Lietuvoje sparčiai daugėja asmeninių trenerių, tačiau nemaža dalis jų į šią profesiją ateina ne baigę sporto studijas ar trenerių kursus universitete, o remdamiesi vien asmenine sportine patirtimi. Neretai būsimas treneris – tai asmuo, sportavęs nuo paauglystės, kuris pats, pasiekęs tam tikrą sportinę formą, nusprendžia, kad gali treniruoti ir kitus. Klientų tokiems treneriams netrūksta, tačiau ar sportinė patirtis savaime reiškia kompetenciją?
Kaip teigia Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) ir VDU trenerių kursų dėstytojas, Vytauto Kavolio transdisciplininių tyrimų instituto mokslininkas, profesorius habil. dr. Albertas Skurvydas, būtent čia slypi didžiausia rizika: netiksliai parinkti pradedančiojo trenerio krūviai gali ne tik sulėtinti profesionalaus sportininko ar sportuojančiojo pažangą ir talentą, bet ir sukelti rimtas sportines traumas.
Kodėl treniruojant sportinės patirties neužtenka?
Daugelis šiandien dirbančių asmeninių trenerių savo kelią į šią profesiją pradėjo ne per sportinio ugdymo studijas, o per asmeninę patirtį: sportavo nuo mokyklos laikų, pasiekė gerų rezultatų ir nusprendė, kad gali treniruoti ir kitus. Tačiau, pasak prof. habil. dr. Alberto Skurvydo, praktinė patirtis tesudaro tik nedidelę – sąlyginai „šimtąją“ – viso reikalo dalį.
„Sporto mokslas apibendrina tai, kas atskleidžiama tarptautiniuose moksliniuose tyrimuose ar laboratorijose ieškant atsakymų, kaip geriausiai treniruoti žmogų“, – aiškina profesorius. Skirtingai nei pavienis treneris, besiremiantis tik savo sportine patirtimi, sporto mokslininkai tiria treniruočių krūvių parinkimą sistemingai, patikrindami tai, kas iš tiesų veikia.
Mokslinių tyrimų duomenys leidžia tiksliau parinkti kiekvienam asmeniui tinkamus pratimus, jų derinius, treniruočių planus, poilsio trukmę, suderinti treniruotes su mityba, taip sumažinant persitempimo riziką, padedant greičiau atsigauti po didelių sportinių krūvių ir efektyviau motyvuoti sportininką. Visa tai padeda sukurti visapusišką ir mokslu pagrįstą treniruočių sistemą, o ne pasikliauti vien asmenine intuicija.
Populiariausi tarp trenerių sklandantys mitai
Dėstant VDU trenerių kursuose, prof. habil. dr. A. Skurvydui neretai tenka susidurti su klaidingais įsitikinimais, kuriuos būsimi treneriai atsineša iš savo praktikos. Dažniausias mitas – kad kuo didesni fiziniai krūviai ir kuo dažniau treniruojamasi, tuo geriau. Tačiau, anot jo, tokiu atveju nepakankamai įvertinama poilsio ir atsigavimo reikšmė sportuojančio asmens organizmui.
Kitas paplitęs klaidingas įsitikinimas tarp būsimų trenerių – kad, taikant „teisingą“ treniravimo metodiką, iš bet kurio žmogaus galima parengti aukšto meistriškumo sportininką. Tiesa, pasak profesoriaus yra kitokia: genetika turi milžinišką įtaką sportiniams gebėjimams. „Žmogaus raumenyse egzistuoja greitosios ir lėtosios skaidulos, ir jeigu sportuojantis asmuo iš prigimties neturi pakankamai greitųjų skaidulų, kad ir kaip intensyviai jis būtų treniruojamas, jo šoklumas, greitumas ir staigumas ženkliai nepagerės“. Dar svarbiau – šių žinių stokojantis treneris, taikydamas per didelius fizinius krūvius be tinkamo poilsio, rizikuoja sportininką sužaloti sistemiškai. „Greitosios raumenų skaidulos gali „virsti“ lėtosiomis, todėl padidėja ir sportinio talento praradimo rizika“, – aiškina jis.
VDU dėstytojas pateikia pavyzdį: Lietuvos čempionas, vėliau tapęs sprinteriu, daugelį metų buvo treniruojamas bėgti ilgus nuotolius. Jo treneris nesuprato, kodėl sportininkas nesugebėdavo pabaigti ilgo nuotolio varžybų, ir tai aiškino valios ar treniruotumo stoka. Nors iš tikrųjų šis sportininkas turėjo visai kitokį – trumpiems, bet greitiems atstumams pritaikytą – prigimtinį „variklį“. Panašių paradoksų, pasak mokslininko, gyvenime pasitaiko dažnai, o jų kaina – prarastas laikas ir sužlugdytas sportininko potencialas.
Vyrų ir moterų fiziologijos skirtumai: ką turėtų žinoti kiekvienas treneris
Nors bendrieji treniravimo principai yra panašūs abiem lytims, egzistuoja ir svarbių fiziologinių skirtumų, kuriuos, ypač pradedantieji, treneriai privalo žinoti. Pasak prof. habil. dr. A. Skurvydo, naujausi moksliniai tyrimai atskleidžia gana netikėtą dalyką – jėgos pratimai yra daug naudingesni moterims nei vyrams, nors ilgą laiką vyravo priešinga nuomonė. Ypač svarbus veiksnys – sportuojančio asmens amžius. Pavyzdžiui, „prasidėjus menopauzei (paprastai apie penkiasdešimtuosius metus), sparčiai silpsta kaulai, todėl moterims būtina daugiau dėmesio skirti tiek aerobiniams, tiek jėgos pratimams, tinkamai derinant juos su mityba“, – pabrėžia sporto mokslininkas.
Skiriasi ir sportuojančių asmenų nuovargio pobūdis. Anot profesoriaus, vyrų silpnoji vieta – raumenys, o moterų – kvėpavimo sistema, tiksliau, santykinai mažesnis plaučių gyvybinis tūris ir mažesnis raumenų prisotinimas deguonimi. Tačiau, jo teigimu, tai jokiu būdu nereiškia, kad moterų ištvermė iš principo yra mažesnė – priešingai, moterys turi daugiau lėtųjų raumenų skaidulų, todėl yra geriau prisitaikiusios atlikti ilgą, ištvermės reikalaujantį darbą, o vyrai – galingesnį, bet trumpalaikį fizinį krūvį. Šis fiziologinis skirtumas turi tiesioginę įtaką treniruočių programų sudarymui, į kurį verta atsižvelgti kiekvienam treneriui.
Keturios esminės sporto mokslo disciplinos
Prof. habil. dr. A. Skurvydo teigimu, kompetentingo trenerio rengimas negali apsieiti be keturių esminių sporto mokslo disciplinų. Pirmoji – tai sporto fiziologija, atskleidžianti, kaip veikia žmogaus organizmas ir organai, įskaitant lyties nulemtus fiziologinius skirtumus, į kuriuos būtina atsižvelgti norint tinkamai parinkti treniruočių krūvius.
Antroji – sporto biochemija, paaiškinanti, kokie procesai, fermentai ir energetinės medžiagos veikia ir sąveikauja sportuojančio asmens organizme treniruotės metu.
Trečioji – sporto biomechanika, nagrinėjanti, kaip mechaninės savybės veikia sportininką, atliekantį įvairius jėgos ir ištvermės pratimus.
Ketvirtoji, palyginti naujesnė, tačiau vis svarbesnė šiuolaikinio mokslo kryptis – sporto psichologija, tirianti, kaip streso metu veikia žmogaus smegenys ir neuronai, kad jis galėtų tinkamai valdyti judesius, išvengti klaidų ir išlikti atsparus spaudimui.
Šios keturios kryptys – fiziologija, biochemija, biomechanika ir psichologija – sudaro sporto mokslo pagrindą, kurį, mokslininko įsitikinimu, privalo perprasti kiekvienas save gerbiantis treneris, nepriklausomai nuo to, kokią sportinę patirtį jis turi sukaupęs asmeniškai.
Įgyti sporto arba asmeninio trenerio kvalifikaciją, pagrįstą šiuolaikinėmis sporto mokslo žiniomis, siūlo VDU trenerių kursai, kuriuose savo patirtimi dalijasi įvairių sporto mokslo sričių, treniravimo ir fizinio rengimo specialistai. Kursų metu dalyviai supažindinami ne tik su įvairiomis treniravimo metodikomis, sporto biomechanika, judesių analize, sporto mityba, traumų prevencija, bet ir sporto psichologija, praktiniais darbo su klientais aspektais.
About the Author
