Javų laukams pavirtus auksinėmis jūromis, Vilniaus etninės kultūros centras kviečia pasinerti į šiaudinių sodų tradiciją – UNESCO Reprezentatyviojo žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašo vertybę.
Šiaudiniai sodai – lengvos, ant siūlo besisukančios, iš šiaudų sunertos simetriškos, geometrinės formos erdvinės konstrukcijos – yra viena gražiausių lietuvių paprotinės dekoratyvinės dailės rūšių. Sodas nebuvo vien patalpų puošmena, jis turėjo ir sakralinę, apeiginę paskirtį. Šiaudiniai sodai buvo rišami per didžiąsias metų šventes ar svarbių gyvenimo virsmų – vestuvių, krikštynų – proga. Surištas sodas galėjo lemti vaiko gyvenimą, šeimyninio gyvenimo sėkmę ar priglausti į namus trumpam sugrįžtančias vėles. Ir dabar tikima, kad savo švelniu sukimusi šiaudinis sodas namams lemia skalsą ir sėkmę. Kaip teigia sodų rišėja Jūratė Bytautė, „sodai yra gyvi, jie sukasi nuo menkiausio oro virptelėjimo ir primena, kad žmogus yra ne pasaulio valdovas, o jo dalis.“
Tiek patyrusius rišėjus, tiek pirmuosius žingsnius į šią tradiciją žengti norinčiuosius rugpjūčio 7–9 d. suburs šiaudinių sodų rišimo stovykla „Sodo rėda“, vyksianti VU Botanikos sode (Kairėnų g. 43). Stovyklos dalyviai galės tiek pagilinti teorines žinias, tiek, padedami ilgametę patirtį turinčių meistrų, kurti įvairius sodus ir jų puošybos elementus. Čia bus galima susirišti dviaukštį šiaudinį sodą, išbandyti darbą su smilgomis, savo rankomis sukurti šeimos sodą, susiverti šiaudinę saulutę bei žvaigždę ir susipažinti su užsienio tradicijomis: estiškojo „himmeli“ iš nendrių rišimu ir ukrainiečių tradicinių langų puošybos raštų – kalėdinių kryželių – pynimu.
Drauge su „Sodo rėda“ VU Botanikos sode atsivers ir Monikos Požerskytės-Kalvelės fotografijų paroda „Šiaudinis sodas ir jo žmogus“, veiksianti kiekvieną rugpjūčio penktadienį–sekmadienį. Ši paroda – tai pasakojimas apie ypatingą žmogaus ir sodo ryšį, galimybė pabuvoti jaukioje kūrėjų asmeninėje erdvėje ir išvysti nuo grūdo užauginamą šiaudinį sodą, savo kūrėją stipriais saitais sujungiantį su gausiu, net ir dausose nusidriekusiu, šiaudo grožį išvydusių ir jam savo gyvenimą paskirti pasirinkusių rišėjų būriu. Monikos Požerskytės-Kalvelės nuotraukose užfiksuoti sodų rišėjai Marija Liugienė, Vida Sniečkuvienė, Jūratė Bytautė ir Martynas Mikelionis – žmonės, kurių rankose paprastas šiaudas virsta darnos ir šviesos kūriniu. Parodoje atsiskleidžia jų kantrybe, susikaupimu bei šviesiomis mintimis apipinta kūryba ir tylus ryšys su iš kartos į kartą perduodama tradicija.
Kaip sako pati Monika Požerskytė-Kalvelė: „Šiaudiniai sodai man nebuvo visiškai naujas reiškinys, tačiau pažintis su rišėjais leido į juos pažvelgti daug giliau ir plačiau. Tai gyva, trapi ir jautri tradicija, perduodama iš žmogaus žmogui. Buvo įdomu sutikti žmones, kuriems sodų rišimas yra svarbi jų tapatybės dalis. Fotografija man visada buvo tarsi raktas, atrakinantis duris į pasaulius, kurių kitaip nepažinčiau. Per sodų rišėjus turėjau progą pažinti dar vieną Lietuvos sluoksnį – tylų, kruopštų, tradiciją saugantį pasaulį. Būtent tokie susitikimai ir yra didžiausia fotografijos dovana.“
Viena parodos herojų, sodus jau 40 metų rišanti Marija Liugienė, prisimena, kaip šie šiaudiniai dirbiniai ją pirmą kartą užbūrė apsilankius Malvinos Česnulienės, vėliau tapusios ir jos pirmąja sodų rišimo mokytoja, mažoje tamsioje pirkutėje Mančiagirės kaime: „Peržengusi aukštą slenkstį pamačiau palubėje daugybę spindinčių žvaigždžių, paukščių, angelų, sodų. Nuo vėjo gūsio jie visi ėmė virpėti, sukinėtis ir man tiesiog širdis sustojo nuo to užburiančio vaizdo.“ Vilniaus etninės kultūros centras kviečia pasinerti į šią giliai paliečiančią patirtį, į savo namus parsinešti globojančios šiaudinio sodo šviesos ir tapti tradiciją saugančio pasaulio dalimi.
Šiaudinių sodų rišimo stovyklos „Sodo rėda“ ir Monikos Požerskytės-Kalvelės fotografijų parodos „Šiaudinis sodas ir jo žmogus“ organizatorius – Vilniaus etninės kultūros centras, partneris – VU Botanikos sodas. Projektą finansuoja Lietuvos kultūros taryba ir Vilniaus miesto savivaldybė.
