Prasidėjus karui kultūros paveldas dažnai tampa strateginiu taikiniu, tad jo apsauga šiandien tampa daugiasluoksne ir negali apsiriboti vien pastatų restauravimu ar muziejinių vertybių saugojimu. Vilniaus universiteto (VU) Komunikacijos fakulteto mokslininko dr. Tado Žižiūno teigimu, nekilnojamojo paveldo objektus galima detaliai užfiksuoti sukuriant jų 3D modelius, muziejų eksponatus – suskaitmeninti ir parengti evakuacijai, archyvus – skaitmeninti siekiant sukurti atsargines kopijas, tačiau nematerialųjį paveldą be gyvos bendruomenės išsaugoti sudėtinga.
Su VU 3D skaitmeninimo ir skaitmeninių tyrimų laboratorijos vadovu kalbėjomės apie tai, kaip karo akivaizdoje keičiasi kultūros paveldo apsaugos samprata, kokie teisinio reguliavimo mechanizmai yra svarbūs ir su kokiais iššūkiais šiandien susiduria paveldosaugos ekspertai.
Saugant paveldą svarbus ir bendruomenės įsitraukimas
Dr. T. Žižiūnas pažymi, kad iki pat 2022 m., plataus masto invazijos į Ukrainą pradžios, paveldosauga daugiausia buvo planuojama taikos sąlygomis – kalbėta apie restauravimą, klimato kaitą, lankytojų srautus bei tvarumą.
„Šiandien matome požiūrio pokytį: paveldas yra suvokiamas ir kaip strateginis tautos identiteto išteklius, kuris konflikto metu tampa tiksliniu, o ne šalutiniu taikiniu. Tai pakeičia logiką ir nuo „kaip išlaikyti“ pereiname prie „kaip apginti, tinkamai dokumentuoti ir, blogiausiu atveju, atkurti“, – teigia mokslininkas.
Ne mažiau svarbu ir tai, kad paveldas vis dažniau aiškiai įvardijamas kaip karo nusikaltimo objektas. Jau nuo 1954 m. Hagos konvencija ir Romos statutas tyčinį paveldo naikinimą kvalifikuoja kaip karo nusikaltimą.
„Tarptautinė bendruomenė šiandien renka įrodymus jau galvodama apie būsimas teismų bylas. Vien dėl Ukrainos kultūros paveldo 2025 m. balandžio mėn., Lietuvos UNESCO komisijos duomenimis, buvo pradėti daugiau kaip 78 ikiteisminiai tyrimai“, – sako mokslininkas.
Anot dr. T. Žižiūno, paveldosauga karo sąlygomis tampa svarbia pilietinio pasipriešinimo dalimi, o ne tik atliepia biurokratinę funkciją. Ukrainos patirtis rodo, kad skaitmeninti, dokumentuoti ir kurti sisteminį požiūrį į kultūros paveldą bei jo apsaugą reikia ne prieš karą prasidedančios krizės ir skubos laiku, o dar taikos metu. Čia itin svarbų vaidmenį vaidina ne tik valstybės institucijos, bet ir pilietinės akcijos.
„Pavyzdžiui, iniciatyva SUCHO (angl. „Saving Ukrainian Cultural Heritage Online“) telkia per 1500 savanorių, kurie suarchyvavo daugiau kaip 5000 Ukrainos kultūros institucijų oficialių interneto svetainių ir bene 60 terabaitų Ukrainos kultūros institucijų duomenų. Lvive jau nuo 2016 m. veikia 3D skaitmeninimo asociacija „Skeiron“, kuri iki invazijos buvo suskaitmeninusi 50 paveldo objektų, o nuo 2022 m. – dar daugiau kaip 200, įskaitant Kyjivo Šv. Sofijos katedrą. Taip pat verta paminėti „Backup Ukraine“ – 2022 m. prasidėjusį projektą, kuriame kiekvienam piliečiui suteikta galimybė išmaniuoju telefonu sukurti paveldo 3D modelį. Per pirmus mėnesius Ukrainos piliečiai atliko per 35 000 skenavimų“, – pasakoja mokslininkas.
VU laboratorijoje ‒ nauji paveldo tyrimų metodai
VU mokslininkai prisideda prie paveldo apsaugos ir šios srities tyrimų. VU Komunikacijos fakultete veikianti 3D skaitmeninimo ir skaitmeninių tyrimų laboratorija jungia 3D skenavimo, fotogrametrijos, dronų ir dirbtinio intelekto galimybes.
„Mūsų darbas – ne vien tikslusis dokumentavimas. 3D skaitmeninimo pagrindu vykdome neinvazinius skaitmeninius tyrimus ir kuriame naujus metodus archeologams, restauratoriams, paveldosaugininkams, muziejininkams – tokius darbus, kurių įprastais įrankiais paprasčiausiai neatliksi“, – teigia dr. T. Žižiūnas.
Laboratorijoje vykdomi moksliniai tyrimai apima virtualias archeologinių radinių analizes, sieninės tapybos 3D tyrimus autentiškumui, sukūrimo eigai ir restauravimo mastui nustatyti, nuotolinę didelių paveldo teritorijų būklės stebėseną. Šie darbai yra publikuojami, juos lydi autoriniai mokymai sričių specialistams.
Pasak dr. T. Žižiūno, labai svarbu, kad sukurti skaitmeniniai duomenys nebūtų panaudojami vieną kartą ir pamirštami. Pavyzdžiui, aukštos kokybės 3D modelis gali vienu metu tarnauti restauratoriui, mokslininkui, muziejaus lankytojui ir paveldo stebėsenai, jei tik yra tinkamai aprašytas ir saugomas.
„Todėl kalbu ne apie duomenų kaupimą „į stalčių“, o apie protingą, sisteminį jų saugojimą ir panaudojimą: standartizuotus atvirus formatus, vientisus metaduomenis bei paraduomenis (duomenis apie patį duomenų rinkimo procesą), centralizuotą valstybinę agregaciją ir aiškias prieigos taisykles. Tai ir yra skirtumas tarp paveldo, kuris tiesiog suskaitmenintas, ir paveldo, kuris iš tikrųjų gali būti naudojamas įvairiems tikslams. Technologijos, žinios ir reikalingi specialistai Lietuvoje jau yra, belieka juos kryptingai sujungti, kol tai dar galime daryti taikos sąlygomis“, – sako jis.
Paveldo apsauga karo metu: tarp konvencijų ir realybės
Kalbėdamas apie kultūros vertybių apsaugą ir evakavimą karo metu, dr. T. Žižiūnas išskiria du apsaugos lygmenis. Pirmiausia, tarptautinę teisinę-institucinę sistemą, skirtą fizinei paveldo apsaugai karo metu.
„Tarptautinė teisė kultūros paveldo apsaugos srityje egzistuoja, tačiau nėra tobula. Pagrindinis dokumentas – 1954 m. Hagos konvencija ir du jos protokolai (1954 ir 1999 m.). Ji numato ne tik apsaugą karo metu, bet ir pasirengimą taikos sąlygomis: svarbių objektų identifikavimą, jų žymėjimą „Mėlynojo skydo“ ženklu ir specialistų rengimą. 1999 m. protokolas įtvirtino sustiprintos apsaugos statusą, o Romos statutas tyčinį paveldo naikinimą priskiria Tarptautinio baudžiamojo teismo jurisdikcijai“, – teigia jis.
Vis dėlto, anot mokslininko, pagrindinis sistemos trūkumas tebėra tai, kad net ir konvenciją ratifikavusios šalys jos nesilaiko. Tai puikiai iliustruoja Rusijos karo prieš Ukrainą pavyzdys.
„UNESCO 2026 m. balandžio mėn. Ukrainoje patvirtinti 526 apgriauti ar sunaikinti kultūros objektai. Tačiau net jeigu agresorė ir nepaiso „Mėlynojo skydo“ ženklo, jis vis tiek svarbus, nes suteikia procesinį pagrindą kreiptis į tarptautinius teismus. Lietuvoje tokiu ženklu pažymėtų objektų turime daugiau kaip 250“, – sako dr. T. Žižiūnas.
Antrasis apsaugos lygmuo ‒ skaitmeninių kopijų išsaugojimas karo metu. Anot dr. T. Žižiūno, paveldosaugininkai sutaria dėl trijų svarbiausių skaitmeninio paveldo išsaugojimo principų: naudoti atvirus ir plačiai taikomus formatus, periodiškai perkelti duomenis į naujesnius formatus ir laikytis „LOCKSS“ bei 3-2-1 atsarginių kopijų taisyklių, t. y. turėti tris kopijas, kurios yra dviejose skirtingose laikmenose, ir vieną kopiją už pagrindinės veiklos buveinės ribų.
Ne mažiau svarbu laikytis ir esminių kibernetinio saugumo principų: dviejų ar trijų faktorių autentifikacijos, nuolatinių investicijų į senų IT infrastruktūrų stebėseną ir atnaujinimą, įrangos pasirinkimą iš atrinktų, patikimų tiekėjų, taip pat reguliarių kibernetinio incidento pratybų vykdymą.
„Galų gale, reikia pasitikrinti, ar tikrai atskiriame „darbinę kopiją“ ir „archyvinį originalą“. Archyvinis originalas turėtų gulėti laikmenoje, nuo gaisro atspariame seife ar tokioje patalpoje, kur kibernetinė ataka jo fiziškai nepasiekia“, – svarbiausias apsaugos priemones vardija tyrėjas.
Skirtingi paveldo tipai reikalauja skirtingų apsaugos priemonių
Karo metu pažeidžiamiausias tampa nekilnojamasis paveldas. Pastatų, miestų istorinių centrų, archeologinių vietovių perkelti ar saugiai paslėpti neįmanoma – juos galima tik tinkamai dokumentuoti ir žymėti Hagos konvencijos „Mėlynojo skydo“ ženklu. Visai kitokia situacija su kilnojamosiomis muziejų vertybėmis.
„Skirtingai nei nekilnojamąjį turtą, jas galima evakuoti, bet jos neretai tampa grobimo objektais, kurie vėliau netgi įtraukiami į šalių agresorių paveldo registrus“, – pasakoja mokslininkas.
Archyvuose esantis paveldas yra bene jautriausia sritis, nes tai dažnai yra vienetiniai objektai, kurių kopijų neturime. Tačiau istorija rodo, kad iš anksto pasiruošę galime išsaugoti šias vertybes.
„Prancūzijos muziejininkai, mokydamiesi iš Pirmojo pasaulinio karo patirties (paveldo evakuacijos jau esant karo veiksmams), tarpukariu parengė detalius evakuacijos planus. Tad prasidedant Antrajam pasauliniam karui Luvro darbuotojai per tris dienas, prisidengę „remontu“, supakavo ir išgabeno tūkstančius kūrinių į tolimesnes pilis. Gaila, kad Ukraina 2022 m. tiek laiko neturėjo“, – sako tyrėjas.
Skaitmeniniai duomenys – gana paradoksali kategorija. Iš pirmo žvilgsnio jie turi nemažai apsaugos būdų, bet realybėje juos galima sunaikinti per vieną kibernetinę ataką.
„Klasikinis pavyzdys – 2023 m. spalio mėnesį įvykdyta Britų bibliotekos ataka, kurios metu „Rhysida“ įsilaužėlių grupė pavogė apie 600 gigabaitų duomenų, pareikalavo 20 bitkoinų išpirkos ir, bibliotekai atsisakius, paskelbė duomenis tamsiajame internete. Duomenų atkūrimas bibliotekai kainavo 6–7 mln. svarų – maždaug 40 proc. bibliotekos finansinio rezervo. Tad skaitmeninis paveldas yra kiek kitoks: jo nepažeisi raketomis, bet reikia nuolat tikrinti ir gerinti apsaugos sistemas“, – pasakoja mokslininkas.
Kalbant apie nematerialųjį paveldą – kalbą, papročius, tradicinius amatus, tikėjimą – ši sritis pažeidžiama išstumiant bendruomenes, nes būtent jos puoselėja šį paveldą.
„Galime prisiminti, kaip 2012 m. Timbuktu ekstremistai ne tik sunaikino XIV a. mauzoliejus, bet ir uždraudė muziką. Pasitelkus UNESCO paramą, mauzoliejai per kelerius metus buvo atstatyti. Nepaisant to, Malio muzikinė kultūra patyrė žalą, o sociologai tai vertina kaip kultūros identiteto praradimą. Ukrainos atveju, sąmoningai naikinant mokyklas, bibliotekas ir etnografinius objektus, siekiama nutraukyti ryšius tarp bendruomenės ir taip apsunkinti kultūros paveldo bei tradicijų perdavimą tarp kartų“, – teigia dr. T. Žižiūnas.
Ar pagal skaitmeninę kopiją atkurtą objektą galime laikyti autentišku?
Turėdami kultūros vertybių skaitmenines kopijas, pastatus ir meno kūrinius galime atkurti labai tiksliai, bet ar juos galėsime laikyti autentiškais? Mokslininkas pažymi, kad autentiškumo klausimas paveldosaugoje ilgą laiką buvo pirmiausia siejamas su originalia medžiaga. 1964 m. Venecijos chartija rekonstrukciją vertino itin atsargiai ir prioritetą teikė išlikusių autentiškų elementų išsaugojimui.
„Vis dėlto praktika parodė, kad toks požiūris ne visada veikia. Simboliniu lūžio tašku tapo Varšuvos senamiesčio įtraukimas į UNESCO paveldo sąrašą 1980 m. Nors po Antrojo pasaulinio karo 85 proc. paveldo buvo sunaikinta, šis senamiestis buvo atstatytas remiantis Bernardo Bellotto tapyba ir kitais ikonografijos šaltiniais. Taigi buvo pripažinta, kad paveldo vertė gali slypėti ne tik medžiagoje, bet ir kolektyvinėje atmintyje“, – sako mokslininkas.
Ši samprata atsispindėjo 1994 m. Naros dokumente dėl autentiškumo, kuris išplėtė pačią sąvoką. Autentiškumas imtas suprasti ne vien kaip originalios medžiagos išlikimas, bet ir kaip formos, funkcijos, tradicijų, vietos dvasios bei kultūrinio tęstinumo išsaugojimas.
„Naros dokumentas žymėjo Vakarų paveldosaugos susidūrimą su Rytų Azijos (ypač Japonijos) paveldo paradigma. Japonijos tradicinėje (daugiausia medinėje) architektūroje autentiškumas suprantamas ne per nekintamos materialios medžiagos išsaugojimą, o per gyvąjį paveldo tęstinumą – amatininkų meistriškumą, įrankius, žinias ir dvasinį ciklą. Šį požiūrį geriausiai iliustruoja „Ise Jingu“ šventykla Japonijoje, kuri rituališkai identiškai perstatoma kas 20 metų. Tai trunka jau daugiau nei tūkstantmetį. Tad, kitaip tariant, paveldas gali išlikti autentiškas net tada, kai jo fizinė forma yra atkurta“, – pasakoja dr. T. Žižiūnas.
Skaitmeninės technologijos šią diskusiją perkelia į naują lygmenį. Aukšto tikslumo 3D modeliai, naudoti atkuriant Paryžiaus Dievo Motinos katedrą, leidžia pasiekti itin tikslų geometrinį atkūrimą. Nors vyriausiasis architektas ir restauratorių komanda duomenis naudojo pirmiausia struktūriniam stabilumui po žymiojo gaisro vertinti ir skliautų geometrijos tikslumui tikrinti, tačiau vien jų nepakako ir turima informacija buvo derinta su istoriniais XIX a. Viollet-le-Duc brėžiniais.
„Mano pozicija yra tokia: skaitmeniniai modeliai negarantuoja ir negali garantuoti medžiaginio autentiškumo – patinos, amžiaus, meistro rankos pėdsakų ar pačios medžiagos istorijos. Tačiau jie užtikrina maksimalų geometrinį, struktūrinį ir spalvinį autentiškumą. Turėdami aukšto tikslumo 3D duomenis, mes nebeprivalome spėlioti iš subjektyvių liudijimų ar tapybos – galime restauruoti pagal matematiškai tikslius erdvinius duomenis“, – sako dr. T. Žižiūnas.
Todėl kultūros vertybių skaitmeninimas gali veikti kaip tam tikras „draudimo polisas“, bet, kaip ir bet kuris draudimas, jis apsaugo tik jei polisas tebegalioja tą akimirką, kai jo prireikia. Skaitmeninio paveldo atveju tai reiškia, kad kopijos turi realiai išlikti ir būti prieinamos po dešimties, penkiasdešimties ar šimto metų.
„Šiandien susiduriame su dviem problemomis: projektams pasibaigus pirminiai skaitmeninimo duomenys neretai ištrinami, o valstybės mastu suskaitmenintas paveldas neretai lieka išskaidytas tarp skirtingų institucijų. Todėl svarbu saugoti ne tik 2D ir 3D duomenis, bet ir metaduomenis bei paraduomenis – be jų skaitmeninis paveldas praranda dalį savo vertės“, – teigia mokslininkas.
Ar Lietuva pasirengusi apsaugoti savo paveldą?
Paklaustas, ar Lietuva turi pakankamai išteklių apsaugoti savo paveldą karo akivaizdoje, dr. T. Žižiūnas pripažįsta, kad, kaip ir visur, išteklių nepakanka, tačiau daroma daugiau, nei dažnai įsivaizduojama.
„Pirmiausia, turime teisinį karkasą, apimantį Kilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymą, Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą, Saugomų teritorijų ir Teritorijų planavimo įstatymus. Antra, kaip jau minėjau, turime fizinę žymėjimo sistemą – Kultūros paveldo departamentas Hagos „Mėlynojo skydo“ ženklu yra pažymėjęs 254 nekilnojamojo paveldo objektus. Trečia, Lietuva 2024 m. rudenį parengė nekilnojamojo paveldo apsaugos karo metu planą, kurį planuojama testuoti, o Kultūros paveldo departamentas rengia mobilizavimo tvarką ekstremaliosios situacijos atveju. Ketvirta, turime evakuacijos planus: Vilnius 2025 m. balandį pristatė miesto evakuacijos planą, rengiama ir šalies lygmens evakuacijos koncepcija“, – vardija mokslininkas.
Šiandien jau veikia nacionalinė skaitmeninio paveldo platforma „ekultūra“, kurioje yra milijonai suskaitmenintų objektų puslapių – archyvinių bylų, rankraščių, knygų, plakatų, tapybos, grafikos, fotografijų – ir į kurią integruotas ankstesnių platformų e. paveldo turinys. Ji turi sąsajas su LIMIS sistema, skirta muziejams, „E. kinu“, skirtu dokumentiniam kinui.
„Man teko garbė prisidėti prie dalies projekto „ekultūra“ įgyvendinimo. Buvau atsakingas už daugiau kaip 70 itin didelės svarbos kultūros paveldo objektų 3D suskaitmeninimo metodinę ir techninę dalis. Tai buvo pirmas tokio masto paveldo 3D skaitmeninimo projektas Lietuvos istorijoje“, – pasakoja dr. T. Žižiūnas.
Mokslininkas pripažįsta, kad, nepaisant sėkmingų paveldo apsaugos pavydžių, susiduriame ir su nemažai iššūkių.
„Technologinio potencialo Lietuvoje pakanka, tačiau vis dar stokojame sisteminės 3D dokumentacijos visiems „Mėlynojo skydo“ objektams. Šiandien turime pavienių pavyzdžių (medinis sakralinis paveldas, Vilniaus senamiestis, atskiros bažnyčios), bet ne sistemą. Geroji praktika yra prevencinis 3D skenavimas dar taikos metu. Turime užtikrinti ilgalaikę skaitmeninių duomenų saugojimo politiką, o ne tik sukurti turinį. Karo Ukrainoje pavyzdys turėtų mus paskatinti veikti dabar, taikos sąlygomis, nes po įvykio dokumentuoti yra daug sunkiau ir brangiau“, – sako dr. T. Žižiūnas.
About the Author
