Nuo rugpjūčio 2 d. pradėti taikyti Europos Sąjungos Dirbtinio intelekto akto skaidrumo reikalavimai kūrybos industriją privertė iš naujo perbraižyti ribas tarp įprasto ir su dirbtinio intelekto (DI) pagalba kurto turinio. Viskas atrodo paprasta – su DI kurtą turinį teks pažymėti – tačiau praktikoje kūrėjai jau susiduria su situacijomis, kurias būtų galima pavadinti „pilkosiomis zonomis“. Kaip kūrėjai turėtų jose pasielgti?
„The Critical“ agentūros dizainerio ir DI specialisto Žydrūno Strumilos teigimu, tokios dilemos jau tapusios kasdieniais kūrybos ir komunikacijos agentūrų darbo klausimais:„Pavyzdžiui, ar reikia žymėti reklamą, jei produkto nuotrauka tikra, o fonas – sugeneruotas? Ar balso aktoriaus sutikimas klonuoti jo balsą įpareigoja apie tai informuoti klausytoją? Kas atsako, jei DI panaudojęs laisvai samdomas kūrėjas apie tai nutyli? Šiuolaikinėje kūryboje yra daug niuansų, kurie naujo Dirbtinio intelekto akto skaidrumo reikalavimų fone turėtų būti kruopščiai peržiūrimi.“
Viskas priklauso nuo DI panaudojimo lygio
„DI nėra tik įrankis, kuriuo nuo nulio sugeneruojamas visas vaizdas. Jis taip pat naudojamas valyti triukšmui nuotraukose, vaizdų raiškos didinimui, fono ir kitoms korekcijoms. Todėl atsakymas į klausimą „ar šiame turinyje naudotas DI?“ pasako mažiau nei atsakymas į „ką DI čia iš tiesų pakeitė?“, – sako Ž. Strumila.
DI aktas numato dvi skirtingas skaidrumo grandis. Turinio generavimo sistemų tiekėjai turi pasirūpinti sugeneruoto ar manipuliuoto turinio žymėjimu. Tačiau profesionaliam naudotojui matoma žyma reikalinga ne dėl kiekvieno DI prisilietimo, o tada, kai nuotrauka, vaizdo ar garso įrašas atitinka „deepfake“ požymius – t. y. realistiškai vaizduoja tai, ko nebuvo, ir gali būti palaikytas autentišku ar tikru.
„Triukšmo pašalinimas, nedidelė spalvų korekcija ar raiškos padidinimas iš esmės nekeičiant turinio laikomi standartinio redagavimo funkcijomis. Tačiau į vaizdą įterptas žmogus, pakeistas produktas ar sukurtas įvykis jau gali pakeisti vaizdo prasmę“, – aiškina teisininkas Rytis Valančiauskas.
„Net ir dirbtinis fonas nėra pakankamas signalas naudoti DI žymą. ES Komisijos gairėse pateikiamas artimas reklamos praktikai pavyzdys: tikras automobilis DI sugeneruotame fone nelaikomas „deepfake“, jei neklaidinama dėl paties automobilio išvaizdos, savybių ar naudojimo. Tačiau jei tas pats vaizdo manipuliacijos metodas iškraipo automobilio atvaizdą ir nutolina ją nuo realybės, vertinimas jau būtų kitoks“, – papildo teisininkas.
Sutikimas klonuoti balsą žymos nepakeičia
Ž. Strumila pateikia ir dar vieną pavyzdį, kur prievolė žymėti DI kurtą turinį taip pat gali būti neaiški:„Tarkime, kai reklamai naudojame suderintą ir apmokėtą diktoriaus balso kloną, arba kai DI išvertė ir įgarsino aktoriaus lūpomis reklamą penkiomis kalbomis – ar tokiu atveju sutarties su balso aktoriumi užtenka, kad nereikėtų žymos? Ką daryti radijo reklamoje, kur nėra vizualios žymos? Tai dar vienas iš tų nelengvų klausimų, kuriuos turėtų sau užduoti reklamos kūrėjai, dirbantys ir su radijo reklama ar tinkalaidėmis.“
Norint tinkamai atsakyti į šiuos klausimus, R. Valančiauskas rekomenduoja atkreipti dėmesį į svarbų skirtumą:
„Reklamos užsakovas gali būti teisėtai įsigijęs diktoriaus balso klono naudojimo teises, tačiau sutartis su žmogumi ir skaidrumas auditorijai sprendžia skirtingus klausimus. Sutikimas padeda suvaldyti asmens, autorines ir sutartines teises, bet neatleidžia nuo pareigos žymėti DI turinį. Jei sintetinis įrašas realistiškai imituoja konkretų žmogų ir jis gali būti palaikytas tikru jo pasisakymu, auditorijai turi būti atskleista, kad įrašo kilmė yra dirbtinė.“
Kaip aiškina specialistas, tas pats galioja ir tada, kai reklama DI priemonėmis verčiama ir įgarsinama keliomis kalbomis. Vertinimą dėl DI žymos lems tai, ar žiūrovui aišku, kad jis girdi dubliuotą versiją, ar kuriamas įspūdis, jog aktorius pats taip kalbėjo. Radijo reklamoje žymos negalima paslėpti metaduomenyse – atskleidimas turi būti girdimas jau pirmojo kontakto su klausytoju metu.
Fotorealistiškas DI modelis taip pat gali būti laikomas „deepfake“
Visiškai nuo nulio su DI sukurtas reklaminis veidas gali atrodyti kaip saugesnis kūrybinis sprendimas nei realaus žmogaus atvaizdo keitimas. Vis dėlto Komisijos gairės „deepfake“ sąvoką aiškina plačiai: ji gali apimti ir realistiškus DI avatarus ar asmenybes, kurios galėtų egzistuoti tikrovėje.
„Iš fantastinio personažo auditorija nesitiki dokumentinės tiesos. Tačiau fotorealistiškas modelis, neva naudojantis produktą, arba darbuotojo nuotrauka, DI paversta jo neatliktu veiksmu, jau gali sukurti klaidingą autentiškumo įspūdį. Vertinamas visas kontekstas, auditorija ir reklamos žinutė. Kuriant su DI pagalba, taip pat svarbu laikytis ne tik DI skaidrumo, bet ir kitų teisės aktų, kuriais siekiama užtikrinti reklamos teisingumą, kad ši neklaidintų vartotojų. Su DI sukurta reklama galbūt ir gali nereikalauti žymėjimo pagal DI aktą, bet ji gali patekti į klaidinančios reklamos kategoriją“, – sako teisininkas.
Kada atsakomybė kliento, o kada – agentūros pusėje?
Situacija tampa dar sudėtingesnė, kai reklamos kūrimo procese dalyvauja užsakovas, agentūra ir laisvai samdomas kūrėjas. Komisijos gairėse atsakomybė siejama ne vien su tuo, kas reklamą paskelbė, bet ir su tuo, kas priėmė sprendimus dėl DI naudojimo, nustatė jo tikslą ir kontroliavo patį kūrybos procesą.
„Jei agentūros vardu DI naudojasi jos darbuotojai ar kontroliuojami išoriniai kūrėjai, DI sprendimo diegėja konkrečiame kūrybiniame sprendime gali būti laikoma pati agentūra. Klientas vien dėl to, kad užsakė galutinį kūrinį, diegėju netampa – jeigu jis nesprendė, ar ir kaip kūrybos procese bus naudojamas DI. Tačiau jei klientas pats nurodo pasitelkti DI, jis jau gali būti laikomas diegėju. Teisės aktuose nustatytų pareigų sutartimi panaikinti negalima“, – paaiškina R. Valančiauskas.
„Verslui ir agentūroms svarbu iš anksto susitarti, kada ir kaip kūrybos procese gali būti naudojamas DI, kas vertina žymėjimo poreikį ir kas užtikrina, kad žyma išliktų visuose turinio formatuose. Praktiškai tai reiškia DI naudojimo nuostatas sutartyse su kūrėjais, pakeitimų registrą ir žymėjimo sprendimo pagrindimą. Žymėti viską „dėl visa ko“ taip pat nėra gera sistema – tuomet žyma nepadeda atskirti reikšmingos manipuliacijos nuo techninės korekcijos“, – sako Ž. Strumila.
Už skaidrumo pareigų pažeidimus DI aktas numato iki 15 mln. eurų arba 3 proc. pasaulinės metinės apyvartos siekiančias baudas; mažoms ir vidutinėms įmonėms taikoma mažesnė iš šių nuobaudų. Lietuvoje rinkos priežiūrą vykdo Ryšių reguliavimo tarnyba, o sankcijos turi būti proporcingos konkretaus pažeidimo aplinkybėms.
„Naujos taisyklės kūrybos nestabdo. Jos tik reikalauja, kad žiūrovas žinotų, kada prieš akis – tikrovė, o kada įtikinamai sukonstruota jos versija. Brangiausiai gali kainuoti ne pati žyma, o situacija, kai niekas nebegali paaiškinti, kaip turinys buvo sukurtas“, – apibendrina Ž. Strumila.
About the Author
