Vasarą pasikeitus vaikų rutinai, dažnai pasikeičia ir jų santykis su ekranais – ypač tada, kai daugiau laiko praleidžiama ne namie. Laisvesnė dienotvarkė, senelių noras palepinti anūkus ir ne visada aiškiai sutartos naudojimosi ekranais ribos gali lemti, kad telefonas ar planšetė tampa vis dažnesne tarpusavio konfliktų priežastimi. Pasak „Tele2“ skaitmeninės rinkodaros vadovės Justinos Antropik, tokių situacijų padeda išvengti ne griežtesni draudimai, o iš anksto aptarti bendri tėvų, vaikų ir senelių susitarimai.
„Vasarą natūraliai visiems norisi daugiau laisvės, tačiau išlaikyti vaikams nustatytas taisykles dėl ekranų yra labai svarbu. Nepakanka vaikui pasakyti „nežiūrėk telefono visą dieną“. Tėvai turėtų aiškiai susitarti su seneliais, kiek laiko vaikui leidžiama naudotis telefonu, kokios programėlės leidžiamos, kada ekranai turi būti padėti į šalį ir ką daryti, jei vaikas bando apeiti susitarimus“, – sako J. Antropik.
Jos teigimu, dalis vaikų vasarą prie ekranų praleidžia daugiau laiko ne tik todėl, kad suaugusieji nori juos palepinti, bet ir dėl to, kad ribos nebūna aiškios visoms pusėms. Seneliai gali manyti, kad „per atostogas galima daugiau“, o tėvai – tikėtis, kad namuose galiojantys susitarimai bus savaime suprantami ir kitoje aplinkoje.
Svarbiausia – suaugusiųjų susitarimai
„Anima“ klinikos medicinos psichologė Natalja Čeikuvienė sako, kad keičiantis įprastai rutinai vaikams ir suaugusiesiems naudinga dar iš anksto pasidalyti lūkesčiais, norais, sunkumais ir kiek įmanoma susiderinti bendrus planus. Pasak jos, idealiai vienodos taisyklės dažnai lieka teorija – realiame gyvenime bendri susitarimai susikuria pamažu, per laiką, bandymus ir nuoširdų dialogą.
„Daliai suaugusiųjų patiems būdingas probleminis interneto naudojimas, todėl jie gali būti linkę pernelyg toleruoti vaikų laiką prie ekranų. Kitiems, net turint motyvacijos, sunku nubrėžti ir išlaikyti ribas. Kažkam trūksta emocinių resursų ar įgūdžių nuraminti vaiką be ekranų ir išbūti su jo nusivylimu. Seneliai dažnai nori padėti, būti reikalingi, tačiau ne visada atvirai pasako, kad nebeturi tiek fizinių jėgų, kiek reikia aktyviai prižiūrėti vaikus“, – sako N. Čeikuvienė.
Todėl, pasak jos, svarbu į senelius žiūrėti ne kaip į taisyklių vykdytojus, o kaip į šeimos komandos dalį, kuriai taip pat gali reikėti aiškumo ir pagalbos.
„Kuo geriau suprantame šias aplinkybes ir kuo labiau siekiame ne tiek kontroliuoti senelius, kiek nuoširdžiai pasirūpinti jais, kad jiems būtų lengviau rūpintis anūkais, tuo geresnis bendras rezultatas. Svarbiausia – ne konkretus laikas prie ekranų, o tai, kad tėvai ir seneliai veiktų kaip viena, tegu ir netobula, komanda“, – teigia psichologė.
Kaip susitarti be įtampos?
Pasak N. Čeikuvienės, pokalbis su seneliais neturėtų skambėti kaip priekaištas ar abejonė, ar jie geba pasirūpinti anūkais. Svarbu kalbėti apie faktus, poreikius ir bendrą rūpestį vaiku.
„Venkime vertinimų, tokių kaip „tu per daug leidi“, ir kalbėkime apie konkrečius dalykus – pavyzdžiui, kad vaikui dar sunku pačiam valdyti ekrano laiką be suaugusiojo pagalbos. Taip pat reikėtų vengti vienašališkai diktuoti savo taisykles, nes seneliai nėra samdomi darbuotojai. Kalbėkime apie savo, vaiko ir senelių poreikius“, – aiškina ji.
Apie ekranų ribojimo priemones tėvai galvoja ir kasdienybėje. Anksčiau Vilniaus universiteto ir „Tele2“ atliktas tyrimas parodė, kad du iš penkių tėvų naudoja specialias programėles, padedančias riboti vaikų matomą turinį ir prie ekranų praleidžiamą laiką. Vis dėlto vien techninių priemonių nepakanka – svarbu, kad suaugusieji iš anksto susitartų, kokios taisyklės galios vaikui būnant ir namuose, ir pas senelius.
J. Antropik priduria, kad tėvams verta iš anksto aptarti ne tik ekranų laiką, bet ir praktinius saugumo klausimus – ar vaikas galės pirkti žaidimuose, ar telefone įjungti turinio ribojimai, ar seneliai žino, ką daryti gavus įtartiną žinutę, reklamą ar prašymą įvesti mokėjimo duomenis.
„Vaikui gali atrodyti, kad tai tik žaidimo papildymas ar smagi programėlė, tačiau suaugusieji turėtų žinoti, kur slypi rizikos. Ypač svarbu aiškiai susitarti dėl pirkimų žaidimuose, atsisiunčiamų programėlių ir bendravimo su nepažįstamais žmonėmis internete“, – sako „Tele2“ skaitmeninės rinkodaros vadovė.
Jei vaikas gudrauja
Pasak N. Čeikuvienės, jei vaikas bando apeiti susitarimus, pirmiausia verta ne skubėti bausti, o suprasti, kokį poreikį jis bando patenkinti. Ekranai gali būti būdas įveikti nuobodulį, palaikyti ryšį su draugais ar gauti papildomos stimuliacijos, kai trūksta veiklos.
Jei vaikas telefono ieško iš nuobodulio, psichologė pataria iš anksto pagalvoti apie alternatyvas: šeimos laisvalaikio ritualus, veiklas su seneliais, knygas, audioknygas, sporto inventorių, dviračius ar priemones žaidimams lauke. Jei ekranų reikia bendravimui su draugais, galima ieškoti kitų būdų šiam poreikiui patenkinti – pakviesti draugų į svečius ar dažniau susiskambinti su vaiku.
„Galime pakeisti slaptažodžius ar pakoreguoti aplinką, tačiau svarbu išlaikyti geranorišką požiūrį, pasitikėjimą ir tikėjimą santykiu. Gudravimas ir bandymas laužyti taisykles dažnai rodo ne blogą valią, o tai, kad pagunda vaikui dar per stipri“, – sako psichologė.
Pasak J. Antropik, svarbiausia, kad ekranų tema šeimoje netaptų vien draudimų sąrašu. Vaikui lengviau laikytis ribų tada, kai jis supranta, kodėl jos reikalingos, o seneliai žino, kaip elgtis konkrečiose situacijose – pavyzdžiui, kai vaikas prašo „dar penkių minučių“, nori atsisiųsti naują programėlę ar ginčijasi dėl telefono prieš miegą.
„Geriausi susitarimai yra tie, dėl kurių sutaria visi – vaikas, tėvai ir seneliai. Kai visi kalbasi tarpusavyje ir nustato bendras taisykles, ekranai netampa pagrindiniu vasaros konfliktu. Tada lieka daugiau vietos tam, dėl ko vaikai ir važiuoja pas senelius – ryšiui, bendram laikui ir tikroms atostogoms“, – sako J. Antropik.
About the Author
