Savitu braižu išsiskiriantys kaunietės menininkės, Kauno kolegijos Menų akademijos lektorės Sigutės Bronickienės grafikos darbai jau ne vienus metus keliauja po pasaulį, prakalbindami skirtingų šalių, tautų, tikėjimų žmonių širdis. Iškalbingu šviesos ir šešėlio dialogu estampus gebanti paversti kūrėja šiandien kalba apie kūrybinį azartą, tylos vertę ir tai, kad meistrystė, unikalumas, įtaigi žinutė vis dar yra universali meno kalba.
– Metų pradžioje tarptautinėje „Lessedra“ parodoje Bulgarijoje pelnėte pirmąją vietą. Prestižiniame renginyje savo kūrybą pristatė per 100 menininkų iš 26 pasaulio šalių. Ką jums asmeniškai reiškia šis įvertinimas ir kaip manote, koks jūsų kūrybos aspektas labiausiai surezonavo su komisijos vertinimais?
– Tai, be abejo, buvo maloni žinia, nors, tiesą sakant, netikėta, nes prieš penketą metų tame pačiame konkurse jau buvau įvertinta pirmąja vieta. O sakoma, žaibas netrenkia du kartus į tą pačią vietą. Tada buvau pakviesta į Sofiją personaliniam pasirodymui ir tuo pačiu dalyvavau komisijoje renkant tų metų parodos geriausius darbus. Buvo įdomi patirtis.
Įvertinimas man reiškia, kad einu teisingu keliu, nors savo darbus vertinu gana kritiškai ir esu sau reikli. Niekada kažko nedarau „for fun“. Kodėl mano miniatiūros patraukė komisijos akį, galiu tik spėlioti. Tikriausiai, kad atliktos ant mano pačios pagaminto popieriaus klasikine linoleumo raižymo technika. Tokiems atspaudams būdingas aukštas išraiškingas reljefas, leidžiantis žaisti šviesai ir šešėliui. Čia mano darbų išskirtinumas ir turbūt patrauklumas. Dažnai sulaukiu komentarų, kad jie labai gražūs.
– Kodėl, jūsų akimis, menininkui apskritai būtinas „išėjimas į pasaulį“? Kokių verčių kūrėjui suteikia jo darbų matomumas?
– Galimybe pasitikrinti savo kūrybinį potencialą, meninį lygį, būnant kitų menininkų draugijoje. Galimybe atstovauti savo šalai. Išvysti Lietuvos vardą atrinktų menininkų sąraše, parodos kataloge. Man svarbus kūrybinis azartas, iššūkis dirbti, spręsti vienokius ar kitokius meninius ir technologinius iššūkius, „neužpelkėti“, netgi jei neplanuoju demonstruoti savo darbų viešai.
– Jūsų kūryba apkeliavo daugybę šalių – nuo Japonijos iki JAV ir Australijos. Ar pastebėjote, kad skirtingų kultūrų atstovai jūsų darbus priima kitaip, o galbūt abstrakčios formos ir dvasinė jausena yra universali kalba, suprantama visur vienodai?
– Negaliu tvirtinti, kaip mano darbus priima kitų kultūrų atstovai, nes neturėjau daug progų pabuvoti parodose užsienyje ir išgirsti refleksijas. Bet taip – meno kalba didžiąja dalimi yra universali, jei tai neliečia religijos ar politikos. Stebėdama skirtingų šalių dailininkų kūrinius gali matyti, kas aktualu kūrėjams. Be estetikos, profesionalumo, technikos, meistrystės siekio, daugumai menininkų aktualios bendražmogiškosios globalaus pasaulio temos – meilė, taika, tarpusavio santykiai, ekologija ir pan. Bet ar tai būtų iliustratyvus šių temų atspindys, ar abstrakti meninės idėjos raiška, visuomet pagrindinis ir svarbiausias kūrinių kriterijus yra profesionalumas ir savitumas. Mane asmeniškai sudomina ir jaudina tik tokie dailės kūriniai, kurie siunčia arba labai taiklią ir įtaigią žinutę, arba stebina technikos meistriškumu ir savitumu. Idealu, jei kūrinys pasižymi abiem šiais kriterijais.
– O kas jums pačiai tampa didžiausiu įkvėpimu kasdienybėje?
– Kasdienybėje man įkvėpimas, tiksliau, gyvenimo stimulas – kelionių įspūdžiai, būsimų suplanuotų kelionių laukimas, šeima, šuo, susitikimai su draugais, aplankytos geros parodos. Jei kalbėtume apie kūrybinį įkvėpimą, tai man yra didelė prabanga dėl laiko stokos. Ilgiau belaukdamas įkvėpimo, gali likti ant „atsarginių suolelio“. Geriausias įkvėpimas – planuojamos parodos „deadline’as“. Tuomet tenka atidėti į šalį visus kitus reikalus ir skubiai kibti į darbus. Tada, bedirbant, ir aplanko įkvėpimas, užsiveda variklis.
– Esate prisipažinusi, jog gaminti popierių jums yra ne mažiau svarbu, nei raižyti patį kūrinį. Ar tai savotiška meditacija, ar siekis pasiekti visišką harmoniją tarp medžiagos ir vaizdo?
– Gaminu popierių pati, nes analogiško prekyboje nėra. Jį ruošdama jau turiu būsimo kūrinio viziją. Todėl yra svarbu popieriaus lakšto formatas, siluetas bei spalva. Mano popierius aukštas, tvirtas, kad galėčiau drąsiai ir saugiai su juo elgtis spaudžiant skirtingas raižinio formas (klišes) keliais etapais. Spausdinimo preso specifika, kai spaudžiama didele jėga iš viršaus, leidžia popieriaus paviršiuje išgauti aukštą reljefą – tokį atspaudą galėtų „skaityti“ ir neregintis žmogus.
O meditacija man yra raižymo laikas. Spausdinimo etapas – procesas, lydimas įtampos, nervo dėl būsimo atspaudo kokybės. Apmaudu sugadinti ilgai ruoštą popierių, nusivilti rezultatu. Dirbant su mažais formatais – miniatiūromis – įtampos mažiau. Nesunku pasigaminti didesnį kiekį popieriaus kad ir sugadinimui, be to, spausdinant paprasčiau suvaldyti formatą.
– Nuo 2008-ųjų susikoncentravote į grafikos estampą, tačiau prieš tai dirbote leidykloje „Šviesa“. Kuo ši patirtis praturtino?
– Dirbti joje pradėjau neilgai trukus po studijų. Tuomet įsidarbinti leidykloje be pažinčių ar rekomendacijų buvo neįmanoma. Daugelį dailininkų viliojo geri honorarai bei galimybė dirbti namuose. Padirbėti „Šviesoje“ pasiūlė leidykloje dirbusi grafikos studijų kolegė. Pradėjau nuo nesudėtingų vadovėlių viršelių. Vėliau gaudavau sutartis viso knygos dizaino projektui, pradedant maketu, viršeliu, iliustracijomis.
Dailės akademijoje mano pasirinkta specializacija buvo estampas. Su knygos grafikos dizainu pažintis studijuojant buvo gana ribota ir paviršutiniška, iš pradžių darbas buvo tikras iššūkis. Tad patirtis – neįkainojama. Vadovėlio iliustravimas – labai specifinė sritis, reikalaujanti gerai valdyti piešinį, atrasti patrauklią, vaikui ar paaugliui suprantamą stilistiką, kartu nepametant tikslumo detalėse, laikytis metodinių reikalavimų.
Dirbdama leidykloje ne tik tobulėjau profesionaliai, bet ir puikiai išmokau planuoti laiką, išsiugdžiau valią, nes leidyklos darbas sąlygojamas griežtų terminų. Pedagoginė veikla pilnu etatu užėmė didžiąją laiko dalį, tad darbai leidyklai vyko laisvalaikio, poilsio sąskaita, ir tai mane gerokai užgrūdino. Ir šiandien ne gėda dėl savo sukurtų darbų. Beje, mano iliustruoti vadovėliai ne kartą dalyvavo tarptautinėse knygų mugėse. Vienais metais buvau išrinkta geriausia leidyklos metų dailininke.
– Gimėte, gyvenate ir kuriate Kaune. Kaip šis miestas, jo akademinė ir meninė aplinka veikia jūsų identitetą? O gal kaip tik sąmoningai nuo jos atsiribojate, kurdama savo unikalią nišą?
– Mano gimtasis miestas man brangus tiek, kiek ir Vilnius, kuriame praleidau šešerius labai turiningus ir laimingus metus. Miestai mano identitetui, manau, reikšmingos įtakos nedaro. Nebent jei į miesto sąvoką įdėtume daugiau komponentų: mano mylima darbovietė – Pelėdų kalnas, šaunūs kolegos ir bičiuliai, šeima. Atsiriboju tik nuo tuščio ir beprasmio laiko leidimo. Mano niša – vienatvė (ne vienišumas!), ją labai vertinu ir branginu.
– Vis dėlto šalia jos organiškai šliejasi ir darbas Kauno kolegijos Menų akademijoje. Kokius svarbius pagrindus, be techninių žinių, siekiate suteikti savo studentams, stebėdama šiandieninį technologijų kupiną pasaulį?
– Skatinu juos ne studentauti, bet studijuoti. Ir ne tik pažymiui, bet ir savo žinių bagažo kaupimui. Skatinu ne tik žiūrėti, bet ir pamatyti, ne tik klausytis, bet ir išgirsti. Skatinu daugiau domėtis vertingais dalykais, plėsti akiratį. Daugiau bendrauti tarpusavyje, aiškindama, kaip dažnai ir kiek naudingos informacijos suteikia pasikalbėjimas, pasidalijimas rūpesčiais, problemomis su mus supančiais žmonėmis.
– Kaip jūs pati, kaip kūrėja, jaučiatės šių dienų realybėje?
– Dabartinė realybė liūdina, baugina ir trikdo. Taip, kaip ir artėjanti gyvenimo šventės pabaiga. Kūryba padeda atsiriboti ir apsisaugoti nuo negatyvios informacijos srautų, gydo nuo neramių ir pesimistinių minčių ir teikia džiaugsmo.
– Jei reikėtų sukurti savo pačios autoportretą per vieną grafikos kūrinį – koks jis būtų?
– Tikrai nevaizduočiau savęs tiesmukai fotografiškai ir idealistiškai. Galbūt kažkaip „saukiškai“… O galbūt per simbolius, tekstus, gyvūnus, kurie geriausiai išreikštų mano esmę.
About the Author
