2026 m. rugpjūčio 14 d. pranešimas žiniasklaidai (Seimo naujienos ● Seimo nuotraukos● Seimo transliacijos ir vaizdo įrašai)
Vaistininkas – viena lengviausiai pasiekiamų sveikatos sistemos grandžių
Ankstesnėse šio ciklo dalyse aptarėme, kodėl stipri šeimos gydytojo komanda yra pirminės sveikatos priežiūros pagrindas ir kodėl sveikatos centrų paskirtis – ne kurti dar vieną instituciją, o geriau sujungti skirtingas sveikatos priežiūros grandis. Tačiau jeigu kalbame apie komandą, turime matyti ir dar vieną jos narį – vaistininką.
Daugumai žmonių vaistinė pirmiausia yra vieta, kur įsigyjami gydytojo paskirti ar nereceptiniai vaistai. Tačiau šiuolaikinėje sveikatos sistemoje vaistininko vaidmuo gerokai platesnis. Jis gali padėti užtikrinti saugų vaistų vartojimą, pastebėti galimas sąveikas, paaiškinti gydymo režimą, paskatinti prevenciją, skiepytis ar laiku kreiptis į gydytoją.
Tai nėra gydytojo funkcijų perėmimas. Priešingai – tai galimybė dalį užduočių patikėti tam specialistui, kurio kompetencija joms labiausiai tinka. Todėl klausimas ne tas, ar vaistininkas gali pakeisti gydytoją. Klausimas – ar galime sau leisti neišnaudoti kvalifikuoto sveikatos priežiūros specialisto kompetencijos, kai visuomenė sensta, daugėja lėtinių ligų, o specialistų trūkumas tampa vis didesniu iššūkiu.
Vaistininko vieta komandoje. Kuo aiškiau pasidalijamos funkcijos ir informacija, tuo mažiau paciento priežiūros spragų.
Kodėl vaistininko vaidmuo šiandien svarbesnis negu prieš dvidešimt metų?
Priežastis pirmiausia slypi ne vaistinėse, o pasikeitusiame paciente. Žmonės gyvena ilgiau, dažniau serga keliomis lėtinėmis ligomis ir vartoja daugiau vaistų. Kuo gydymas sudėtingesnis, tuo svarbiau ne tik teisingai paskirti vaistus, bet ir užtikrinti, kad pacientas juos vartotų taip, kaip numatyta.
Šią tendenciją jau matome ir finansuose. 2025 m. 51 proc. kompensuojamųjų vaistų ir medicinos pagalbos priemonių išlaidų teko pensinio amžiaus žmonėms, o per dešimtmetį viešosios išlaidos ambulatoriniams kompensuojamiesiems vaistams ir medicinos pagalbos priemonėms išaugo maždaug tris kartus. Racionalus vaistų vartojimas senstančioje visuomenėje tampa ne tik klinikiniu, bet ir sveikatos sistemos tvarumo klausimu.
Vienas žmogus gali turėti kelių gydytojų paskirtus vaistus, pats įsigyti nereceptinių preparatų, vartoti maisto papildus. Tokiose situacijose didėja sąveikų, dubliavimosi, netinkamo dozavimo ar gydymo nesilaikymo rizika. Todėl farmacinė konsultacija tampa ne papildomu patogumu, o paciento saugumo dalimi.
Vaistininko pranašumas dar ir tas, kad jis dažnai yra vienas lengviausiai pasiekiamų sveikatos priežiūros specialistų. Į vaistinę žmogus ateina ne tik tada, kai serga. Jis ateina pasiimti nuolat vartojamų vaistų, pasitarti dėl nedidelio negalavimo, įsigyti medicinos priemonių ar pasiskiepyti. Tai sukuria galimybę problemas pastebėti anksčiau.
Kokias galimybes Lietuva jau turi?
Lietuva nepradeda nuo nulio. Turime platų visuomenės vaistinių tinklą, kvalifikuotus farmacijos specialistus, elektroninius receptus ir e. sveikatos sistemą. Naujoji vaistų išrašymo ir išdavimo tvarka numato daugiau elektroninių procesų, geresnį informacijos apsikeitimą ir galimybę vaistininkui operatyviau spręsti su receptu ar dozavimu susijusius klausimus kartu su gydytoju. Tai svarbus žingsnis nuo atskirų grandžių prie bendros paciento priežiūros.
Tačiau infrastruktūra pati savaime dar nėra integracija. Technologinė galimybė bendradarbiauti jau kuriama: e. sveikatos sistemoje realizuota galimybė farmacijos specialistui tiesiogiai perduoti informaciją elektroninį receptą išrašiusiam specialistui. Vis dėlto technologinis kanalas savaime nesukuria veikiančio bendradarbiavimo modelio. Reikia aiškiai apibrėžti, kada jis naudojamas, kas atsakingas už reakciją, kaip informacija grįžta į paciento priežiūrą ir kaip apmokamos papildomos klinikinės farmacinės paslaugos.
Lietuva jau turi didelę dalį reikalingos infrastruktūros. Pagrindinis rezervas – integracija, paslaugų modeliai ir tvarus specialistų rengimas.
Kur vaistininko kompetencija galėtų būti panaudota daugiau?
Pirmiausia – vaistų vartojimo peržiūrose. Tai ypač aktualu vyresnio amžiaus ir daug vaistų vartojantiems pacientams. Sistemingai peržiūrint gydymą galima pastebėti dubliuojamus preparatus, galimas sąveikas, netinkamą vartojimą ar situacijas, kai pacientas tiesiog nesupranta, kam vienas ar kitas vaistas reikalingas.
Vaistas paskirtas. Bet ar jis vartojamas?
Viena didžiausių, bet ne visada matomų lėtinių ligų gydymo problemų – paskirto gydymo nesilaikymas. Vaistas gali būti parinktas teisingai ir kompensuojamas, tačiau gydymo rezultato nebus, jei pacientas jo nevartos taip, kaip sutarta su gydytoju. Lietuvos vaistinių asociacijos pateiktoje medžiagoje, remiantis Vilniaus universiteto 2023 m. apklausa, nurodoma, kad 64,3 proc. pacientų nepakankamai supranta gydymo svarbą. Tarptautiniu mastu gydymo nesilaikymas taip pat laikomas viena reikšmingų išvengiamų lėtinių ligų kontrolės problemų.
Čia vaistininko kontaktas su pacientu gali turėti realią klinikinę vertę: paaiškinti gydymo tikslą, peržiūrėti vartojamus vaistus, pastebėti praleidžiamas dozes ar nepageidaujamą poveikį ir prireikus susisiekti su gydytoju. Pateiktoje 2025 m. tyrimų apžvalgoje 9 iš 12 vertintų tyrimų vaistininkų intervencijos reikšmingai pagerino gydymo laikymąsi. Todėl vaistų vartojimo peržiūra turėtų būti vertinama ne kaip papildomas patogumas, o kaip viena paciento saugos ir gydymo rezultato priemonių.
Antra – konsultuojant ir šviečiant gyventojus. Vaistinė gali būti viena iš arčiausiai žmogaus esančių sveikatos raštingumo vietų: čia galima paaiškinti, kaip tinkamai vartoti antibiotikus, inhaliatorius, insuliną ar kraują skystinančius vaistus, kada savigyda dar priimtina, o kada jau būtina kreiptis į gydytoją.
Trečia – prevencijoje. Vaistininkas gali atpažinti rizikos grupę, priminti apie skiepus, padėti žmogui įvertinti, ar jam reikėtų pasitikrinti kraujospūdį, gliukozę ar kitus rizikos veiksnius, o kilus abejonių – nukreipti į šeimos gydytojo komandą.
Ketvirta – gydymo tęstinume. Kitų šalių praktikoje tam tikrais aiškiai apibrėžtais atvejais vaistininkui leidžiama užtikrinti, kad lėtine liga sergantis pacientas neliktų be nuolat vartojamo būtino vaisto iki gydytojo konsultacijos. Lietuvoje apie tokias galimybes taip pat verta diskutuoti, tačiau tik su aiškiomis ribomis, elektronine kontrole ir gydančio gydytojo informavimu.
Galimos plėtros kryptys neturėtų būti suprantamos kaip gydytojo funkcijų perėmimas – kiekvienai jų būtinos aiškios ribos ir saugos taisyklės.
Vakcinacija – viena aiškiausių neišnaudotų galimybių
Lietuvoje vaistinės jau yra įtrauktos į vakcinaciją. Yra įrengti vakcinavimo kabinetai, parengti išplėstinės praktikos vaistininkai, o informacija apie atliktą skiepą registruojama e. sveikatos sistemoje. Vis dėlto ši infrastruktūra naudojama ne visa apimtimi.
Vaistinių asociacijos pateiktoje medžiagoje atkreipiamas dėmesys, kad šiuo metu vaistinėse leidžiamų vakcinų spektras ribotas, paslauga orientuota į suaugusiuosius, o valstybės kompensuojamų vakcinų skiepijimo vaistinėse modelis nėra išplėtotas. Siūloma svarstyti platesnį negyvųjų vakcinų spektrą, paauglių skiepijimą ir kompensavimo mechanizmą. Tai yra suinteresuotos profesinės organizacijos pasiūlymai, todėl dėl kiekvieno jų būtinas atskiras saugumo, naudos ir kaštų vertinimas.
Pats principas, mano nuomone, vertas rimtos diskusijos. Jeigu žmogus jau atėjo į vaistinę, o vaistininkas mato, kad jis priklauso rizikos grupei ir nėra pasiskiepijęs, galimybė tą pačią dieną gauti konsultaciją ir skiepą gali pašalinti vieną iš svarbiausių prevencijos kliūčių – būtinybę planuoti dar vieną vizitą kitoje įstaigoje.
Receptų pratęsimas – patogumas, bet pirmiausia saugumas
Receptų pratęsimo tema iš pirmo žvilgsnio atrodo paprasta: jeigu žmogus daugelį metų vartoja tą patį vaistą, kodėl kaskart būtina kreiptis vien dėl recepto? Tačiau čia svarbu neperžengti ribos tarp gydymo tęstinumo ir gydymo sprendimo.
Vaistininkas neturėtų savarankiškai keisti diagnozės ar gydymo schemos. Tačiau aiškiai apibrėžtais atvejais – kai žmogus stabiliai vartoja tą patį vaistą, jo gydymas dokumentuotas e. sveikatoje, o iki gydytojo konsultacijos liko nedaug laiko – verta svarstyti modelius, kurie neleistų pacientui likti be būtino gydymo.
Svarbiausia sąlyga turėtų būti ne profesinių ribų stūmimas, o paciento saugumas: aiškios taisyklės, ribota trukmė, elektroninis įrašas, gydytojo informavimas ir aiškūs atvejai, kada recepto tęsti negalima.
Kas konsultuos pacientus po dešimties metų?
Plėsti vaistininkų funkcijas galima tik tuo atveju, jeigu turėsime pakankamai žmonių joms atlikti. Čia atsiranda kita, gerokai mažiau viešumoje aptariama problema – farmacijos specialistų rengimas ir pasiskirstymas.
Lietuvos vaistinių asociacija savo kreipimuose perspėja apie vaistininkų trūkumą, ypač regionuose, ir atkreipia dėmesį į farmakotechnikų rengimo problemą. Asociacijos pateiktais duomenimis, dalis vaistinių sutrumpino darbo laiką, o galimas farmakotechnikos studijų programos nutraukimas gali dar labiau apsunkinti situaciją. Tai profesinės asociacijos vertinimai, kuriuos valstybė turėtų patikrinti darbo rinkos ir demografiniais duomenimis, tačiau pačios problemos ignoruoti negalime.
Čia svarbus principas panašus į tą, apie kurį kalbėjome šeimos medicinoje: aukščiausios kvalifikacijos specialistas neturėtų būti priverstas atlikti visas funkcijas vienas. Reikia aiškiai apibrėžti, ką pagal kompetenciją gali atlikti vaistininkas, ką – farmakotechnikas, ir kaip organizuoti darbą taip, kad kokybė bei pacientų sauga nenukentėtų. Kartu būtinas ilgalaikis specialistų rengimo planas – ne reagavimas tada, kai trūkumas jau tampa kritinis.
Ar Lietuvai reikia išvažiuojamųjų vaistinių?
Išvažiuojamoji vaistinė skamba patraukliai, ypač kalbant apie mažas ir nuo centrų nutolusias gyvenvietes. Tačiau jos neskubėčiau skelbti nacionaliniu sprendimu. Pirmiausia turėtume tiksliai žinoti, kur realiai susidaro farmacinės paslaugos prieinamumo spragos, kiek žmonių jos paliečia ir ar problemos negalima išspręsti paprastesnėmis priemonėmis.
Svarbu matyti ir faktinį mastą. 2023 m. Lietuvoje 100 tūkst. gyventojų teko 47 vaistinės, kai ES vidurkis buvo 32. 2025 m. liepą šalyje veikė 1 241 visuomenės vaistinė, o Vilniaus universiteto žvalgomojo tyrimo pirminiais duomenimis vidutinis atstumas iki vaistinės siekė apie 2,3 km. Tačiau skirtumai tarp teritorijų dideli: Ignalinos rajone vidutinis atstumas siekė 10,1 km. Be to, kaimo gyventojai 21 savivaldybėje vaistais jau aprūpinami per 108 pirminės sveikatos priežiūros įstaigas. Vadinasi, problema nėra vienoda visoje Lietuvoje – vienodi neturėtų būti ir sprendimai.
Pirmas pasirinkimas turėtų būti išlaikyti veikiantį vietos tinklą: taikyti tikslines paskatas regioninėms vaistinėms, spręsti specialistų trūkumo problemą, plėsti skaitmenines konsultacijas ir racionaliai organizuoti vaistų pristatymą. Tik ten, kur dėl mažo gyventojų skaičiaus stacionari vaistinė objektyviai negali išsilaikyti, galima svarstyti periodiškai atvykstančios mobilios vaistinės ar kito panašaus modelio pilotą.
Taigi, išvažiuojamoji vaistinė galėtų būti viena iš priemonių labai konkrečioms teritorijoms, bet ne atsakymas visai Lietuvai.
Regionų prieinamumą verta spręsti nuosekliai – nuo poreikio įvertinimo ir esamo tinklo stiprinimo iki alternatyvių modelių ten, kur jų tikrai reikia.
Vaistų prieinamumas – ne vien atstumas iki vaistinės
Diskutuojant apie vaistinių sistemą verta atskirti bent tris vaistų prieinamumo dimensijas.
Pirma – fizinį prieinamumą: ar vaistinė yra pasiekiama, koks atstumas iki jos ir darbo laikas.
Antra – finansinį prieinamumą: vaisto kainą, kompensavimą, antkainius ir konkurenciją.
Trečia – profesionalios farmacinės paslaugos prieinamumą: ar žmogus gauna ne tik vaisto pakuotę, bet ir kvalifikuotą konsultaciją, padedančią vaistą vartoti saugiai ir racionaliai.
Šios trys problemos nėra tapačios, todėl ir jų sprendimo priemonės gali būti skirtingos. Nuosavybės forma čia turėtų būti vertinama kaip priemonė konkrečiam tikslui pasiekti, o ne kaip tikslas savaime.
Ar valstybinės vaistinės būtų sprendimas?
Viešojoje erdvėje periodiškai grįžta siūlymai kurti valstybinių ar savivaldybių vaistinių tinklą. Šią diskusiją vertinčiau pragmatiškai. Nuosavybės forma savaime nei garantuoja mažesnę vaisto kainą, nei geresnę konsultaciją, nei ilgesnes darbo valandas.
Jeigu viešas ar savivaldybės modelis būtų siūlomas ir kaip kainų bei konkurencijos priemonė, tokį argumentą taip pat verta vertinti rimtai. Tačiau sprendimą turėtų lydėti skaidrūs skaičiavimai: kokiomis maržomis toks modelis dirbtų, ar jis išsilaikytų be nuolatinio biudžeto finansavimo, kokį poveikį turėtų kainoms ir konkurencijai bei kokią apčiuopiamą naudą gautų pacientas. Jei tokia nauda būtų pagrįsta duomenimis, nuosavybės forma neturėtų tapti kliūtimi svarstyti tokį sprendimą.
Pirmiausia reikėtų tiksliai įvardyti problemą. Jeigu problema yra vaistinės nebuvimas konkrečioje teritorijoje, reikia vertinti regioninio prieinamumo priemones. Jeigu problema – kainos, reikia analizuoti kompensavimo, antkainių, konkurencijos ir pirkimo mechanizmus. Jeigu problema – visuomenei būtinos, bet komerciškai nepatrauklios paslaugos, galima jas atskirai finansuoti ar pirkti iš veikiančių vaistinių.
Tik tada, jeigu būtų aiškiai įrodyta, kad rinkos, reguliavimo ir tikslinių paskatų priemonėmis būtino prieinamumo užtikrinti nepavyksta, būtų pagrįsta svarstyti viešą ar savivaldybės modelį konkrečiose vietovėse. Kitaip rizikuotume pradėti nuo institucijos kūrimo dar neįrodę, kokią problemą ji išspręs.
O kur ligoninės vaistininkas?
Kai kalbame apie vaistininką, dažniausiai įsivaizduojame visuomenės vaistinėje dirbantį specialistą. Tačiau ne mažiau svarbus yra ligoninės vaistininko vaidmuo. Ligoninėje vaistų vartojimas tampa dar sudėtingesnis: gydomi sunkesni pacientai, dažnai vartojama daug skirtingų preparatų, greitai keičiamos dozės, taikomi intraveniniai, biologiniai ar kiti didelės rizikos vaistai. Todėl čia vaistininko kompetencija gali būti svarbi ne tik vaistų aprūpinimui, bet ir visam saugaus gydymo procesui.
Šiuolaikinė ligoninės farmacija turėtų reikšti daugiau nei vaistų sandėlio administravimą. Klinikinis vaistininkas gali dalyvauti daugiadalykės komandos darbe, vertinti vaistų sąveikas ir dozes, padėti racionalizuoti gydymą, prisidėti prie antibiotikų vartojimo kontrolės, stebėti didelės rizikos vaistų vartojimą ir kartu su gydytojais bei slaugytojais mažinti su vaistais susijusių klaidų riziką.
Ypač svarbus momentas – paciento išrašymas iš ligoninės. Būtent tada neretai pasikeičia keli vaistai vienu metu. Jeigu šeimos gydytojas, pacientas ir vaistininkas negauna aiškios informacijos, kodėl vienas vaistas pradėtas, kitas nutrauktas ar pakeista dozė, atsiranda klaidų ir gydymo tęstinumo problemų. Todėl ligoninės vaistininko vaidmuo galėtų būti svarbus ir užtikrinant sklandų paciento perėjimą iš stacionaro į pirminę priežiūrą.
Todėl klausimas ne vien tas, ar kiekvienoje ligoninėje turi būti atskira vaistinė. Svarbiau – kokios farmacinės kompetencijos konkrečiai ligoninei reikia ir kaip ji integruojama į klinikinį darbą. Didelėse universitetinėse ir regioninėse ligoninėse klinikinės farmacijos potencialas gali būti didesnis, o mažesnėse įstaigose galima ieškoti kitų organizavimo modelių. Kaip ir kitose sveikatos sistemos srityse, struktūra turi sekti funkciją, o ne atvirkščiai.
Ko galima pasimokyti iš kitų šalių?
Tarptautinė patirtis naudinga ne todėl, kad galėtume mechaniškai nukopijuoti vieną šalį. Ji leidžia pamatyti, kokius instrumentus kitos valstybės naudoja spręsdamos panašias problemas.
Pavyzdžiui, Vokietijoje svarstomi sprendimai, skirti stiprinti vaistines kaimo vietovėse, kompensuoti budėjimą, lanksčiau organizuoti filialų veiklą ir plėsti vaistininkų kompetencijas vakcinacijos, greitųjų testų, prevencijos bei gydymo tęstinumo srityse. Kitos Europos šalys taiko įvairius apmokėjimo modelius už farmacinės priežiūros paslaugas, darbą naktį ar regionuose. Mūsų surinktas klausimynas Danijai, Estijai, Latvijai, Lenkijai, Nyderlandams, Prancūzijai, Suomijai, Švedijai ir Vokietijai rodo, kad verta lyginti ne tik vaistų antkainius, bet ir tai, už kokias visuomenei svarbias funkcijas vaistinei mokama atskirai.
Iš kitų šalių verta perimti ne vien konkrečias funkcijas, o bendrą principą: jeigu valstybė nori, kad vaistinė atliktų visuomenei naudingą sveikatos priežiūros funkciją, turi būti aiškiai apibrėžta jos atsakomybė, kokybės reikalavimai ir finansavimo mechanizmas.
Tarptautinė praktika rodo kelias pasikartojančias kryptis: apmokėjimą už paslaugas, regionų ir budėjimo paramą, prevenciją, gydymo tęstinumą ir skaitmeninį bendradarbiavimą.
Pagrindinė išvada
Lietuvos sveikatos sistema susiduria ne tik su lėšų ar specialistų trūkumu. Ne mažesnis iššūkis – geriau panaudoti jau turimą kompetenciją. Vaistininkai yra viena lengviausiai gyventojams pasiekiamų sveikatos priežiūros profesijų, tačiau jų potencialas bendroje paciento priežiūroje vis dar naudojamas fragmentiškai.
Tai nereiškia, kad vaistininkams reikia perduoti gydytojų darbą. Priešingai – reikia daug aiškiau atskirti funkcijas ir sukurti bendradarbiavimo sistemą, kurioje kiekvienas specialistas dirbtų pagal savo kompetenciją. Vaistininkas gali būti stipresnis vaistų saugos, paskirto gydymo laikymosi, konsultavimo, sveikatos raštingumo, vakcinacijos ir prevencijos partneris. Šeimos gydytojas turi išlikti klinikinės priežiūros koordinatorius, o gydytojas specialistas – spręsti sudėtingesnes problemas.
Taip pat nereikėtų tikėtis, kad viena išvažiuojamoji, valstybinė ar kitokia nauja vaistinė išspręs sistemines problemas. Kartais didžiausias rezervas slypi ne kuriant naują instituciją, o geriau panaudojant jau turimą tinklą, finansuojant visuomenei svarbias funkcijas ir skirtingoms teritorijoms parenkant skirtingus sprendimus.
Todėl vaistų prieinamumą siūlyčiau vertinti trimis klausimais: ar vaistas žmogui fiziškai pasiekiamas, ar jis finansiškai prieinamas ir ar pacientas gauna pakankamą farmacinę pagalbą, kad vaistą vartotų saugiai bei racionaliai. Būtent pagal šiuos rezultatus turėtų būti vertinamas ir privatus, ir viešas vaistinių modelis.
Ateities sveikatos sistema bus stipri tada, kai jos grandys ne konkuruos dėl funkcijų, o dalysis atsakomybe. Pacientui nesvarbu, kas „laimėjo“ profesinę diskusiją. Jam svarbu laiku gauti saugią, suprantamą ir tęstinę pagalbą – nuo gydytojo sprendimo iki tinkamo vaisto vartojimo namuose.
Daugiau informacijos:
Prof. dr. Saulius Čaplinskas
Seimo Sveikatos reikalų komiteto narys
Mob. 0 610 20 146
El. p. saulius.caplinskas@lrs.lt
About the Author
