Kavinės dažnai tampa ne tik vieta užkąsti, bet ir laisvalaikio erdve. Deja, ne visiems. Dažnai nutylima, kad viešojo maitinimo įstaigos, net įsikūrusios naujuose ar renovuotuose pastatuose, nėra pakankamai pritaikytos asmenims su negalia. „Lietuvos sveikatos“ kalbinti pašnekovai ne kartą pabrėžė, kad užtektų net ir nedidelių pokyčių, kad kavinės taptų svetingesnės.
Spontaniškai neapsilankysi
Vilniuje apsilankiusiems sostinės svečiams ir turistams gali pasirodyti, kad kavinių kultūra yra labai išpuoselėta. Tačiau toli gražu ne visiems. Tiek savo vardo labdaros ir paramos fondo direktorius Adomas Bukauskas, tiek fizinės aplinkos prieinamumo reglamentavimo specialistas Egidijus Grigonis tvirtina, kad asmenys, turintys judėjimo negalią, visiškai spontaniškai užeiti į kokią nors viešojo maitinimo įstaigą vis dar negali.
Vežimėliu judantis A.Bukauskas teigia, kad Vilniuje situacija yra prasta: turbūt devynios iš dešimties kavinių yra nepritaikytos asmenims su negalia. Pasak vyro, jam ne kartą teko prie kavinės durų apsisukti ir važiuoti toliau, nes tiesiog negalėjo patekti į vidų. „Dažniausiai renkiesi tokias vietas, kur žinai, kad galėsi patekti vidun, o visais kitais atvejais tiesiog eini kur nors kitur“, – sako jis.
Su juo sutinka ir E.Grigonis, teigiantis, jog nebūtinai asmenims su negalia bus prieinamos net ir naujos statybos pastatuose esančios kavinės. A.Bukauskas pastebi, kad naujos statybos arba renovuotuose viešbučiuose kavinės bei restoranai dažnai būna pritaikyti asmenims su negalia, priešingai nei juose esantys kambariai.
„Senuose pastatuose įsikūrusias kavines tiek techniškai, tiek finansiškai yra gana sudėtinga pritaikyti asmenims su negalia. Teisės aktai to nereikalauja, jeigu jos nėra rekonstruojamos, bet net ir rekonstruojant nebūtinai techniškai įmanoma kavines pritaikyti asmenims su negalia“, – sako fizinės aplinkos prieinamumo reglamentavimo specialistas Egidijus Grigonis.
Keblumų kelia vos vienas elementas
Pirmąja kliūtimi dažniausiai tampa laiptai, durys, slenkstis, siaura erdvė, staliukai. Gali būti, kad kavinėje yra visi šie elementai, bet užtenka ir vieno, kad specialiųjų poreikių turintiems asmenims apsunkintų patekimą į vidų. „Pavyzdžiui, kokia prasmė iš to prieinamumo, jeigu yra laiptai. Jeigu tik viduje aplinka pritaikyta, nelabai ką ji ir padės, arba atvirkščiai, jeigu yra patekimas, bet neįmanoma viduje judėti, nepritaikyti tualetai, irgi iškyla problemų“, – svarsto E.Grigonis.
Kavinėse, kurios įrengtos prekybos centruose, situacija kartais yra šiek tiek geresnė, bet tai negarantuoja, jog kiekviena viešojo maitinimo įstaiga bus pritaikyta asmenims su negalia. A.Bukauskas kaip pavyzdį pateikia Vilniaus „Akropolyje“ prie ledo arenos esančią terasą. Nors maitinimo erdvė yra įrengta ant pakylos, ji neturi nuožulnaus tako, kuriuo būtų galima užvažiuoti. „Net tame pačiame prekybos centre, kur viskas turėtų būti lygu ir plokščia, vis tiek atsiranda kliūčių“, – pasakojo jis.
E.Grigonis negalėjo plačiau pakomentuoti, kokia situacija regionuose, tačiau, atsižvelgdamas į tai, kad mažesniuose miesteliuose gali būti mažiau naujos statybos pastatų, sako manantis, jog kavinių pasirinkimas taip pat nebus platus.
Sveikintini net nedideli pokyčiai
A.Bukauskas pastebi, kad visuomenės požiūris į asmenis su negalia pamažu keičiasi. Jis pasidžiaugė, kad personalas, kurio pagalbos yra tekę prašyti, yra linkęs padėti.
„Problema yra įstatyminiame ir instituciniame lygmenyje, kuomet verslas ir jo savininkai įrengia patalpas ir jų nepritaiko, ir tokiu būdu diskriminuoja bei priverčia tave pasijusti kitokiu“, – sako A.Bukauskas ir priduria, kad būtų gerai, jei personalas būtų apmokytas, kaip elgtis, kai viešojo maitinimo įstaigoje apsilanko asmuo su negalia. Būtų gerai, jei personalas turėtų mobilias priemones, pavyzdžiui, išskleidžiamus pandusus. Deja, to nėra.
E.Grigonis, kalbėdamas apie tai, ką kavinės galėtų padaryti artimiausiu metu, kad jose visiems būtų lengviau lankytis, sako, kad kiekvienoje viešoje maitinimo įstaigoje gali būti skirtingo lygio problemų, kurioms išspręsti reikia finansinių ir techninių galimybių. Jis pabrėžia, jog kavinių ir restoranų savininkai pirmiausia turėtų pašalinti tas kliūtis, kurios nereikalauja didelių investicijų. T. y. pažiūrėti, kaip sustatyti stalai, ar įmanoma ką nors pakeisti sanitariniuose mazguose. Galbūt įmanoma panaikinti slenkstį. Kartais gali užtekti ir nedidelių, nebrangių pakeitimų, kad kavinė būtų bent kiek labiau prieinama asmenims su negalia.
Ko kavinėse pasigenda aklieji ir silpnaregiai?
Viešojo maitinimo įstaigose lankosi ne tik judėjimo, bet ir kitokias negalias turintys asmenys. E.Grigonis prisiminė, kad prieš porą metų į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą kreipėsi asmenys, turintys regos negalią, pradėdami diskusiją su maitinimo įstaigomis dėl atsiskaitymo kortelėmis. Neregiams ir silpnaregiams buvo aktualu, kad būtų atnešami mygtukiniai, o ne liečiami banko kortelių skaitytuvai. Galiausiai buvo rastas sprendimas, kad kavinės ir restoranai turi ne tik liečiamą, bet ir mygtukinį kortelių skaitytuvą.
E.Grigonis abejoja dėl būtinybės viešojo maitinimo įstaigoms turėti meniu Brailio raštu, argumentuodamas tuo, kad šiais laikais daugelis naudoja įvairias nuskaitymo programėles išmaniuosiuose telefonuose. Kalbant apie silpnaregius, reikėtų atsižvelgti į tai, jog kavinėse šviesos dažnai būna pritemdytos, todėl būtų gerai, jeigu įstaiga turėtų papildomą meniu ryškesniu šriftu. Tai, anot E.Grigonio, yra vienas niuansų, kurį galima išspręsti nedidelėmis lėšomis.
Iššūkių išlieka
Asmens su negalia teisių apsaugos agentūros (ANTA) Prieinamumo užtikrinimo ir konsultacijų skyriaus vyresnioji patarėja Sandra Buklienė pastebi, kad kavinių ir kitų maitinimo įstaigų prieinamumas Lietuvoje pamažu gerėja, tačiau iššūkių vis dar išlieka. Žmonėms su negalia patekti į kai kurias kavines ar savarankiškai jose judėti vis dar gali trukdyti laiptai, aukšti slenksčiai, siauros durys, nepritaikyti sanitariniai mazgai ar kitos fizinės aplinkos kliūtys.
Svarbu suprasti, kad prieinamumas nėra vien galimybė patekti pro įėjimo duris – žmogus turi turėti galimybę savarankiškai ir saugiai naudotis teikiamomis paslaugomis. Per pastaruosius kelerius metus ANTA yra gavusi tik keletą kreipimųsi dėl kavinių ir kitų maitinimo įstaigų pritaikymo, o skundų dėl jų prieinamumo ANTA nėra gavusi. Vis dėlto nedidelis kreipimųsi skaičius savaime nereiškia, kad prieinamumo problemų nėra. Ne visi su kliūtimis susiduriantys žmonės dėl jų kreipiasi į institucijas, o dalis gali tiesiog pasirinkti kitą, jiems prieinamesnę vietą.
Kavinės yra ne tik maitinimo vietos, bet ir svarbi socialinio bei visuomeninio gyvenimo dalis, kur žmonės susitinka, bendrauja, dirba ir leidžia laisvalaikį. Todėl galimybė naudotis lygiomis sąlygomis yra svarbu žmonių su negalia savarankiškumui ir visaverčiam dalyvavimui visuomenėje. Prieinama aplinka naudinga ne tik žmonėms su negalia – patogesniu įėjimu, aiškesniu judėjimu ir tinkamai suplanuotomis erdvėmis naudojasi vyresnio amžiaus žmonės, šeimos su vaikų vežimėliais, laikinų judėjimo sunkumų turintys asmenys ir kiti lankytojai.
Dėl to kuriant ar atnaujinant kavines svarbu prieinamumą vertinti ne kaip papildomą reikalavimą, o kaip natūralią kokybiškos, visiems žmonėms atviros paslaugos dalį.
Autorė: Urtė Jarockė
