Kaulo trūkumas implantologijoje išlieka sudėtinga klinikine situacija, tačiau pažangios diagnostikos, skaitmeninio planavimo ir naujos kartos implantų sprendimai šiandien leidžia daliai pacientų išvengti ilgo bei sudėtingo gydymo kelio.
Dalis pacientų, praradusių vieną, kelis ar visus dantis, vis dar išgirsta, kad implantacijai nepakanka kaulo. Neretai toks atsakymas priimamas kaip galutinis. Žmogus susitaiko su mintimi, kad dantų atkūrimas bus įmanomas tik pasirinkus ilgą, sudėtingą ir brangų gydymo kelią.
Vis dėlto šiuolaikinė implantologija šį požiūrį keičia. Šiandien atsiranda vis daugiau naujų galimybių, leidžiančių sudėtingas situacijas spręsti kitaip nei anksčiau. Naujos kartos implantų sistemos, skaitmeninis planavimas ir galimybė išnaudoti stabilesnes žandikaulio kaulo zonas leidžia daliai pacientų išvengti sudėtingų kaulo priauginimo procedūrų arba reikšmingai sumažinti chirurginio gydymo apimtį.
Panevėžio implantologijos centre dirbantis burnos chirurgas Rokas Kuprys sako, kad svarbiausia tokiais atvejais yra tiksliai įvertinti individualią paciento situaciją.
„Šiandien naujausios technologijos leidžia išspręsti gerokai daugiau sudėtingų situacijų nei anksčiau. Tai nereiškia, kad visi pacientai visiškai išvengs papildomų procedūrų, bet labai dažnai mažesnės apimties chirurginėmis procedūromis galima pasiekti puikų ir stabilų rezultatą“, – sako jis.
Kodėl netekus dantų ima trūkti kaulo?
Dantys atlieka ne tik estetinę ar kramtymo funkciją. Jie taip pat palaiko žandikaulio kaulą. Netekus danties, kaulas toje vietoje nebegauna įprasto krūvio ir ilgainiui pradeda nykti. Dėl to gali keistis ir veido atrama: suglemba minkštieji audiniai, ryškėja nosies-lūpų raukšlė, žmogus gali atrodyti vyresnis.
Sparčiausiai nyksta alveolinis kaulas. Tai žandikaulio dalis, kurioje anksčiau laikėsi danties šaknis. Kuo ilgiau žmogus gyvena be danties, tuo labiau ši kaulo dalis gali sumažėti. Dėl to standartinė implantacija ne visada būna paprasta.
„Lietuvoje implantacija be papildomų procedūrų, jeigu norime, kad implantas tarnautų ilgai ir stabiliai, iš tikrųjų dar yra gana retas reiškinys. Dažnai reikia kaulo priauginimo, dantenų korekcijos ar kitų procedūrų“, – aiškina burnos chirurgas.
Pasak gydytojo, šiuolaikinės implantologijos tikslas nėra bet kokia kaina išvengti visų papildomų procedūrų. Svarbu parinkti tokį gydymo kelią, kuris būtų saugus, ilgalaikis ir kuo mažiau invazyvus pacientui.
Kodėl kaulo priauginimas pailgina gydymą?
Kai alveolinio kaulo nepakanka, tradiciškai dažnai atliekamas kaulo priauginimas. Tai didina chirurginio gydymo apimtį ir ilgina visą dantų atkūrimo procesą.
„Kaulo priauginimas yra invazinė procedūra. Ji gali sukelti skausmą, diskomfortą, reikia ilgesnio gijimo. Norint pasiekti gerą rezultatą po kaulo priauginimo, dažniausiai reikia laukti nuo 6 iki 9 mėnesių iki dantų implantacijos“, – aiškina R. Kuprys.
Tai reiškia, kad pacientui pirmiausia atliekama kaulo priauginimo procedūra, vėliau laukiama, kol kaulas sugis, tada sriegiamas implantas, laukiama jo prigijimo ir tik po to pradedamas galutinis protezavimas.
„Dažnu atveju iki galutinio danties žmogui tenka laukti metus ir ilgiau“, – sako gydytojas.
Dalį pacientų tai sustabdo nuo dantų atkūrimo. Jie atidėlioja gydymą, nes bijo ilgo proceso, papildomų procedūrų, diskomforto ar didelės gydymo kainos.
Naujas požiūris: išnaudoti stabilesnę žandikaulio dalį
Vienas svarbiausių pokyčių šiuolaikinėje implantologijoje yra galimybė išnaudoti ne tik alveolinį, bet ir bazinį žandikaulio kaulą.
Alveolinis kaulas yra glaudžiai susijęs su dantimis ir greičiausiai nyksta po jų netekimo. Bazinė žandikaulio dalis yra gilesnė, stabilesnė kaulo zona. Ji dažnai nyksta lėčiau nei alveolinis kaulas.
Pasak R. Kuprio, tai atveria naujas galimybes pacientams, kuriems anksčiau implantacija be kaulo priauginimo būtų buvusi neįmanoma. „Naujos kartos implantus galime sriegti į kitą žandikaulio dalį, kurios anksčiau dažnai nenaudodavome. Tai bazinė žandikaulio dalis. Kai įprastas alveolinis kaulas yra sunykęs, bazinėje dalyje dažniausiai dar turime pakankamai kaulo implantui fiksuoti ir geram pirminiam stabilumui užtikrinti“, – aiškina burnos chirurgas.
Pirminis stabilumas reiškia, kad implantas tvirtai laikosi kaule iš karto po įsriegimo. Tai itin svarbu, nes nuo jo priklauso gydymo prognozė ir kai kuriais atvejais galimybė tą pačią dieną pritvirtinti laikiną dantį.
Kuo skiriasi naujos kartos implantai?
Sudėtingesnėse klinikinėse situacijose naudojami implantai turi užtikrinti stabilumą net tada, kai įprastas alveolinis kaulas yra sunykęs. Pasak R. Kuprio, viena tokių dantų implantų sistemų yra MegaGen ARI®, kurių konstrukcija pritaikyta tiek fiksacijai bazinėje kaulo dalyje, tiek sąlyčiui su minkštaisiais audiniais.
„Šie implantai sudaryti iš dviejų skirtingų paviršių, kurie skiriasi savo šiurkštumu. Viena dalis tinkama fiksacijai bazinėje kaulo dalyje, kita – suderinama su minkštaisiais audiniais. Tai leidžia palikti implantą kontaktuoti su minkštaisiais audiniais be sudėtingų kaulo priauginimo procedūrų alveolinėje žandikaulio dalyje“, – aiškina gydytojas.
Pacientui tai reiškia, kad kai kuriais atvejais implantą galima planuoti ir fiksuoti kitaip nei taikant įprastus sprendimus. Viena implanto dalis skirta tvirtai laikytis kaule, kita yra palanki dantenoms ir aplinkiniams minkštiesiems audiniams. Toks dizainas gali padėti sumažinti kaulo augmentacijos poreikį.
Sprendimą lemia ne technologija, o individuali diagnostika
Gydytojas atkreipia dėmesį, kad nors šiuolaikinės implantų sistemos išplečia gydymo galimybes, jos nėra universalus sprendimas visiems. Kiekvienu atveju reikalinga konsultacija, klinikinis ištyrimas ir 3D kompiuterinė tomografija. Tikslus ištyrimas leidžia įvertinti likusio kaulo kiekį, jo stabilumą skirtingose žandikaulio vietose, dantenų būklę ir būsimo danties padėtį.
„Kiekviena situacija yra individuali, todėl visuomet būtinas kruopštus paciento būklės įvertinimas. Tačiau didžiajai daliai pacientų tokia procedūra gali būti tinkama, nes skirtingai nei alveolinis kaulas, bazinė žandikaulio dalis dažniausiai nyksta lėčiau“, – sako R. Kuprys.
Skaitmeninis planavimas tokiais atvejais tampa itin svarbus. Pagal 3D kompiuterinės tomografijos duomenis gydytojas gali iš anksto suplanuoti implanto padėtį ir įvertinti, ar jį galima saugiai fiksuoti bazinėje žandikaulio dalyje.
„Šiais laikais pagrindinis darbas dažniausiai vyksta skaitmenoje. Gydymą iš anksto tiksliai suplanavus skaitmeninėje erdvėje, pati implantacijos procedūra kai kuriais atvejais gali trukti apie pusvalandį. Kadangi implantą sriegiame į bazinę žandikaulio dalį, dažnai galime tą pačią dieną uždėti ir laikiną dantį“, – pasakoja gydytojas.
Kada papildomų procedūrų vis dėlto reikia?
Svarbu pabrėžti, kad naujos kartos implantai nepanaikina visų papildomų procedūrų poreikio. Kartais jų vis tiek reikia, tačiau dažnai jos būna mažesnės apimties.
Pasak R. Kuprio, naudojant bazinį kaulą kai kuriais atvejais labiau prireikia ne sudėtingo kaulo priauginimo, o minkštųjų audinių korekcijos. „Dažniau gali reikėti ne kaulo priauginimo, o minkštųjų audinių papildomų manipuliacijų, pavyzdžiui, dantenų audinių pastorinimo, kad turėtume gražesnį estetinį ir kokybiškesnį rezultatą“, – sako gydytojas.
Minkštųjų audinių procedūros svarbios ne tik estetikai. Stabilesnės, storesnės dantenos gali padėti lengviau prižiūrėti implantą ir prisidėti prie ilgalaikio gydymo rezultato. Kai kuriais atvejais gali prireikti ir nedidelio kaulo kontūravimo. Tačiau tai nėra tas pats, kas didelės apimties kaulo priauginimas.
„Nėra vienos tiesos, kad šimtu procentų atvejų nieko nereikia daryti. Labai dažnu atveju viena ar kita procedūra vis tiek reikalinga. Esminis dalykas tas, kad procedūrų apimtis mažėja“, – pabrėžia R. Kuprys.
Ką tai keičia pacientui?
Pasak burnos chirurgo, jeigu pavyksta išvengti sudėtingo kaulo priauginimo, pacientui trumpėja visas gydymo kelias. Kai kuriais atvejais vietoje metus ar ilgiau trunkančio gydymo nuolatinį dantį galima turėti po trijų ar keturių mėnesių. Mažėja chirurginių etapų, laukimo laikotarpių ir vizitų skaičius. Dažnai gydymas tampa komfortiškesnis, mažiau invazyvus ir finansiškai palankesnis.
Nors pažangesnės implantų sistemos daugeliui gali atrodyti brangesnis sprendimas, galutinę gydymo kainą lemia ne vien implantas. Ją lemia visa gydymo apimtis. Jei nereikia didelės kaulo priauginimo procedūros, mažėja papildomų intervencijų, sunaudojamų medžiagų kiekis, gijimo etapų skaičius ir bendras gydymo sudėtingumas.
„Todėl toks gydymas gali būti gerokai pigesnis negu kelias su sudėtingu kaulo priauginimu“, – sako R. Kuprys.
Ką daryti, jei anksčiau buvo pasakyta, kad implantacija neįmanoma?
Gydytojo teigimu, svarbiausia suprasti, kad medicina, kartu ir implantologija, sparčiai keičiasi. Tobulėja diagnostikos metodai, skaitmeninis planavimas, implantų dizainas ir gydymo protokolai. Tiesa, tai nereiškia, kad kiekvieną atvejį galima išspręsti paprastai. Tačiau šiandien galimybių yra gerokai daugiau.
„Jeigu žmogui kažkada buvo pasakyta, kad implantacija neįmanoma dėl kaulo trūkumo, verta situaciją įvertinti iš naujo. Šiandien naujausios technologijos leidžia išspręsti gerokai daugiau sudėtingų situacijų nei anksčiau. Ne visada pavyks visiškai išvengti papildomų procedūrų, bet dažnai galima rasti paprastesnį, mažiau invazyvų kelią“, – sako R. Kuprys.
Pasak gydytojo, svarbiausia ne remtis sena išvada, o įvertinti dabartinę situaciją ir galimybes. Kaulo trūkumas vis dar reikalauja tikslios diagnostikos ir individualaus plano, tačiau šiandien tai nebėra priežastis atsisakyti dantų atkūrimo implantais galimybės.
About the Author
