirodo kritiška publikacija
Nuo pirmosios reakcijos gali priklausyti, ar bendrovė apgins savo reputaciją, ar jos veiksmai patys bus vertinami kaip spaudimas. Todėl prieš imantis teisinių veiksmų verta atsakyti į kelis klausimus:
• Ar galima tiksliai nurodyti, kurie publikacijos faktai neatitinka tikrovės, ir tai pagrįsti dokumentais?• Ar bendrovė iš tiesų patyrė žalą, ar publikacija tiesiog yra nepalanki?• Ar pakaktų proporcingesnės priemonės – atsakymo, paneigimo ar kreipimosi į Etikos komisiją?• Ar veiksmai nukreipti į konkrečius teiginius, o ne į žurnalistą, jo veiklą ar aplinką?
Svarbu įvertinti ir bendrovės vadovų, akcininkų bei susijusių asmenų veiksmus. Lygiagrečiai teikiami skundai, ieškiniai ar kitos spaudimo priemonės gali būti vertinami kartu ir tapti vienu iš SLAPP požymių.
„Geriausia gynyba – tiksli, dokumentais pagrįsta ir proporcinga. Verta laikytis paprastos taisyklės: ginčyti teiginius, o ne kovoti su žmonėmis. Tik tokia gynyba yra ir teisėta, ir veiksminga“, – apibendrina J. Kavaliauskaitė.
About the Author
