2026 m. rugpjūčio 6 d. pranešimas žiniasklaidai (Seimo naujienos ● Seimo nuotraukos● Seimo transliacijos ir vaizdo įrašai)
Lietuvos pieno sektorius šiandien stovi kryžkelėje: viena vertus, pienas išlieka vienu svarbiausių kasdienio vartojimo maisto produktų, kita vertus, žmonės, kurie jį gamina, vis dažniau svarsto pasitraukti iš pienininkystės. Žaliavinio pieno supirkimo kainų svyravimai, ryški derybinės galios nelygybė tarp gamintojų ir perdirbėjų bei sparčiai mažėjantis smulkiųjų ūkių skaičius kelia grėsmę ne tik atskirų ūkių išlikimui, bet ir viso sektoriaus ateičiai.
Kaip Seimo narė matau, kad pieno sektoriaus išsaugojimas yra ne tik žemės ūkio politikos, bet ir valstybės atsparumo klausimas. Todėl būtina ieškoti sprendimų, kurie užtikrintų sąžiningesnį sukurtos pridėtinės vertės pasidalijimą visoje pieno gamybos, tiekimo ir prekybos grandinėje.
Šiandien ypač svarbu kalbėti apie kaimo žmones, kurie užtikrina vieno iš pagrindinių kasdienio vartojimo maisto produktų gamybą Lietuvoje, ir ieškoti sprendimų, kaip išsaugoti šio sektoriaus gyvybingumą. Daugelis smulkiųjų pieno ūkių dirba ties išlikimo riba, o dalis jų jau yra priversti atsisakyti pienininkystės.
Didžiausia problema išlieka nevienoda pieno tiekimo grandinės dalyvių derybinė galia. Žaliavinio pieno gamintojai dažnai neturi realių galimybių derėtis dėl supirkimo kainų, todėl, sumažėjus pieno produktų paklausai pasaulinėje rinkoje ar pasikeitus eksporto sąlygoms, pirmieji neigiamas pasekmes pajunta būtent ūkininkai. Tuo tarpu gamybos sąnaudos – pašarų, energijos, veterinarijos paslaugų ir darbo užmokesčio – išlieka didelės.
Siekdamas sustiprinti žaliavinio pieno gamintojų padėtį tiekimo grandinėje, geriau subalansuoti smulkiųjų gamintojų ir pieno supirkėjų–perdirbėjų derybinę galią bei užtikrinti skaidresnę kainodarą, Seimas priėmė Lietuvos Respublikos nesąžiningos prekybos praktikos pieno sektoriuje draudimo įstatymą (kuris supaprastintai vadinamas Pieno įstatymu). Šis įstatymas įsigalios 2027 m. kovo 1 d.
Vyriausybė, žemės ūkio ministras, Vyriausybės įgaliotų įstaigų vadovai iki šių metų pabaigos turės parengti ir priimti šio įstatymo įgyvendinamuosius teisės aktus.
Naujasis įstatymas siekia užtikrinti skaidresnius ir sąžiningesnius pieno pirkimo santykius.
Juo siekiama užkirsti kelią nepagrįstam žaliavinio pieno supirkimo kainų mažinimui, naujame įstatyme numatoma, kad jos turės būti siejamos su objektyviais rinkos rodikliais, pavyzdžiui, eksporto produkcijos krepšelio verte, o ne vien su vienašališku pieno perdirbėjo sprendimu. Tikimasi, kad tai turėtų labiau apsaugoti pieno gamintojus, ypač smulkiuosius, nuo staigių „kainų šuolių“ žemyn, kai pasaulinėje rinkoje dar nėra įvykę drastiškų pokyčių.
Įstatymas taip pat numato aiškesnį sutarčių reglamentavimą. Pieno gamintojai galės rinktis neterminuotas arba terminuotas sutartis. Neterminuotose sutartyse už pagal tą pačią gamybos sistemą pagamintą ir vienodu būdu pristatytą pieną turės būti mokama vienoda kaina, o priedų ir priemokų suma negalės viršyti 20 proc. pieno kainos. Be to, kainas ar priedus bus galima keisti ne dažniau kaip vieną kartą per mėnesį. Taip pat numatyta, kad tiesiogiai į pieno perdirbimo įmonę pristatyto pieno supirkimo kaina negalės būti mažesnė už pieno, surenkamo tiesiogiai iš ūkių šaldytuvų, kainą.
Terminuotose sutartyse privalės būti aiškiai nustatyta jų galiojimo trukmė, konkretus kainos dydis arba aiški kainos apskaičiavimo formulė, o priedų ir priemokų dydžiai neribojami. Pieno pirkėjai negalės vienašališkai nutraukti sutarties ar keisti jos sąlygų, taikyti nenumatytas nuoskaitas.
Nors žaliavinio pieno supirkimo kainos Lietuvoje iš dalies stabilizavosi, tačiau jos ir toliau išlieka kritiškai mažos – maždaug trečdaliu žemesnės nei praėjusiais metais. Kai š. m. birželio mėn. ES žaliavinio pieno kainos vidurkis buvo apie 42,3 ct/kg, tačiau Lietuvoje smulkiesiems pieno gamintojams buvo mokama tik po 10–12 ct/kg, vidutiniams – po 23–25 ct/kg, o didžiausiems – virš 30 ct/kg. Tuo tarpu mažmeninėje prekyboje populiaraus 2,5 proc. riebumo (pvz., „Rokiškio naminis“) pieno kaina išlieka aukšta – svyravo nuo 1,49 iki 1,65 euro už 1 litrą.
Dėl tokio kainų disbalanso susirūpinimą reiškia Lietuvos pieno gamintojų asociacija ir ūkininkų sąjungų atstovai. Anot jų, dabartinė situacija primena lėtą žaliavinio pieno gamybos sektoriaus nykimą: „Mes girdime apie sėkmingą eksportą ir pelningas perdirbimo įmones, tačiau ūkininkas prie šio stalo paliekamas tik su trupiniais. Kai žaliavinio pieno supirkimo kaina nesiekia savikainos, o energetikos ir pašarų kainų didėjimas muša rekordus, lieka tik vienas pasirinkimas – naikinti karvių bandas. Tai ne tik ekonominė, bet ir socialinė tragedija kaimo vietovėms,“ – teigia žemdirbių savivaldos atstovai.
Ar naujasis Pieno įstatymas padės atkurti didesnę pusiausvyrą tarp pieno gamintojų, perdirbėjų ir prekybininkų, parodys jo taikymo praktika. Vis dėlto vien naujojo įstatymo nepakaks. Lietuvos pieno sektoriaus problemos kaupėsi daugelį metų, todėl verta pažvelgti ir į šio sektoriaus bendrą situaciją.
Jau dabar akivaizdu, kad be veiksmingų priemonių ir nuoseklios valstybės politikos smulkiųjų pieno ūkių skaičiaus mažėjimo tendencija gali tik stiprėti. Tai ilgainiui turėtų neigiamų pasekmių ne tik žemės ūkiui, bet ir šalies apsirūpinimui vietinės gamybos pieno produktais.
Su apmaudu stebime tendencijas, kurios rodo spartų smulkiųjų pieno ūkių nykimą ir nuoseklų karvių skaičiaus mažėjimą. Šios tendencijos Lietuvos kaimui turi skaudžių ilgalaikių ekonominių ir socialinių pasekmių. Nuo įstojimo į ES melžiamų karvių skaičius Lietuvoje sumažėjo 45,3 proc. 2026 m. sausio 1 d. Lietuvoje buvo 199,6 tūkst. melžiamų karvių.
Ūkių, laikančių karves, skaičius per tą patį laikotarpį sumažėjo nuo 200 tūkst. iki 14,6 tūkst. Per pastaruosius metus veiklą kasmet nutraukia apie 1 600–1740 pieno ūkių. Didžioji dalis pasitraukiančiųjų yra smulkūs (iki 5 karvių turintys) ūkiai, kurie sudaro apie 71,3 proc. nuo visų šalyje likusių pieno ūkių. Būtent šių ūkių grupė traukiasi sparčiausiai, jų reikšmė bendrame žaliavinio pieno gamybos kiekyje kasmet sparčiai mažėja, nes neatlaiko žemų pieno supirkimo kainų ir augančių gamybos kaštų. Jaunimas kaimuose dažnai nenori perimti iš tėvų sunkaus, 365 dienas per metus trunkančio darbo ūkiuose, todėl pieno gamybos rinką perima žemės ūkio bendrovės, kooperatyvai ir konsoliduoti šeimos ūkiai.
Spartus smulkiųjų pieno ūkių nykimas ilgainiui gali turėti ne tik ekonominių ir socialinių, bet ir strateginių pasekmių Lietuvai. Nors kasmet mažėjant smulkių pieno gamintojų skaičiui, jie pagamina vis mažiau pieno, tačiau bendra pieno gamyba Lietuvoje nemažėja ir auga didžiųjų pieno gamintojų sąskaita. Tačiau problema slypi tame, kad pieno perdirbimo įmonės, nenorėdamos mokėti aukštesnių pieno supirkimo kainų Lietuvos gamintojams (pvz., smulkiesiems, vidutiniams gamintojams ir jų kooperatyvams), didelius žaliavinio pieno kiekius perka iš Latvijos pieno gamintojų ir jiems moka aukštesnes kainas, nei Lietuvos pieno gamintojams. Tokia daug metų besitęsianti ydinga politika pieno sektoriuje neabejotinai įtakojo ir spartesnį, nei galėjo būti, smulkių pieno ūkių nykimą. Deja, dėl tokios negatyvios politikos didėja Lietuvos priklausomybė nuo importuojamo žaliavinio pieno bei pieno produktų, o tai mažina šalies atsparumą (ypač esant tiekimo grandinių sutrikimams) ir silpnina nacionalinį apsirūpinimą maistu krizinių situacijų laikotarpiais. Todėl pieno sektoriaus išsaugojimas tampa svarbiu klausimu užtikrinant stabilų šalies apsirūpinimą maistu ir kaimo vietovių gyvybingumą.
Šio įstatymo projekto rengėjai nagrinėjo ir užsienio šalių praktiką, kur bandoma riboti situacijas, kai žemės ūkio produktai superkami už kainą, nepadengiančią jų gamybos sąnaudų. Tačiau Europos Parlamento ir Tarybos direktyva dėl įmonių vienoms kitoms taikomų nesąžiningos prekybos praktikos žemės ūkio ir maisto produktų tiekimo grandinėje šiuo metu tokio privalomo draudimo nenumato. Be to, atskirų Europos Sąjungos valstybių narių praktinė patirtis rodo, kad tokio reguliavimo įgyvendinimas kelia nemažai teisinių ir praktinių iššūkių.
Atkreipiu dėmesį, kad kai kurios Europos Sąjungos valstybės narės savo teisės aktuose yra įtvirtinusios nuostatas, susijusias su draudimu pirkti tam tikrus žemės ūkio produktus už kainą, mažesnę nei jų gamybos savikaina.
Prancūzijoje ir Ispanijoje teisės aktai reikalauja sutartyse atsižvelgti į gamybos sąnaudas, tačiau jos neįpareigoja nustatyti konkrečių kainų ar privalomo metodo. Prancūzijoje rodiklius kasmet nustato tarpšakinė organizacija (CNIEL), o Ispanijoje net 90 procentų ūkininkų neveda išsamios (dvejybinės) buhalterinės apskaitos, todėl realiai apskaičiuoti konkretaus ūkio gaminamų produktų savikainas yra sudėtinga ar netgi neįmanoma. Sudarant pirkimo – pardavimo sutartis, šiose valstybėse reikalavimas atsižvelgti į gamybos kaštus veikia tik kaip derybų pagrindas, o ne kaip griežta teisinė prievolė.
Slovakija 2019 m. įsivedė draudimą pirkti žemės ūkio produkciją žemiau ekonomiškai pagrįstų sąnaudų, tačiau jau 2021 m. buvo priversta šią nuostatą panaikinti dėl didelio teisinio nesuderinamumo ir sudėtingo praktinio įgyvendinimo.
Vokietijos kompetentingos institucijos (BMEL ir Thünen institutas), atlikusios išsamų teisinį ir techninį vertinimą, rekomendavo vengti tokio draudimo taikymo dėl neigiamo poveikio vidaus ir eksporto rinkoms bei galimo prieštaravimo ES konkurencijos teisės aktams.
Tikėtina, kad Europos Komisija š. m. antrajame pusmetyje svarstys galimus šios direktyvos pakeitimus, susijusius su gamintojų apsauga ir sąžiningesniu supirkimo kainų paskirstymu.
Šio galimo svarbaus siūlymo svarstymus gali tekti organizuoti ir pravesti Lietuvai, kai ji 2027 m. sausio – birželio mėnesiais pirmininkaus ES Tarybai. Šis laikotarpis bus itin svarbus formuojant ES teisėkūros darbotvarkę ir atstovaujant valstybėms narėms.
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, pritariau Seimo Kaimo reikalų komiteto siūlymui prie šio įstatymo tobulinimo, pagal galimybes, grįžti dar šį rudenį. Bus svarstoma, ar į numatomo tobulinti pieno įstatymo reguliavimo sritį įtraukti prekybininkus, taip pat ar į šį įstatymą įtraukti nuostatas, kad pieno supirkimo kaina neturėtų būti žemesnė už vidutinę (orientacinę) pieno gamybos savikainą, apskaičiuotą pagal Žemės ūkio ministerijos patvirtintą metodiką, kuri turėtų tapti derybų pagrindu aptariant žaliavinio pieno pirkimo – pardavimo kainą.
Norint, kad įstatymas iš tiesų subalansuotų pieno kainas tarp tiekimo grandinės dalyvių ir apgintų (visų pirma) žaliavinio pieno gamintojus, mažmeninės prekybos įmonių (prekybos tinklų) įtraukimas į šio įstatymo reguliavimo sritį turėtų būti privaloma sąlyga. Deja, šiuo metu didieji mažmeninės prekybos tinklai lieka nuošalyje, nors būtent ten nusėda reikšminga galutinės kainos dalis.
VĮ Žemės ūkio duomenų centro (ŽŪDC) skaičiavimais, didžiųjų prekybos tinklų dalis pieno kainos grandinėje sudaro net 38–39 proc. Šiuo metu įstatymo reguliavimas nėra visapusiškas – jis daugiausia orientuotas į gamintojų ir perdirbėjų santykius, tačiau neapima visos pieno tiekimo grandinės. Vaizdžiai tariant, dabartinis reguliavimas apima tik dalį pieno tiekimo grandinės – jis daugiausia orientuotas į ūkininkų ir perdirbėjų santykius, tačiau neapima prekybos grandies. Be prekybos tinklų įtraukimo į šio įstatymo reguliavimo sritį jis neveiks visu pajėgumu.
Lyginant su Lenkijoje prekybos įmonėse parduodamo pieno kainomis, Lietuvos vartotojai už geriamąjį pieną prekybos tinkluose moka aukštą kainą, tačiau iš jos žaliavinio pieno gamintojai praktiškai negauna jokios naudos.
Todėl verta išanalizuoti Prancūzijos ir Ispanijos patirtį ir, kiek tai suderinama su ES teise, perimti veiksmingiausius sprendimus – įstatymu uždrausti prekybos tinklams parduoti pieno produktus nuostolingai ir taikyti antkainius, kurie pieno perdirbėjus, savo ruožtu, verčia spausti žaliavinio pieno gamintojus savo produkciją parduoti žemomis kainomis, dažnai nepadengiančiomis gamybos kaštų.
Tik sureguliavę visą grandinę – nuo gamintojų, perdirbėjų iki prekybininkų – pasieksime teigiamų rezultatų pieno kainodaroje.
Prekybos tinklai turėtų būti teisiškai įpareigoti reaguoti į energijos ir žaliavų kainų padidėjimą, kad perdirbėjai turėtų iš ko mokėti žaliavinio pieno gamintojams. Tokios priemonės turėtų būti taikomos įvertinus jų suderinamumą su Europos Sąjungos teise, konkurencijos principais ir vartotojų interesais.
Kaip tai galėtų veikti? Tarkime, įstatyme įtvirtinama nuostata, kad jei oficialūs pieno gamybos kaštų indeksai (kuriuos skelbtų, pvz., ŽŪDC) pakyla tam tikru procentu, prekybos tinklai privalėtų peržiūrėti sutartis su tiekėjais ir proporcingai padidinti tiekiamų pieno produktų kainas. Tokiu atveju būtų užtikrinama, kad pakilus gamybos sąnaudoms (pvz., dėl energijos, pašarų, kitų būtinų išteklių ar paslaugų pabrangimo), prekybos tinklai negalėtų vienašališkai nustatyti žemų kainų pieno produktų tiekėjams.
Pieno įstatymas yra tarsi „saugos diržas“, kuris turėtų neleisti pieno sektoriui „išlėkti iš kelio“ per krizinius laikotarpius. Tačiau kyla rizika, kad jei šis saugos diržas bus per daug suveržtas, pati pieno rinka gali tapti neefektyvi.
Mano įsitikinimu, pieno sektoriaus problemų neišspręs vien griežtesnis ūkininkų ir perdirbėjų santykių reglamentavimas. Tik įtraukus į teisinį reguliavimą visus pieno tiekimo grandinės dalyvius ir užtikrinus skaidresnį kainų pasidalijimą bus galima sukurti tvarią sistemą, kuri būtų naudinga ir gamintojams, ir vartotojams.
Priimtas Pieno įstatymas yra svarbus žingsnis siekiant skaidresnių santykių pieno sektoriuje, tačiau jis neturėtų tapti galutiniu reformos tašku. Lietuvos pieno sektoriaus ateitis priklausys nuo to, ar sugebėsime sukurti subalansuotą sistemą, kurioje atsakomybę ir naudą dalytųsi visi pieno tiekimo grandinės dalyviai – gamintojai, perdirbėjai ir prekybininkai. Tik užtikrinę sąžiningesnį vertės pasidalijimą galėsime išsaugoti konkurencingą pieno gamybą, gyvybingą kaimą ir Lietuvos gebėjimą apsirūpinti vietine pieno produkcija.
Pieno sektoriaus ateitį lems ne vien stebimų kainų lentelės ar priimti teisės aktai. Ji priklausys nuo to, ar Lietuvoje išliks pakankamai žmonių, kurie norės ir galės tęsti pieno gamybą bei išlaikyti gyvybingas kaimo bendruomenes.
Daugiau informacijos:
Angelė Jakavonytė
Seimo narė
Kaimo reikalų komiteto narė
Tel. (0 5) 209 6401, mob. 0 814 027 79
El. p. angele.jakavonyte@lrs.lt
About the Author
