Panevėžys nėra nei istorinė, nei laikinoji sostinė. Panevėžys neturi jūros ir uosto. Panevėžys neturi įspūdingo istorinio starto ir apskritai istorijoje ryškiau pasirodo tik kuriantis moderniai Lietuvos valstybei. Tai yra kasdienybės miestas. Vieta, iš kurios bandoma išsiveržti, bet paslaptingai niekada nuo jos neatitrūkstama.
Miestai tik iš pažiūros labai skiriasi vieni nuo kitų. Iš tiesų juos atskiria ne istoriniai ar bežadžiai pastatai, ne visur savaip mylintys, kenčiantys, besijuokiantys ir verkiantys žmonės, o jų pasakojimai. Kai kurie miestai išmoksta pasakoti apie save, o kai kurie – ne. Miestai prabyla arba lieka nebylūs.
Didieji pasaulio miestai nenutrūkstamai pasakoja apie save kurdami vieną po kito savo mitus, legendas ir paslaptis. Apie juos galima papasakoti per didžiuosius žmones, karus, olimpiadas, festivalius, pilis, bažnyčias, stadionus, galerijas, muziejus, vietas, kuriose privalu apsilankyti, nusifotografuoti, užlipti į aukštybes ar nusileisti į gelmes.
Tai nuostabūs pasakojimai, bet juose visada tvyro dalelė vienišumo ir supratimo, kad tu esi vienas iš milijono svečių. Laikinai nakvojantis ir paskubomis bėgantis paskui kitas panašias klajojančias sielas. Dulkelė, atsirandanti ir pranykstanti didmiesčio sūkuryje. Gali nuolat kabintis, bet niekada neturėsi prabangos sustoti.
Jei didžiuosiuose miestuose ar jų istorijose nelengva rasti vietos sau, tai Panevėžys yra lengvai prisijaukinamas kiekvienam. „Panevėžys. Kaip mes“. Tai reiškia, kad šio miesto atspindyje gali surasti save, būti jo dalimi, būti kažkuo. Ne paklysti, ne pasijusti milžiniško skruzdėlyno dalimi, ne pranykti, ne klaidžioti ir tyrinėti, o būti individu konkrečioje vietoje, būti savimi. Atrasti savo vietą.
Panevėžys dar tik mokosi prabilti apie save, todėl aš pakviesiu penkiasdešimt žingsnių paėjėti su manimi per kai kurias šio miesto vietas.
50 Panevėžio pilkų atspalvių
1. Laisvės aikštė.
Tai yra Panevėžio širdis. Pagrindinė ir seniausia aikštė miesto centre. Aikštė, Laisvės vardą gavusi tarpukariu ir susigrąžinusi po okupacijos, yra vieta, į kurią suteka visas Panevėžys. Kiekvienas doras panevėžietis bent kartą per metus turi grįžti iš bet kurios pasaulio vietos ir pereiti Laisvės aikšte, pasėdėti prie fontano, išgerti kavos ar kokteilį pieno bare. Čia ne tik pasikuria miesto šventės, bet ir gimsta naujienos, apkalbos, paslaptys, pažintys ir naujos pradžios.
2. Aleksandras.
Laisvės aikštės gale stovi miestą prižiūrintis jo įkūrėjas Aleksandras Jogailaitis. 1503 metų rugsėjo 7 dieną Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis padovanojo Ramygalos klebonui sklypą iš savo dvaro valdų, kad Nevėžio ir Lėvens tarpupyje atsirastų bažnyčia. Po ketverių metų toje vietoje išties pastatyta bažnyčia, po šešerių metų – smuklė. Toje distancijoje tarp bažnyčios ir smuklės atsirado ir panevėžietis. Istoriškai keliaujantis tarp Dievo palaimos ir atleidimo bei velniškų linksmybių ir pagundų. Nežinia, ar Aleksandras turėjo tokio Panevėžio idėją, bet panevėžiečiai 500 metų jubiliejaus proga pastatė jį užpakaliu į Senvagę ir veidu į Laisvės aikštę. Su bažnyčia delne. Kad stebėtų nuodėmingus mūsų vingius tarp bažnyčių ir smuklių.
3. Teatras.
Teatras Panevėžyje yra ne pastatas, o idėja. Tačiau jei yra pastatas, kuriame ta idėja pasirodė pilniausiu pavidalu, tai neišvengiamai Juozo Miltinio dramos teatras. Jei Aleksandras pastatytas amžinai budėti, tai Juozo Miltinio skulptūra – amžinai apmąstyti. Užsimetęs koją ant kojos, Miltinis sėdi nugara į teatrą ir šonu į miestą. Visada laikydamasis padorios intelektualo distancijos, bet lengvai suirzęs dėl to, kad per tą distanciją taip ir negauna artumo įvertinimo. Kad ir kaip keičiasi istorija, teatro įkūrėjo dvasia ir dramos emocija ten visada gyva. Tai vieta, kurioje tiek daug ir taip talentingai suvaidinta to, kas paaiškina tikrovę geriau nei faktai.
4. Senvagė.
Kiti miestai turi upes, ežerus, gal net jūras ar vandenynus. Panevėžys turi Senvagę. Nors pagal apibrėžimą tai yra jau mirštanti upės dalis, į kurią nebeatiteka naujas vanduo, Panevėžio Senvagė yra nuolatinis gyvybės patvirtinimas. Kažkokiu mistiniu būdu panevėžiečiai vis iš naujo atgaivina ir vėl lėtam laikui atiduoda šią vietą. Jei Laisvės aikštė yra po pasaulį ištiškusio panevėžiečio Meka, tai Senvagė yra sugrįžtančiojo Medina. Čia eidamas supranti, kad miestas saugo ramybę ir lėtumą. Žino, kad didžiausias darbas yra ne sukurti ir kartoti kūrybos procesą, o nuolat atnaujinti.
5. Bendruomenių rūmai.
Jei baigei mokyklą Panevėžyje, labai tikėtina, kad išleistuves atšokai ar diplomą atsiėmei vienoje iš šio keistos architektūros statinio salių. Ilgą laiką šis Panevėžio kultūros centru vadinamas pastatas buvo pagrindinė miesto renginių vieta, kurios užkulisiai slepia daug įspūdingų istorijų. Dabar jame buriasi aktyviausi miesto žmonės, kurie nori užsiimti menine veikla, atvyksta visokie kultūriniai prašalaičiai arba organizuojami didesni renginiai. Bendruomenės idėja čia gyva.
6. Juozo Balčikonio gimnazija.
Žymiausia Panevėžio mokykla. Jei patekai į Balčikonį, tai iš tavęs jau kažkas išeis. Jei universiteto oras daro žmogų protingesnį, tai Balčikonio kiemelio vėjai tikrai prideda bent porą balų visuose egzaminuose. Gimnazijos šlovės lentoje daug visokio pobūdžio klasikų – nuo Balio Sruogos, Adolfo Šapokos, Vandos Zaborskaitės ar Stasio Eidrigevičiaus iki Manto Katlerio.
7. Aukštaitijos stadionas.
Sakykit man, ką norit, bet Panevėžys visada buvo futbolo miestas. Nėra kito sporto ar kitos srities apskritai, kur tiek daug kartų būtų iškarštas kailis Vilniui, Kaunui, Klaipėdai ar Šiauliams. Aukštaitijos stadione dar tvyro „Statybos“, „Ekrano“ ar dabarties komandos pergalių triukšmas. Kažkur ten praeityje dar šokinėja tribūnose maži berniukai, kurie užaugę nori būti šlekiais, savėnais, kučiais, kavaliauskais, lukšiais ar černiauskais. Ūsus mąsliai kraipo treneris Liubšys. Ir niekaip neišvaroma viltis, kad futbolo šlovė grįš į Panevėžį. Šitas senučiukas stadionas turi dvasią ir kelia pagarbią baimę bet kuriam atvykstančiajam.
8. Sporto rūmai.
Šalia stadiono prilipę Sporto rūmai. Kadaise buvo antras toks statinys po Kauno sporto halės. Viskas, ko reikėjo sportui. Čia ilgą laiką glaudėsi „Lietkabelis“ ir kitos Panevėžio krepšinio komandos, vyko rankinio, tinklinio varžybos. Dabar kompleksas transformuojasi į modernų sporto ir sveikatingumo centrą, bet senas panevėžietis dar pamena tą ankštą salę ir joje lakstančius praeities didvyrius.
9. „Ekrano“ marios.
Net ir paprastam Panevėžio žmogui reikalinga sava kopakabana. Jos funkciją Panevėžyje atlieka „Ekrano“ marių pakrantė. Su šniokščiančia užtvanka, improvizuotais paplūdimiais ir pavojingomis šėlionėmis. Vanduo mariose įtartinas, bet kas Panevėžy gali išgyventi be įtarimų ar kokio vieno kito rimtesnio patikrinimo?
10. Skaistakalnio parkas.
Kadaise Panevėžyje apleistos ir net pavojingos vietos įvaizdį turėjęs parkas dabar tapo labai jaukia, žalia ir atvira vieta. Vaikščiojant šiais takais ir takeliais, gali kilti rimtų filosofinių minčių arba gerų pokštų. Kažkur čia, pakrantėje, siūbuoja Arvydo Šliogerio aprašyta nendrė, kurios jis nekeistų į jokius pasaulio turtus. Būtina atvykti į Kultūros centro čia rengiamą Joninių šventę. Galima paleisti ne tik vainiką, bet ir vadžias.
11. „Kalnapilio“ arena.
Naujoji arena labiausiai siejama su Lietuvoje surengtu Europos krepšinio čempionatu, moderniojo „Lietkabelio“ pergalėmis LKL ir Europos taurėje, su rudens, žiemos ir vėsaus pavasario vakarais, kai eini palaikyti savo komandos. Ten, viduryje, įsiterpęs trekas, kaip priminimas, kad Panevėžys šiaip jau labai geras ir dviračių sporte. Kai vaikystėje žaisdavome krepšinį savo aikštelėje, tai būtinai koks vienas atvarydavo ir pravažiuodavo dviračiu, priversdamas diskutuoti, ar įskaitome metimą, ar ne. Matyt, čia paminklas šitai patirčiai. Dar čia mugių ir didesnių koncertų vieta, kuri patogiausiai sutalpina panevėžiečių minias, kai jos užsimano pramogos už namų durų.
12. „Stasys Museum“.
Stasio Eidrigevičiaus talentui skirtas muziejus išplėtė Panevėžio meno potencialą iki tarptautinio lygmens. Čia gali ne tik susipažinti su beribiu Stasio vaizduotės pasauliu, jo filosofija, bet ir pamatyti daugelio kitų kūrėjų parodas. Turbūt tik Panevėžys turi vietą Stasio vardu, kur būtų pardavinėjamos ne ūkinės prekės ar alus, o unikalios, intelektą stimuliuojančios patirtys – formos, vaizdų, garsų, kontekstų pilnatvė.
13. Gabrielės Petkevičaitės-Bitės biblioteka.
Puiki labai įvairaus turinio biblioteka, kurioje dirba profesionali komanda. Biblioteka prasklaido banalybės ir neišsilavinimo rūką ne tik knygomis, bet ir renginiais. Turi priglaudusi visą vieno žymiausių mūsų šalies istorijoje filosofų Arvydo Šliogerio raštų ir laiškų archyvą. Ateini pasišildyti prie knygelės, o išeini jau mąstydamas, kuris teisingesnis buvo moralės klausimu – Hegelis, Kantas ar Jessica Shy?
14. „Pragiedruliai“.
Kūrybiškumo centras, į kurį gali ateiti ne tik pažiūrėti meno, bet ir tapti menininku. Parodos, užsiėmimai, mokymai ir šiaip entuziastinga meną mylinčių žmonių komanda, pas kurią gali tiesiog užsukti kavos ir padiskutuoti. Panevėžys atrodo supratęs, kad pragiedrėjimas ateina ne nuo to vieno šalto „Kalnapilio“ ryte, bet nuo meninio impulso, drąsos kažką nuveikti ir naujai pamąstyti. Nors vienas kitam netrukdo.
15. Aukštaitijos siaurasis geležinkelis.
Nors siauruką pasigauti šansų jau nėra daug, visada galite aplankyti nuostabią jo stotį. Viena gražiausių vietų leidžiantis vasaros ar rudens saulei, kai gelsvos, rusvos ir raudonos spalvos susikerta stoties fone. Atrodo, kad kažkas ten kažko dar laukia ir tikrai sulauks. Kaip ir mūsų gyvenimuose.
16. Panevėžio miesto dailės galerija.
Viena labiausiai neįvertintų Panevėžio miesto vietų. Labai dažnai pasiūlo nuostabių ir įkvepiančių parodų, kurios savo lygiu peržengia įsivaizduojamo mažo miesto ribas. Vieta, kurioje galima pamedituoti prie paveikslo, keramikos dirbinio ar kokio kito meno kūrinio. Kur gimsta suvokimas, kad pasaulyje yra žymiai daugiau estetinių ir etinių perspektyvų, kurių dar nebuvai apmąstęs ar net pažinęs.
17. Panevėžio gamtos mokykla.
Jei kažkada buvai panevėžietis vaikas, tai tave ten tikrai vežė paglostyti asiliuko ar pakrenkšti su krankliu. Buvusioje viloje įsikūrusi mokykla yra puiki vieta uždegti meilę gamtai arba tiesiog sužinoti, kad esi pavojingiausias gyvūnas pasaulyje.
18. Panevėžio kraštotyros muziejus.
Muziejus, kuriame tiriama ne tik krašto, bet ir visos panevėžietiškos tapatybės istorija. Čia vyksta rimčiausios intelektualinės diskusijos ir yra sukauptos įspūdingos ekspozicijos. Jei nori pradėti traukti už Panevėžio pažinimo kamuolio, tai siūlo galas dažniausiai išsimezga čia.
19. Juozo Miltinio memorialinis butas.
Su Miltiniu konjako jau nebeišgersite, bet jo bute dar galite apsilankyti. Jei norite sužinoti, kokio masto asmenybę sovietinės banalybės laikais turėjo Panevėžys, kokios buvo jo intelektualinės aspiracijos ar ant kokios taburetės jis sėdėjo, tai čia yra vieta jums.
20. Teatras „Menas“.
Kaip vaikų ir jaunimo teatras įkurtas „Menas“ visada buvo savotiška alternatyva ar papildymas Miltinio teatrui. Čia viskas arčiau žiūrovo, viskas sava ir paprasta. Teatras, kuris drąsiai kalba apie jauno (ir ne tik) žmogaus kasdienybę, jo emocijas, išgyvenimus. Kuria ir skausmingus, ir linksmus spektaklius, pritraukdamas naujas kartas, kurios tampa ir trupės dalimi.
21. Muzikinis teatras.
Ilgai snaudęs, bet su didele jėga atgimęs teatras, kuris įrodo, kad Panevėžys turi ką pasakyti ir muzikos kalba. Pastaruoju metu išsiskiria naujomis idėjomis, atvirumu, bet ir išsaugo pagarbą tradicijai.
22. Juozo Masiulio knygynas.
Pamažu nykstančiame tikrų knygynų pasaulyje Panevėžys dar alsuoja tik dėl 121 metų knygyno. Čia pirmoji prekė tebėra knyga, o pardavėja tau gali nuoširdžiai parekomenduoti kažką, net jei ateini su pageidavimu „ką nors paskaityti“. Knygų pasaulis, kuriame pranyksti ir atsirandi tikrovėje jau su išsirinkta knyga rankoje. Man, prašom, šitą.
23. Kultūros ir poilsio parkas.
Turbūt didžiausio ploto parkas Panevėžyje, kuriame prieš kelis dešimtmečius rinkdavaisi surūkyti cigaretės, susitikti su simpatija ar slapčia iškrėsti kokios šunybės, bet dabar gali rasti vietos sportuoti, ramiai pasivaikščioti ar apmąstyti, kas sukasi galvoje.
24. Marijonų sodas.
Parkas, kuriame sutelpa ir rami vienuolių dvasia, ir kadaise čia vykusios Panevėžio ir Kauno futbolo ultrų kovos. Dabar tapo ramia ir jaukia vieta, kurią puošia skulptūros ir žmonių adekvatumas.
25. Lėlių vežimo teatras.
Neseniai išsikraustęs į Santuokų rūmus, teatras ne tik nepraranda savo magiškos dvasios, bet ir kuria naują. Geriau žinomas kaip teatras, kuris vasaromis pasikinko arklį ir keliauja po aplinkinius kraštus, rodydamas spektaklius kaimo vaikams. Jei ieškote lynch’iškos, twinpeaks’iškos atmosferos, tai užsukite pažiūrėti bent jau į tas įstabias raudonas užuolaidas. Gal užkabins ir magiški vaidinimai.
26. Fotografijos galerija.
Panevėžys turbūt yra vienintelis miestas Lietuvoje, kur taip nuoširdžiai švenčiama Fotografijos diena. Galerijoje būna tikrai įstabių parodų, kurių grožį galite patirti net jei daugiausiai nuotraukų savo telefoniniuose albumuose esate prikaupę iš vestuvių ar laidotuvių.
27. „Galerija XX“.
Mažytė galerija miesto centre, kur galite šauti meno dozę. O jei meno jau per daug, tai galite eiti šalia esančion legendinėn kavinėn išgerti kavos, kur jums gali pasisekti sutikti dar labiau legendinį Kastyti Kerbedį. Tada jau tikrai prašysite, kad traukinys sustotų.
28. Don Kichotas.
Prie teatro „Menas“ yra skulptūra Servanteso Don Kichotui. Labai tinkama skulptūra miestui ir jo gyventojams, kurie nesutinka prisitaikyti prie laikmečio dvasios ir nori išlaikyti savo idealistiškas vertybes. Donkichotų miestas – nuo stovėjimo aikštelių ir narvelių iki kultūros aukštumų.
29. „Romantikas“.
Šiaip viešbutis ir restoranas, bet istoriškai – dar ir įspūdingoje vietoje atsiradęs pirmasis pramoninis malūnas, priklausęs Bereliui Rubinšteinui. Pastatas, turintis istorinę vertę, didingai apšviečiantis Senvagę naktiniame mieste.
30. „Geto vartai“.
Deja, bet vienu istoriniu reiškiniu Panevėžys neišsiskiria iš daugelio Lietuvos ar kitų mūsų regiono miestų. Mes turime savo bendrapiliečių žydų kančios ženklų. 1941 metais įkurto Panevėžio geto buvimo vietą ir ten vykusius nusikaltimus prieš žydų tautą ženklina „Geto vartai“ Klaipėdos ir Krekenavos gatvių sankryžoje. Tarp linksmybių reikia prisiminti ir tai, kas skaudu bei tikra.
31. Seniausias Panevėžio pastatas.
Taip, mes daugmaž žinome, koks buvo seniausias pastatas Panevėžyje. Upytės pavieto žemės ir pilies teismo archyvas. Net ir amžinai jaunas Panevėžys turi vietų, kuriose gali pačiupinėti XVII amžiaus sieną ar pasvarstyti, kas per velnias yra tas Upytės pavietas.
32. Kristaus Karaliaus katedra.
Maironio pašventinta katedra, kurioje yra Zikaro sukurta Kristaus Karaliaus skulptūra. Su bažnyčiomis Panevėžys irgi nestabdo.
33. Raudonoji bažnyčia.
Šiaip jau Šv. Apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia, bet visiems žinoma tiesiog kaip Raudonoji bažnyčia. Labai primena Panevėžio herbe vaizduojamus vartus su bokštais, bet panašumas visiškai atsitiktinis. Stūkso ir yra matoma beveik visur iš centro.
34. Švč. Trejybės bažnyčia ir aikštė.
Oficialiai seniausia Panevėžio bažnyčia, menanti dar Napoleono laikus. Aikštėje irgi yra švenčiausioji trejybė – fontanas, suoliukai ir chill’inimas saulutėje ramią vasaros dieną.
35. Panevėžio stačiatikių Kristaus Prisikėlimo cerkvė.
Beveik centre esanti, bet labai mažai dėmesio sulaukianti, nors labai graži vieta. Senos kapinaitės ir melsvai nudažyta cerkvė yra gera vieta ramiai pasivaikščioti, susikaupti ar pafotografuoti rudens spalvas ir grožybes.
36. Turgūs (centrinis, ūkininkų, mašinų).
Kiek bedarytum iš panevėžiečio miestietį, vis tiek kaimas kartais pramuša. Nėra vietos, kur tas kaimas pramuša labiau, nei miesto turgūs. Ar centriniame ant kartono stovi ir užuolaida užsklęstas džinsus matuojiesi, ar renkiesi pirmą automobilį mašinų turguje. Privalai turėti savyje truputį turgaus.
37. Rožynas.
Vienas didžiausių Panevėžio mikrorajonų, kuriame beveik vien nuosavi namai. Turintis daug 10-ojo dešimtmečio ir vėlesnių laikų istorijos, keistų gatvelių ir žmonelių. Turi pereiti per Rožyną, kad kažką suprastum apie Panevėžį.
38. Panevėžio aeroklubas.
Čia gali sužinoti ir patirti, kad iš Panevėžio pakylama ne tik į univerą įstojus arba pas anglus išvarant dirbti, bet ir naudojant sparnus bei variklį arba sklandytuvu.
39. „Iškrovos“.
„Iškrovos“ šiaip jau nėra vieta, nors jos randamos Tiekimo gatvėje. Tai dešimt metų liepos mėnesiais vykstantis festivalis, kuris geriausiai atskleidžia alternatyviąją Panevėžio dvasią. Čia reikia išsitaškyti ir pasiausti arba išreikšti save meninėmis formomis.
40. Stiklo studija.
Panevėžys nuo senų laikų pučia stiklą. Meninio stiklo studijoje gimsta keistesni ir gražesni dalykai, nei šiaip pučiant dalykus savo gimtajame narvelyje.
41. „Čičinskas“.
Šiaip Čičinskas geriau žinomas Upytėje, bet mes iš pikto dvarininko legendos padarėme tešlos ir mėsos gaminį, kurio paragauti tampa visų atvykstančiųjų pramoga. O tam, kad nebūtų lengva suprasti, kokį velnią mes mąstome, tai tą tešloje susuktą dalyką dar vadiname ir kepsniu. Ragaukite ir mažiau aiškinkite.
42. Čeburekai.
Kalėjimo kultūroje panevėžiečiams buvo prilipusi „čeburekų“ pravardė. Nežinau, kiek tame yra logiško pagrindimo, bet vienu metu Panevėžys tikrai buvo pilnas čeburekinių. Jei dar pavyks surasti kokią vieną, tai būtinai paragaukite, nes mes tikrai žinome, ką darome su savo tešla.
43. Malūnas.
Šiaip malūnų yra ne vienas, bet visi žinome, apie ką čia kalba. Tas, kuris pasitinka įvažiuojant iš Vilniaus į Panevėžį. Iškart už ginklų reklamos ir kapinių. Parodo, kad mes mokame ir gerai kažką malti. Ilgą laiką sklido kalbos, kad tame malūne vaidenasi ir kad jis prakeiktas. Bet po restauracijos visi velniai išvaryti arba išvyko į Norgę dirbti, tai apsilankykite drąsiai.
44. Paminklas Donatui Banioniui.
Panevėžio legenda, vaidinusi pas Tarkovskį ir kartu su Seanu Connery ir Claudia Cardinale. Aplankykite ir praskaidrinkite nuotaiką, nes stovi visas sušalęs, į paltą susisukęs.
45. Konservų fabrikas.
Kiek pamenu, tiek griūvantis pastatas, bet turintis labai daug istorijos. Tiek daug, kad vis dar negalime nugriauti. Jei norite pamatyti, kaip rausvai buvo nuraudęs Panevėžys savo pramonės istorijos pradžioje, tai pažiūrėkite į jo plytų spalvą. Originali Panevėžio spalva.
46. Prekybos centrai.
Nori ar nenori, bet Panevėžys yra ir prekybos centrų miestas. Gal dėl to, kad čia viskas turi savo kainą ir niekada negausi jokių nuolaidų, bet miestas pilnas įvairių prekybos centrų ir į juos užsukti bei po juos pasisukinėti verta vien tam, kad pamatytumėte ir tą prekybinę, viską sveriančią ir visur prasisukti bebandančią panevėžiečio pusę.
47. Teismas (buvusi Žydų gimnazija).
Tarpukariu statytoje Žydų gimnazijoje dabar įsikūręs teismas. Niekam apsilankyti viduje nelinkiu, bet pro šalį einant apžiūrėti gražią architektūrą – verta.
48. Lietuvos banko pastatas.
Vienas gražesnių tarpukario Panevėžio architektūros pavyzdžių. Ypač įspūdingos Zikaro Atlantų skulptūros. Žiūri ir bijai, kad nepaleistų to pasaulio iš rankų.
49. Stoties 12 pastatas.
Įdomios architektūros siaurėjantis tarpukario pastatas, turintis ir itin įdomią istoriją. Vienas tokių, kurie slepia šimtus sudėtingų žmonių likimų mazgų.
50. Senosios miesto kapinės ir vienuolynas.
Vieta, kurioje susumuojamos Panevėžio istorijos ir čia gyvenusių žmonių likimai. Šalia upės kilpos, ant kalvos, įkurtos kapinės glaudžia visus, savo jau nugyvenusius ir pasilinksminusius, nuo XVIII amžiaus iki šių dienų. Jiems jau nereikia lakstyti nuo bažnyčios iki smuklės.
Suprantu, kad penkiasdešimties žingsnių kelionė yra net ne kelionė, o tik trumpas palydėjimas, bet tikiuosi, kad šis palydėjimas padrąsins keliauti į Panevėžį tuos, kurie ieško miesto su stipria tapatybe, atvirumu ir laisve jame būti. Čia dar yra vietos, yra laiko lėtumo, yra kuklaus išdidumo, yra tikėjimo, kad niekas neatsiranda ir nepranyksta šiaip sau.
About the Author
