2026 m. rugsėjo 3 d.Kaunas
Demografija šiandien tapo viena svarbiausių Lietuvos politinės darbotvarkės temų. Kalbame apie mažėjantį gimstamumą, jaunų žmonių išvykimą ir tuštėjančius regionus. Ieškoma būdų, kaip padėti jaunoms šeimoms ir paskatinti jas savo ateitį kurti Lietuvoje.
Tačiau demografija prasideda ne nuo išmokos. Ji prasideda nuo jauno žmogaus pasitikėjimo savo ateitimi.
Ar turėsiu stabilias pajamas? Ar galėsiu įsigyti būstą, kurti verslą, auginti šeimą? Ar verta savo ateitį susieti su Lietuvos regionu?
Žemės ūkyje į dalį šių klausimų valstybė jau turi atsakymus. Dar svarbiau – ji turi ir finansinius bei politinius įrankius.
Todėl šiandien reikėtų klausti ne tik, kiek papildomų pinigų galime skirti demografijai, bet ar sugebame tam panaudoti milijardinius žemės ūkio politikos instrumentus, kuriuos jau turime.
Jaunas ūkininkas – ne tik žemės ūkio politikos klausimas
Gyvybingas šeimos ūkis gali būti vienas stipriausių ekonominių pagrindų jaunai šeimai likti regione.
Ūkininkas savo veiklos negali perkelti į kitą šalį. Žemė, pastatai, investicijos ir didelė dalis sukuriamos ekonominės veiklos lieka konkrečioje vietovėje. Ūkis perka paslaugas, techniką, žaliavas, investuoja į statybas ir naudojasi vietos verslų paslaugomis.
Todėl investuodami į jauną ūkininką investuojame ne tik į žemės ūkio produkciją. Investuojame į žmogų, šeimą ir ekonominę veiklą regione.
Tačiau tam jaunas žmogus turi matyti perspektyvą.
„Demografinė politika nėra vien išmokų šeimoms klausimas. Jaunai šeimai reikia ekonominio pagrindo, leidžiančio planuoti savo ateitį. Regionuose tokiu pagrindu gali tapti gyvybingas šeimos ūkis, tačiau jam sukurti būtinas žemės, kapitalo ir ilgalaikio finansavimo prieinamumas“, – teigia LJŪJS vicepirmininkas Vytautas Buivydas.
Europa jau diskutuoja apie kitokį požiūrį
Europos jaunųjų ūkininkų taryba (CEJA), formuodama poziciją dėl Bendrosios žemės ūkio politikos po 2027 metų, siūlo 2028–2034 m. jauniesiems ūkininkams ir kartų kaitai numatyti 30 mlrd. eurų.
Tačiau svarbiausia šio pasiūlymo dalis nėra vien finansavimo dydis. Kalbama apie visą jauno žmogaus kelią žemės ūkyje – nuo galimybės pradėti iki ekonomiškai tvaraus ūkio sukūrimo.
Jaunam žmogui reikia žemės, kapitalo, technikos, pastatų, o kai kuriuose sektoriuose – gyvulių ir didelių ilgalaikių investicijų. Tuo pat metu būtent pradedantis ūkininkas dažniausiai turi mažiausiai nuosavo kapitalo ir turto, kurį galėtų pasiūlyti kaip užstatą.
Ypač sudėtinga tiems, kurie nepaveldi veikiančio šeimos ūkio.
Todėl turime nustoti vertinti kartų kaitos politiką vien pagal tai, kiek jaunųjų ūkininkų gavo paramą.
Daug svarbiau – kiek jų po penkerių ar dešimties metų vis dar ūkininkauja ir kiek sukūrė ekonomiškai gyvybingus ūkius.
Įrankius Lietuva jau turi
Bendrosios žemės ūkio politikos finansavimas, įsikūrimo ir investicinė parama, lengvatinės paskolos, garantijos, žemės politika bei kuriami ūkių perdavimo mechanizmai jau šiandien suteikia valstybei galimybę formuoti naują ūkininkų kartą.
Todėl nebūtinai reikia pradėti nuo dar vienos naujos paramos priemonės.
Pirmiausia turime paklausti, ar dabartinės priemonės veikia kaip viena sistema.
Ar jaunas žmogus, gavęs įsikūrimo paramą, gali gauti finansavimą kitam investiciniam etapui? Ar jis turi realią galimybę įsigyti arba išsinuomoti žemės? Ar galime išsaugoti veikiantį ūkį, jeigu pasitraukiantis ūkininkas neturi šeimos nario, kuris jį perimtų? Ar valstybės finansuojamas jaunas ūkis po dešimties metų tampa savarankišku ir konkurencingu verslu?
Būtent į šiuos klausimus turėtų atsakyti naujoji kartų kaitos politika.
Ar Žemės ūkio ministerija turės valios keistis?
Artėjant naujam Europos Sąjungos finansiniam laikotarpiui Lietuva turės galimybę iš naujo apsibrėžti, ko siekia jaunųjų ūkininkų politika.
Tai kartu bus išbandymas Žemės ūkio ministerijai.
Ne todėl, kad viskas, kas buvo daroma iki šiol, buvo blogai. Tačiau ekonominės sąlygos keičiasi. Brangsta žemė, didėja investicijų poreikis, ūkiams reikia daugiau kapitalo, o naujai kartai tenka konkuruoti jau susiformavusioje žemės ūkio struktūroje.
Todėl turi keistis ir politikos instrumentai.
Tam reikės politinės valios pripažinti, kurios priemonės veikia, kurios nepasiekia norimo rezultato ir kur taisykles reikia keisti.
„Mums nereikia dar vienos priemonės vien tam, kad galėtume pasakyti, jog remiame jaunuosius ūkininkus. Reikia sistemos, kuri leistų jaunam žmogui pradėti, įsitvirtinti, investuoti ir po dešimties metų vis dar sėkmingai ūkininkauti. Įrankius tam valstybė turi. Dabar svarbiausias klausimas – ar turėsime politinės valios juos tinkamai panaudoti“, – sako LJŪJS pirmininkas dr. Paulius Astrauskas.
Rezultatas turi būti ne išmokėta parama, o nauja ūkininkų karta
Jeigu demografija iš tiesų yra valstybės prioritetas, žemės ūkio politiką turime vertinti ir per demografinę perspektyvą.
Todėl prieš planuodami kitą finansinį laikotarpį turėtume apsibrėžti labai konkretų rezultatą:
kiek ekonomiškai gyvybingų jaunų ūkių Lietuva nori turėti po dešimties metų?
Kiek veikiančių ūkių turėtų būti perduota naujai kartai? Kiek jaunų žmonių turėtų turėti galimybę pradėti ūkininkauti neturėdami paveldimo šeimos ūkio? Ir svarbiausia – kiek šiandien valstybės remiamų jaunųjų ūkininkų po dešimties metų vis dar sėkmingai ūkininkaus?
Tik atsakę į šiuos klausimus galime spręsti, kokių priemonių ir kiek finansavimo tam reikia.
Politikai demografijos problemą jau įvardijo. Žemės ūkio politika turi finansinius ir teisinius instrumentus, galinčius tapti dalimi jos sprendimo. Todėl dabar klausimas jau nebe apie tai, ar turime įrankių.
Klausimas – ar turėsime politinės valios juos pakeisti ir panaudoti taip, kad jaunas žmogus matytų prasmę savo šeimos, ūkio ir ateities planus kurti Lietuvos regione.
Lietuvos jaunųjų ūkininkų ir jaunimo sąjunga
About the Author
