Praėjo daugiau kaip trys dešimtmečiai nuo karo Bosnijoje ir Hercegovinoje pabaigos, tačiau to karo žaizdos Vakarų Balkanuose iki šiol nėra galutinai užgiję. Tai dar kartą labai aiškiai priminė buvusio Bosnijos serbų kariuomenės vado Ratko Mladičiaus mirtis. 2026 m. rugpjūčio 27 d. Hagoje, atlikdamas įkalinimo iki gyvos galvos bausmę, mirė asmuo, tarptautinio tribunolo pripažintas kaltu dėl genocido, nusikaltimų žmoniškumui ir karo nusikaltimų. Tačiau jo palaikai į Serbiją buvo pargabenti vyriausybiniu lėktuvu, karstas apgaubtas Serbijos vėliava, o Belgrade – iškilmingas atsisveikinimas. Visa tai neišvengiamai sukėlė reakciją Europoje. Europos Komisijos narė, atsakinga už plėtrą, Marta Kos net atšaukė suplanuotą vizitą į Serbiją, pabrėždama, kad karo nusikaltėlių šlovinimas nesuderinamas su susitaikymo procesu ir europinėmis vertybėmis.
Esu asmeniškai pabuvojęs ir Serbijoj, o ir Bosnijoj ir Hercegovinoje, ir vienareikšmiškai teigiu, kad minėtasis Mladičius yra žiaurus karo nusikaltėlis, bet nesutikčiau dėl to „klijuoti etiketę“ visiems serbams. Negalima sakyti, kad visi serbai (ar net – dauguma Serbijos žmonių) garbina karo nusikaltėlius. Serbijoje vis dėlto egzistuoja pilietinė visuomenė, žmogaus teisių gynėjai, žurnalistai, kurie daugelį metų protestuoja prieš Mladičiaus bei kitų nuteistųjų heroizavimą. Belgrade ne kartą buvo bandoma pašalinti Mladičių šlovinančius piešinius, o tai dariusiems aktyvistams teko patirti grasinimų ir net teisėsaugos spaudimą. Europos Komisija (kurios narė yra ir M. Kos!) dar 2025 m. ataskaitoje apie Serbiją tiesiai konstatavo, jog kai kurios politinės partijos, politikai ir žiniasklaidos priemonės toliau suteikia viešą erdvę nuteistiems karo nusikaltėliams, juos remia ir be jokių teisinių pasekmių neigia karo nusikaltimus, įskaitant Srebrenicos genocidą. Serbijos žmogaus teisių aktyvistai vien per 2025 metus suskaičiavo mažiausiai 60 atvejų, kai buvo šlovinami dešimt nuteistų karo nusikaltėlių, bei dar bent 50 karo nusikaltimų neigimo atvejų. Būtent remiantis šiuo kontekstu kartu su grupe Europos Parlamento narių pasirašiau laišką, skirtą komisarei Martai Kos, ragindami svarstyti laikiną Serbijos stojimo derybų įšaldymą, kol šalies valdžia aiškiai atsiribos nuo už genocidą ir karo nusikaltimus nuteistų asmenų garbinimo, taip pat nesiūlyti naujų su Šengenu susijusių lengvatų. Juk valstybė kandidatė negali vienu metu deklaruoti europinių ambicijų ir oficialiame lygmenyje heroizuoti asmenis, kurių nusikaltimus nustatė tarptautiniai teismai. Neabejoju – Vakarų Balkanų integracija yra strateginis visos Europos interesas. Tačiau narystė nėra vien ekonominis projektas.
Europos Sąjunga yra ir istorinės atsakomybės bendrija. O Serbija tos istorinės atsakomybės dar pilnai nėra prisiėmusi. Po Jugoslavijos byrėjimo 1992 m. prasidėjus karui Bosnijoje ir Hercegovinoje, Radovanas Karadžičius tapo Bosnijos serbų politiniu vadovu, o Ratko Mladičius – jų kariuomenės vadu. Tarptautinio baudžiamojo tribunolo buvusiai Jugoslavijai teisėjai nustatė, kad jų vadovaujamos struktūros siekė visam laikui pašalinti Bosnijos musulmonus ir kroatus iš teritorijų, kurias Bosnijos serbų vadovybė laikė savomis. Tai buvo daroma per žudymus, persekiojimą, deportacijas ir prievartinį gyventojų perkėlimą. Sarajevas beveik ketverius metus gyveno snaiperių ir artilerijos apsuptyje. Civiliai buvo sistemingai apšaudomi gatvėse, eilėse prie maisto ar tiesiog savo namuose. Tarptautinis tribunolas nustatė, kad kampanijos tikslas buvo terorizuoti civilinius miesto gyventojus. Per Sarajevo apsiaustį žuvo daugiau kaip 10 tūkst. žmonių. O 1995 m. liepą įvyko Srebrenica. Jungtinių Tautų paskelbtoje „saugioje zonoje“ Mladičiaus vadovaujamos pajėgos atskyrė Bosnijos musulmonų vyrus ir berniukus nuo jų šeimų. Ko ne 8 tūkst. vyrų ir berniukų buvo nužudyti arba dingo, apie 30 tūkst. moterų, vaikų ir vyresnio amžiaus žmonių buvo prievarta išvežti. Aukų kūnai vėliau buvo perkasinėjami ir slepiami antrinėse bei tretinėse masinėse kapavietėse. Tiek Tarptautinis baudžiamasis tribunolas buvusiai Jugoslavijai, tiek Tarptautinis Teisingumo Teismas šiuos veiksmus pripažino genocidu.
Atsimenu 1997-uosius, kai lankiausi Bosnijoje ir Hercegovinoje („Republika Srpska“). Daug kur buvo išstatytas plakatas su Karadžičiaus nuotrauka ir prierašu – „He means peace – don’t touch him“ (liet. „Jis nori taikos – nelieskite jo.“). Karadžičius ir Mladičius ilgai slapstėsi nuo teisingumo. Vis tik Karadžičius buvo suimtas Serbijoje tik 2008 m., beveik trylika metų vengęs Hagos tribunolo. Belgrade jis net buvo susikūręs kitą tapatybę – pasivadinęs Draganu Dabičiumi, užsiauginęs ilgus plaukus ir barzdą, viešai vertėsi alternatyvia medicina. Mladičius buvo sulaikytas dar po trejų metų – 2011-ųjų gegužę Lazarevo kaime Serbijoje, po beveik šešiolikos metų slapstymosi. Čia svarbu pastebėti ir kitą istorijos pusę. Juos galiausiai suėmė būtent Serbijos institucijos. Bendradarbiavimas su Hagos tribunolu savo laiku tapo viena iš svarbių Belgrado europinės integracijos sąlygų. Tai ir yra įrodymas, kad europinis sąlygiškumas gali veikti. Todėl šiandien būtų paradoksalu žengti atgal ir žmones, kuriuos pati Serbija perdavė tarptautiniam teisingumui, vėl paversti didvyriais. Ratko Mladičius 2017 m. buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos, o 2021 m. apeliacinė instancija paliko nuosprendį galioti. Radovanas Karadžičius irgi galutinai nuteistas kalėti iki gyvos galvos. Todėl ir Mladičiaus portretas ant namo sienos ar politiko žodžiai, vadinantys jį „serbų didvyriu“, nėra nekalta nostalgija. 2026 m. balandį Belgrado meras Aleksandaras Šapičius viešai paskelbė Mladičiaus nuotrauką ir jį taip ir pavadino – „Serbijos didvyriu“. Tokia retorika nepadeda serbų europinei ateičiai.
Jugoslavijos karų nusikaltimai turi konkrečius vykdytojus ir vadus, todėl atsakomybę turi prisiimti jie ir juos heroizuojantys politikai, o ne serbų studentas, verslininkas ar mokytojas, norintis savo šalį matyti Europos Sąjungoje. Beje, tokių žmonių Serbijoje tikrai nėra mažai. 2026 m. pradžioje Europos politikos centro atlikta reprezentatyvi 1000 Serbijos gyventojų apklausa parodė, kad 39,8 proc. gyventojų remia narystę ES, 33,8 proc. jai prieštarauja, o 26,4 proc. nėra apsisprendę. Parama didžiausia tarp 18–29 metų gyventojų. Tai nėra įspūdingas rezultatas, priešingai – europinės integracijos šalininkų per pastaruosius metus sumažėjo. Tačiau lygiai taip pat negalima teigti, kad Serbijos visuomenė nusisuko nuo Europos. Ji susiskaldžiusi, o nemaža jos dalis dar gali būti įtikinta europinės krypties prasme. Stojimo derybos vyksta nuo 2014 m. Iš 35 derybinių skyrių atverti 22, du preliminariai uždaryti. Komisija konstatuoja, kad tolesnis tempas pirmiausia priklausys nuo teisės viršenybės reformų ir santykių su Kosovu normalizavimo. Problemos gerai žinomos: politinis spaudimas teismams, korupcija, prastėjanti žiniasklaidos laisvės padėtis, nepakankamas karo nusikaltimų tyrimas bei atsakomybė už juos. Komisija 2025 m. net konstatavo pažangos nebuvimą teisminės valdžios ir pagrindinių teisių srityje. Dar vienas didžiulis klausimas – užsienio politika. Serbija vis dar neprisijungė prie ES sankcijų Rusijai. Jos suderinamumas su Bendrosios užsienio ir saugumo politikos pozicijomis 2025 m. spalį siekė tik 63 proc. Kandidatė į Europos Sąjungą ilgainiui negali vykdyti dviejų geopolitinių politinių linijų vienu metu – vieną Briuseliui, kitą Maskvai. O dar lieka Belgrado ir Prištinos dialogas. Komisija labai aiškiai nurodo, kad 2023 m. susitarimo dėl santykių normalizavimo įgyvendinimas yra esminė abiejų pusių europinio kelio sąlyga.
Europos Sąjungos plėtra visada veikė geriausiai tuomet, kai europinė perspektyva buvo derinama su labai aiškiomis sąlygomis: demokratija, teisės viršenybė. Serbijos atveju, dar ir yra reikalingas susitaikymas su kaimynais ir istorinės tiesos pripažinimas. Tik tada Serbija galės turėti aiškią vietą ES. Europinė Serbija negali būti statoma ant Mladičiaus ir Karadžičiaus mitologijos. Praėjus daugiau kaip trisdešimčiai metų po Srebrenicos, pats metas ne perrašinėti nuosprendžius, o pagaliau išmokti iš jų istorijos pamoką.
About the Author
