„Jeigu neatrašo – vadinasi, manęs nebemyli“, „Jeigu nori pabūti vienas – ką nors padariau ne taip“, „Be jo nežinau, kas esu“ – tai frazės, kurias psichologams kabinetuose tenka girdėti dažnai. Visgi emocinė priklausomybė nebūtinai reiškia didelę meilę, pabrėžia specialistai. Dažniau tai tėra baimė susitikti su savimi.
Problemos neatpažino
„Tai buvo nuolatinė kova tarp noro įgyvendinti gražios, darnios šeimos lūkestį ir susidūrimo su realybe. Tai buvo nuolatinio skausmo, nusivylimo, emocinės kančios, atstūmimo, nuvertinimo, įžeidimų, melo ir išdavystės metas. Ir, nepaisant to, vėl ir vėl nauji bandymai ir viltis įtikti, pakeisti situaciją“, – kadaise buvusią kasdienybę prisimena psichologė Nijolė Gylė.
Šiandien šią būseną ji vadina emocine priklausomybe, tačiau tuomet sako jos neatpažinusi net turėdama profesinių žinių: „Niekaip negalėjau suvokti, kas su manimi vyksta. Išlaikyti egzaminą ir turėti diplomą yra viena, o atsidurti toje situacijoje pačiai – visai kas kita.“
Priežasčių, kodėl šią būseną taip sunku atpažinti, pasak N.Gylės, yra ne viena.
„Pirma, tai ateina iš vaikystės. Mergaitės dažnai mato mamos ar močiutės pavyzdžius ir kitaip gyventi bei elgtis tiesiog nemoka. Antra, niekas mūsų nemokė, kaip reiktų save vertinti, pasirinkti save, neišduoti savęs, pastovėti už save – nei šeimose, nei mokyklose, nei universitetuose. Trečia, mūsų visuomenėje yra įsivyravęs šiek tiek klaidingas tikros meilės suvokimas, ketvirta – begalinė viltis įgyvendinti darnių santykių viziją bet kokia kaina, penkta – neigiamas visuomenės požiūris į vienišą moterį ar merginą“, – vardija psichologė.
Visgi svarbiausia priežastis, jos manymu, kur kas paprastesnė – žmogus savęs iš šalies tiesiog nemato: „Kad pamatytume, jog išsitepėme nosį, mums būtina pasižiūrėti į veidrodį ir ten save pamatyti. Tokiu veidrodžiu man tapo Robin Norwood knyga „Moterys, kurios myli per stipriai“. Ten atradau save, atpažinau ir susivokiau realybėje. Nuo jos prasidėjo ir mano pačios sveikimas.“
Myli, bet kenčia
Iš minėtos knygos atkeliavo ir pačios psichologės iki šiol vartojama sąvoka – mylėti per stipriai. „Tai tiesiog kitas emocinės priklausomybės pavadinimas. Moterims, esančioms emocinėje priklausomybėje, atrodo, kad jos stipriai myli, kad tas skausmingas jausmas, kurį jos nuolat išgyvena, yra meilė. Deja, tai didelis paklydimas“, – įspėja N.Gylė.
Tikrąjį skirtumą, anot psichologės, išduoda kasdienės emocijos: „Meilės išgyvenimas pasižymi pozityviomis, ramiomis emocijomis, o emocinę priklausomybę išgyvenančios moterys nuolat yra patiria destruktyvias emocijas – tai laukimas, skausmas, abejonės, nuvertinimas, įžeidimai, išdavystės. Tačiau moterims atrodo, kad kuo daugiau jos išgyvena skausmo ir kančios, tuo labiau jos myli.“
Grupėje ieško savęs
Ta pati knyga davė pradžią ir moterų palaikymo grupei, kurią N.Gylė veda nuo 2012 metų.
„Ji susibūrė natūraliai ir spontaniškai, – atvirauja pašnekovė. – Pradėjau dalintis savo išgyvenimais internete ir netikėtai supratau, kad tokių moterų yra be galo daug. Neturėjau kitos išeities, kaip tik pačiai suburti tokią grupę, nes iki tol Lietuvoje nei tokios, nei panašios nebuvo.“
Grupėje moterys ieško skirtingų dalykų: ramybės, aiškumo, savivertės, patvirtinimo, kad su jomis viskas gerai.
„Pagrindinis pokytis, kuris įvyksta, yra pasikeitęs santykis į save. Viskas prasideda ne nuo išorinių veiksmų, o nuo vidinių pokyčių“, – pabrėžia psichologė.
Tai – ne diagnozė
Šiuolaikinės psichoterapijos krypties psichoterapeutė Rūta Suchockaitė atkreipia dėmesį, kad terminas „emocinė priklausomybė“ dažnai vartojamas apibūdinti tam tikram santykių modeliui, tačiau tai nėra oficiali psichikos sutrikimo diagnozė: „Dažniausiai po šiuo terminu slypi sudėtingesni psichologiniai procesai – nesaugus prieraišumas, žema savivertė, stipri atstūmimo baimė, emocijų reguliavimo sunkumai ar ankstyvosios gyvenimo patirtys, dėl kurių žmogus emocinį stabilumą ima sieti beveik vien su partneriu.“
Todėl ir klausimas terapijoje keliamas kitas: „Terapijoje paprastai neklausiama, ar žmogus yra emociškai priklausomas. Verčiau tyrinėjama, kodėl jam tampa taip sunku būti su savimi, kai santykiuose atsiranda atstumas, konfliktas ar neapibrėžtumas.“
Pašnekovės teigimu, sveikuose santykiuose partneris nebūna vienintelė atrama. Apie emocinę priklausomybę kalbama tada, kai žmogaus savivertė, nuotaika, saugumo jausmas ar net gyvenimo prasmė pernelyg priklauso nuo partnerio dėmesio, artumo ar pritarimo. Pamažu ima siaurėti ir paties žmogaus gyvenimas – atsisakoma savo pomėgių, interesų, santykių su kitais žmonėmis.
Atsiliepia ir kūnui
Kaip emocinė priklausomybė atrodo kasdienybėje?
„Žmogus nuolat stebi partnerio nuotaiką, analizuoja žinutes, laukia skambučių, sunkiai susikaupia darbe, jei santykiuose kyla įtampa. Terapijoje kartais girdžiu pasakojimus, kad visą dieną nebuvo nuotaikos vien dėl trumpesnės partnerio žinutės arba neįprastai ilgos tylos“, – pasakoja specialistė.
Bandymas tą nerimą malšinti dažnai jį tik didina: „Kuo daugiau nerimo, tuo daugiau žmogus ieško patvirtinimo. O kuo daugiau jo ieško, tuo labiau partneris gali jaustis spaudžiamas ir atsitraukti. Taip susiformuoja uždaras ratas.“
Ilgainiui tai atsiliepia ir sveikatai. „Nuolatinis emocinis budrumas tampa lėtiniu stresu. Dažniau pasireiškia nerimas, nemiga, įkyrios mintys, nuotaikos svyravimai, depresijos simptomai. Organizmas taip pat reaguoja – gali atsirasti įtampa raumenyse, virškinimo sutrikimai, galvos skausmai, nuolatinis nuovargis, panikos priepuoliai. Kuo ilgiau žmogus gyvena nuolatinėje santykių grėsmės būsenoje, tuo daugiau energijos smegenys skiria pavojui stebėti, o ne gyvenimui kurti“, – įspėja pašnekovė.
Jaučiasi nesaugūs
Kodėl vienam žmogui taip nutinka, o kitam ne, vienareikšmiško atsakymo nėra, pastebi R.Suchockaitė.
„Jei vaikystėje meilė buvo nepastovi, nenuspėjama arba priklausė nuo to, kaip vaikas elgėsi, suaugęs žmogus gali išmokti nuolat ieškoti patvirtinimo, kad yra mylimas. Svarbi ir asmeninė patirtis – išdavystės, atstūmimas, traumuojantys santykiai“, – aiškina ji.
Vis dėlto vadinti tai silpnumu, psichoterapeutės teigimu, būtų klaida: „Tai dažnai yra kadaise susiformavusi prisitaikymo strategija, kuri vaikystėje padėjo išgyventi, tačiau suaugus trukdo kurti lygiaverčius santykius.“
Kaip tai veikia praktikoje, R.Suchockaitė iliustruoja pavyzdžiu: „Viena klientė pasakojo, kad vos partneris kelias valandas neatrašydavo į žinutę, ji nebegalėdavo dirbti. Mintys sukdavosi tik apie tai, ar jis jos nebemyli. Sesijų metu paaiškėjo, kad tai nebuvo apie dabartinį partnerį. Tai buvo daug senesnis jausmas – vaikystėje ji augo nuolat nežinodama, kada sulauks artumo ir dėmesio. Terapijoje dirbome ne tam, kad partneris dažniau rašytų žinutes, o kad ji išmoktų pati reguliuoti kylantį nerimą.“
„Emocinė priklausomybė nėra per didelė meilė kitam žmogui, – pabrėžia psichoterapeutė. – Dažniausiai tai – per mažai saugumo savyje. O gera žinia ta, kad saugumo jausmą galima ugdyti.“
Tai įdomu
Ar turiu polinkį tapti emociškai priklausoma?
Šis N.Gylės sudarytas testas nėra diagnostinis, tačiau, pasak jos, gali padėti pastebėti tendencijas. Kiekvieną teiginį įvertinkite nuo 0 iki 5, kai 0 – visiškai netinka, 1 – retai, 2 – kartais, 3 – dažnai, 4 – beveik visada, 5 – visada.
● Bijau, kad partneris mane paliks, bijau vienatvės.
● Mano nuotaika labai priklauso nuo partnerio nuotaikos ir dėmesio man.
● Nepriimu sprendimų savarankiškai, nepasitarusi su partneriu.
● Dažnai pamirštu ir nepaisau savo poreikių, atsisakau jų dėl partnerio.
● Jaučiuosi nesaugi (-us), nevertinga (-as), „nepilna (-as)“, jei nesame kartu.
● Sunkiai išgyvenu konfliktus ar atstūmimą.
● Dažnai siekiu jos / jo patvirtinimo, kad jausčiausi verta (-as).
● Bijau pasakyti, kas man nepatinka.
0–10 – emocinės priklausomybės požymių greičiausiai nedaug.
11–20 – verta atkreipti dėmesį į tam tikrus modelius.
21–40 – emocinė priklausomybė gali būti gana ryški ir ją verta giliau patyrinėti.
Autorė: Rasa Kasperavičiūtė-Martusevičienė
About the Author
