Sutemus miestas neišnyksta – jo vaizdą iš naujo sudėlioja šviesa. Vienos gatvės, aikštės ir pastatai išryškinami, o kitos erdvės pasitraukia į tamsą. Šie sprendimai ne tik padeda orientuotis ar kuria saugumo pojūtį. Jie taip pat parodo, ką miestas laiko svarbiu, reprezentatyviu ir vertu būti matomu.
Būtent tokį naktinio miesto veidą šią vasarą tyrinėja University College Cork (Airija) studentė Medeina Macijauskaitė. Lietuvos mokslo tarybos (LMT) finansuojamos studentų vasaros praktikos metu, vadovaujama Lietuvos muzikos ir teatro akademijos (LMTA) docento Rimvydo Leipaus, ji atlieka tyrimą „Nakties spalva: ideologija, galia ir miestas dirbtinėje šviesoje“.
Tyrime dirbtinis apšvietimas analizuojamas ne vien kaip techninis miesto infrastruktūros elementas, bet ir kaip žmogaus savijautą, miesto suvokimą bei skirtingų erdvių regimumą formuojanti priemonė.
Šiemet LMT finansuoja 236 studentų vasaros praktikos vietas. Liepos–rugpjūčio mėnesiais studentai atlieka mokslo ir meno tyrimus Lietuvos mokslo ir studijų institucijose, dirba kartu su patyrusiais mokslininkais ir menininkais, o rugpjūčio 26 d. pasiektus rezultatus pristatys LMT organizuojamoje baigiamojoje konferencijoje „Mokslo vasara su LMT“.
Miesto šviesa – ne vien techninis sprendimas
Praktinį tyrimą M. Macijauskaitė vykdo keliais etapais. Lankydamasi centrinėse, reprezentacinėse, pramoninėse ir gyvenamosiose Kauno erdvėse, ji fotografuoja skirtingus dirbtinio apšvietimo tipus, kolorimetru fiksuoja jų ypatybes ir stebi, kaip šviesa keičia miesto infrastruktūros vaizdą naktį.
Vizualinį tyrimą papildo refleksinis dienoraštis, kuriame studentė žymi skirtingose miesto vietose kilusias mintis, emocijas ir pojūčius. Taip siekiama įvertinti ne tik vizualų, bet ir psichologinį dirbtinės šviesos – arba jos trūkumo – poveikį žmogui.
„Tyrimo esmė – parodyti, kad apšvietimas nėra vien techninis sprendimas. Skirtingi jo tipai ir atspalviai, net jei pasirenkami ne visada sąmoningai, veikia žmogų ir jo pojūčius. Miesto infrastruktūroje šviesa pirmiausia tampa saugumo simboliu, tačiau kartu ji suvokiama ir kaip miesto pažangos ženklas“, – pasakoja M. Macijauskaitė.
Pasak praktikos vadovo R. Leipaus, pradėjus sąmoningai stebėti miesto apšvietimą, tampa aišku, kad naktinis miestas nėra tiesiog dienos miesto tęsinys.
„Sutemus jis sukuriamas iš naujo. Šviesa nustato regimumo hierarchiją: vieni pastatai, paminklai, reklamos ar gatvės tampa ryškūs ir svarbūs, o kitos vietos pasitraukia į tamsą. Ji gali reprezentuoti istoriją ir galią, skatinti vartojimą, kurti saugumo pojūtį arba, priešingai, pabrėžti socialinę atskirtį. Miesto vaizdas nėra neutralus – tai pasirinkimų sistema, parodanti, ką miestas nori padaryti matomą“, – teigia R. Leipus.
Netikėtas Vilijampolės vaizdas
Tyrinėdama skirtingas Kauno vietas, M. Macijauskaitė pastebėjo kontrastų tarp senųjų ir naujai formuojamų miesto rajonų. Vis dėlto kai kurie stebėjimai paneigė iš anksto susidarytus įspūdžius ir paskatino koreguoti teorinėje tyrimo dalyje suformuluotas prielaidas.
Vienu netikėčiausių atradimų studentei tapo Vilijampolė – miesto dalis, ilgą laiką sieta su tamsios ir nesaugios vietos įvaizdžiu.
„Net senosios Vilijampolės gatvės yra gana ryškiai apšviestos, o naujai besiformuojančiuose kvartaluose Neries papėdėje įrengta daug šviestuvų. Tai man buvo netikėta ir privertė peržiūrėti kai kuriuos teorinėje tyrimo dalyje suformuluotus teiginius“, – sako M. Macijauskaitė.
Kitose miesto vietose, anot studentės, išryškėjo apšvietimo skirtumai tarp senesnių ir naujesnių gyvenamųjų bei pramoninių rajonų. Jos stebėjimu, dalyje senųjų Petrašiūnų erdvių apšvietimo gerokai mažiau, o naujuose kvartaluose vyrauja ryškios, dažnai LED šviesos.
„Apšvietimas išryškina miesto prioritetus. Aiškiai matyti kontrastas tarp senųjų ir naujųjų gyvenamųjų ar pramoninių rajonų. Man taip pat labai įdomu stebėti, kaip skirtingų spalvų šviesa keičia ne tik aplinkos suvokimą, bet ir žmogaus psichologinę būseną“, – pažymi studentė.
Nuo stebėjimo – prie pagrįstos interpretacijos
Dirbtinė miesto šviesa yra vizualus ir daugiareikšmis tyrimo objektas, todėl viena svarbiausių praktikos užduočių – išmokti atskirti tai, kas iš tiesų matoma, nuo to, kaip matomas vaizdas interpretuojamas.
R. Leipaus teigimu, pirmiausia būtina kuo tiksliau aprašyti šviesos šaltinių išsidėstymą, įvertinti, ką apšvietimas išryškina ir ką palieka nematoma, taip pat stebėti, kaip konkrečioje vietoje jis keičia erdvės suvokimą bei žmogaus savijautą. Tik tuomet galima kelti klausimus apie socialines, politines ar kultūrines tokio regimybės organizavimo reikšmes.
„Pagrįstą analizę nuo pernelyg laisvos interpretacijos skiria argumentai. Teiginys turi remtis stebėjimu, skirtingų vietų palyginimu, miesto istorija, konkrečiais sprendimais ar teoriniais šaltiniais. Pavyzdžiui, nepakanka mėlyną šviesą pavadinti šalta ar svetima. Reikia parodyti, kur ji naudojama, ką išskiria, kaip veikia žmogaus santykį su ta vieta ir kuo ši erdvė skiriasi nuo kitų“, – aiškina praktikos vadovas.
Surinktą medžiagą M. Macijauskaitė sistemina vizualiniame tyrimo atlase. Jame jungiami stebėjimai, fotografijos, miesto planai ir trumpi aprašymai. Pasak R. Leipaus, tai nėra vien medžiagos archyvas: atrinkdama, grupuodama ir lygindama vaizdus studentė savarankiškai formuluoja savo požiūrį į tiriamą miestą.
„Mano, kaip praktikos vadovo, užduotis nėra pateikti paruoštą interpretaciją. Padedu susiaurinti tyrimo objektą, suformuluoti klausimus ir pasirinkti kriterijus, pagal kuriuos būtų galima palyginti skirtingas miesto erdves. Studentui tai suteikia interpretacijos laisvę, tačiau kartu – ir atsakomybę savo įžvalgas pagrįsti“, – sako R. Leipus.
Tyrimo vertė – nuo žmogaus savijautos iki miesto planavimo
Tyrimo rezultatai gali būti reikšmingi diskutuojant apie viešųjų erdvių kokybę, gyventojų saugumą ir gerovę, šviesos taršą, socialinę atskirtį bei miesto tapatybę. Jie taip pat skatina kritiškiau vertinti kasdienius infrastruktūros sprendimus, kurie dažnai atrodo savaime suprantami.
„Šis tyrimas galėtų būti pasitelkiamas diskusijose apie saugumą ir žmonių gerovę gyvenamojoje aplinkoje, nes juo siekiama atskleisti dirbtinės šviesos poveikį žmogui ir jo savijautai. Tyrimo įžvalgos galėtų būti naudingos ir planuojant miesto infrastruktūrą bei svarstant, ko iš tiesų reikia skirtingų miesto vietų gyventojams“, – teigia M. Macijauskaitė.
R. Leipus pabrėžia, kad toks tyrimas leidžia apie miesto apšvietimą kalbėti gerokai plačiau nei vien techniniu ar estetiniu požiūriu. Jis susijęs su tuo, kaip miestas reprezentuoja save, kaip elgiasi su savo paveldu, kokias erdves laiko svarbiomis ir kam jos kuriamos.
„Šviesa ne tik leidžia miestą matyti – ji aktyviai formuoja, kokį miestą matome ir kaip jame jaučiamės“, – apibendrina praktikos vadovas.
Kaip dirbtinė šviesa keičia miesto erdves ir žmogaus santykį su jomis, M. Macijauskaitė plačiau pristatys rugpjūčio 26 d. LMT organizuojamoje baigiamojoje konferencijoje „Mokslo vasara su LMT“.
About the Author
