Nors vandenį daugelis naudoja kasdien, apie jį vis dar sklando nemažai įvairiausių mitų – žmonės abejoja jo kokybe, baiminasi įvairių jame esančių medžiagų, diskutuoja apie vandens kietumą, geležį ar filtrų būtinybę. Tačiau, pasak Vilniaus universiteto Chemijos ir geomokslų fakulteto profesoriaus, chemiko Albino Žilinsko, daugelis paplitusių įsitikinimų neturi pagrindo, o vandens kokybę reikėtų vertinti pagal konkrečius rodiklius.
„Apie vandenį žmonės dažniausiai sprendžia pagal tai, ką mato ar jaučia – ar lieka nuosėdų virdulyje, ar yra kokia nors spalva, ar vanduo turi specifinį skonį. Tačiau vien iš to negalima spręsti apie jo kokybę. Reikia žiūrėti, ką rodo tyrimai ir ką tie rodikliai iš tikrųjų reiškia, o ne remtis įvairiais mitais“, – sako A. Žilinskas.
Vienas jų – esą kartą užvirinto vandens nebegalima naudoti pakartotinai, nes jis tampa „negyvas“, praranda savo savybes ar net gali būti nesveikas. Dėl to nemažai žmonių virdulyje likusį vandenį tiesiog išpila ir kaskart verda naują. Tačiau, pasak A. Žilinsko, tokie įsitikinimai neturi pagrindo, be to – tai nei tvaru, nei ekonomiška.
„Galime vandenį virinti tiek kartų, kiek mums reikia, ir nuo to jo savybės nepasikeis. Tokį vandenį tikrai galima naudoti kavai, arbatai ar maistui gaminti“, – teigia jis.
Kas tas kietas vanduo?
Pasak chemiko A. Žilinsko, kalbėdami apie vandens kokybę žmonės dažniausiai mini du dalykus – geležį ir vandens kietumą. Vis dėlto šie terminai ne visada suprantami teisingai, o kai kurie su jais susiję požymiai nebūtinai reiškia prastą vandens kokybę.
Vandens kietumą gyventojai dažniausiai pastebi dėl virduliuose, puoduose ar ant čiaupų susidarančių baltų ar gelsvų nuosėdų. Tačiau, pasak specialisto, tai nėra ženklas, kad vanduo yra nekokybiškas.
„Nuosėdos, kurios susidaro verdant kietą vandenį, yra kalcio ir magnio karbonatai. Vanduo vadinamas kietu todėl, kad kaitinant jame ištirpusios medžiagos virsta kietomis. Pavyzdžiui, Vilniaus vanduo yra vidutiniškai kietas, nes jame yra nemažai kalcio ir magnio. Kai kuriems žmonėms dėl to papildomai vartoti kalcio papildų gali ir nebūti poreikio, nes dalį šių mineralų jie gauna su vandeniu. Tai visiškai normalu“, – pasakoja jis.
Kita dažnai minima vandens savybė – geležies kiekis. Nors didesnė jo koncentracija gali paveikti vandens skonį, kvapą ir išvaizdą, pati geležis vandenyje savaime nereiškia, kad jis yra nesaugus.
„Geležis nėra kenksminga, bet kai jos per daug, keičiasi vandens skonis, atsiranda neestetiška spalva. Vandenyje ištirpusi geležis laikui bėgant oksiduojasi ir pasirodo rudų nuosėdų pavidalu. Būtent dėl to anksčiau žmonės galėdavo pastebėti, kad pripylus vonią vanduo nusidažo rusvai – matydavosi geležies oksidacijos poveikis. Pamenu, Antakalnyje prisileidus vonią vanduo netrukus paruduodavo. Šiandien, bent jau Vilniaus centralizuotai tiekiamame vandenyje, tokio reiškinio praktiškai nebepamatysi, nes ši problema išspręsta pastačius nugeležinimo įrenginius“, – aiškina jis.
Ar vandens filtrai iš tiesų reikalingi?
Dalis žmonių, siekdami pagerinti vandens skonį ar kvapą, taip pat pašalinti jame esančias tam tikras medžiagas, renkasi įvairius vandens filtrus. Tačiau, pasak pašnekovo, ne visais atvejais jie yra būtini – pirmiausia reikėtų išsiaiškinti, kokia yra konkreti problema.
Anot A. Žilinsko, vandens filtrų populiarumas Lietuvoje ypač išaugo praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje, nes kai kuriose vietovėse buvo aktuali geležies problema.
Specialisto teigimu, šiandien centralizuotai tiekiamas Vilniaus vanduo yra tinkamas vartoti tiesiai iš čiaupo, todėl papildomi filtrai nėra būtini.
„Jeigu konkrečioje vietovėje geležies kiekis viršija normas, tada filtras gali būti prasmingas. Tačiau Vilniaus vandentiekyje tokio poreikio nėra“, – sako mokslininkas.
Tūkstančiai tyrimų – kokybei užtikrinti
„Vilniaus vandenų“ tiekiamas vanduo išgaunamas iš požeminių gręžinių – bendrovės sistemą sudaro 33 vandenvietės, kuriose veikia 287 gręžiniai. Jų gylis siekia nuo 32 iki 245 metrų, todėl vartotojus pasiekia iš giliųjų sluoksnių išgaunamas, natūraliai filtruotas kokybiškas ir sveikas geriamasis vanduo.
„Keliaudamas per skirtingus grunto sluoksnius vanduo praturtinamas natūraliais mineralais, todėl jo sudėtis pasižymi kalcio, magnio ir kitų mineralinių medžiagų kiekiu. Vis dėlto natūrali vandens kilmė nereiškia, kad jo kokybės nereikia stebėti – prieš patekdamas į vartotojų namus vanduo nuolat tiriamas laboratorijoje, vertinami pagrindiniai cheminiai ir mikrobiologiniai rodikliai, kad jis atitiktų visus geriamojo vandens saugos reikalavimus“, – sako Saulius Savickas, „Vilniaus vandenų“ vadovas.
Bendrovės laboratorijoje, pagal su Valstybine maisto ir veterinarijos tarnyba suderintą planą, per metus atliekama daugiau nei 8000 vandens tyrimų, ištiriama apie 50 kokybės rodiklių.
„Siekdami, kad visi gyventojai galėtų vartoti saugų ir kokybišką vandenį, tokį, kokį užtikrina centralizuotos vandens tiekimo sistemos, nuolat raginame šulinių ir privačių vandens gręžinių naudotojus jį tirti bent du kartus per metus, esame pasirengę suteikti tokias paslaugas mūsų laboratorijoje“, – teigia jis.
Šių metų pavasarį bendrovės užsakymu atliktas gyventojų tyrimas atskleidė, kad didžioji dalis žmonių teigiamai vertina iš čiaupo tiekiamo vandens kokybę ir skonį. Bendras pasitikėjimas vandeniu iš čiaupo išlieka aukštas – 86 proc. respondentų teigė, kad jų namuose tiekiamas vanduo yra tinkamas vartoti.
Apie „Vilniaus vandenis“
„Vilniaus vandenys“ tiekia geriamąjį vandenį ir tvarko nuotekas daugiau nei 600 tūkst. gyventojų Vilniuje bei Vilniaus, Švenčionių ir Šalčininkų rajonuose. Bendrovės akcininkai yra Vilniaus miesto (85,10 proc.), Vilniaus (6,38 proc.), Švenčionių (5,99 proc.) ir Šalčininkų (2,53 proc.) rajonų savivaldybės. Per parą gyventojams patiekiama 99 tūkst. kub. metrų geriamojo vandens – tai yra maždaug ketvirtadalis viso Lietuvoje išgaunamo ir suvartojamo geriamojo vandens ir išvaloma 116 tūkst. kubinių metrų nuotekų, kas sudaro beveik trečdalį visos šalies nuotekų.
About the Author
