Birželio 17 d. Liepkalnio vandens saugykloje įvyko socialinis performansas „Žodžiai turi aidą“, kurio metu sportininkas Vaidas Žlabys ir menininkė, „Vaikų linijos“ savanorė Živilė Šerkšnaitė siekė ir įdomaus rekordo.
V. Žlabys uždaroje požeminėje erdvėje preliminariai per 3 val. ir 43 min. 41 sek. įveikė maratono distanciją – 549 ratus, o Ž. Šerkšnaitė – pusmaratonio distanciją per 1 val. 47 min. 26 sek., įveikdama 275 ratus. Visa medžiaga dėl rekordo bėgant ilgiausią atstumą žiedine trajektorija uždaroje požeminėje erdvėje bus perduota „Rekordų akademijai“ oficialiam rekordo fiksavimui.
Tai būtų jau antrasis V. Žlabio ir Ž. Šerkšnaitės rekordas neįprastoje erdvėje, skirtas atkreipti visuomenės dėmesį į vaikų ir jaunimo emocinę sveikatą. Pernai sportininkai maratoną ir pusmaratonį įveikė 170 metrų aukštyje virš Vilniaus esančioje TV bokšto apžvalgos aikštelėje, o šiemet iššūkį perkėlė 5 metrus po žeme – į Liepkalnio vandens saugyklą.
Rekordas, kuriame svarbiausia buvo ne kilometrai
Liepkalnio vandens saugykloje sportininkai bėgo neįprastomis sąlygomis: 8–10 °C temperatūroje, uždaroje erdvėje be natūralios dienos šviesos ir horizonto. Kiekvienas ratas buvo įveikiamas ta pačia kryptimi, nuolat kartojant posūkius, o stiprus aidas lydėjo kiekvieną žingsnį.
„Susisuko galva, karts nuo karto reikėjo sustoti. Bet gerai, kad buvo vėsu – žiūrovai gal ir žvarbo, o mums bėgant tai buvo privalumas. Tam tikrais momentais įsijungdavo tarsi tunelinis matymas – sunkiau suvoki, kas vyksta aplink, kartais net tekdavo stabtelėti prasitampyti, atsiremti į sieną. Sąlygos čia tikrai sudėtingos, tačiau sukaupta sportinė patirtis padeda su tuo susitvarkyti, – sako V. Žlabys. – Vis dėlto gyvenime didžiausi iššūkiai dažniausiai būna ne fiziniai, o emociniai. Bėgdamas skaičiuoji ratus ir žinai, kad finišas ateis. O sunkių žodžių aidas žmogaus viduje taip lengvai nenutyla.“
Ž. Šeršnaitė po bėgimo taip pat dalijosi, kad šiemet ženkliai sunkiau – sukasi galva ir nešioja kūną į šoną. „Erdvė uždara, bėgi palei sieną ir atrodo, kad ji visą laiką sukasi. Po dviejų kilometrų galvojau – čia bus reikalų! Bet taip ir turi būti. Juk rekordai nepasiekiami lengvai, reikia išeiti iš savo komforto ribų“,– sako Ž. Šerkšnaitė.
Kaip garsas palieka aidą erdvėje, taip žodžiai – žmonėse
Socialinio performanso idėja gimė būtent Liepkalnio vandens saugykloje. Šios vietos akustika tapo pagrindine projekto metafora.
Kaip garsas palieka aidą erdvėje, taip ir mūsų žodžiai, veiksmai bei parodytas dėmesys palieka pėdsaką kitų žmonių gyvenimuose.
„Kai pirmą kartą atsidūriau šioje erdvėje, mane pribloškė aidas. Kiekvienas garsas čia sugrįžta. Tuomet pradėjau galvoti apie žodžius, kuriuos vaikai girdi kasdien – iš tėvų, mokytojų, draugų ar socialinių tinklų. Vieni jų stiprina, kiti žeidžia, tačiau visi palieka pėdsaką. Šis performansas yra kvietimas susimąstyti, kokį aidą paliekame vieni kitų gyvenimuose“, – sako Ž. Šerkšnaitė.
Anot „Vaikų linijos“ psichologės dr. Jurgitos Smiltės Jasiulionės, ši metafora labai tiksliai atspindi tai, ką kasdien tenka girdėti vaikų pasakojimuose.
„Iš vaikų neretai tenka išgirsti, kad aplinkiniai nuvertina žodžių – ypač skaudinančių, menkinančių – vertę: „Taigi čia tik žodžiai, nekreipk dėmesio“. Šiandienos performansas yra priminimas, kad viskas, ką sakome, nėra „tik žodžiai“. Tai – ir emocinė prasmė, ir santykis, ir kito bei pasaulio patyrimas. Norisi visus kviesti žodžiais kurti palaikančią, auginančią erdvę. Tada ir vaikai turės vidinių įrankių – raminančią, paremiančią vidinę kalbą – kurie padės sunkiomis gyvenimo akimirkomis“,– teigia J. S. Jasiulionė.
30 valandų pokalbių kasdien
Vien per pirmuosius penkis šių metų mėnesius „Vaikų linija“ sulaukė beveik 32 tūkstančių vaikų ir paauglių kreipimųsi telefonu ir internetu. Kiekvieną dieną „Vaikų linijos“ savanoriai su vaikais ir paaugliais kalbėjosi vidutiniškai po 30 valandų. Už kiekvieno pokalbio slypi galimybė vaikui būti išgirstam.
Vaikai ir paaugliai į „Vaikų liniją“ kreipiasi dėl labai įvairių priežasčių. Dažniausiai jie nori pasikalbėti apie santykius su tėvais ir draugais, meilės santykius, vienišumą, patyčias, baimę ir nerimą. Taip pat kreipiasi dėl fizinės prievartos, savęs žalojimo, minčių apie savižudybę, fizinės sveikatos problemų ar tiesiog ieškodami prasmingo užimtumo ir veiklų laisvalaikiu.
Kartais vaikai ir paaugliai kreipiasi net nežinodami, kaip tiksliai įvardyti savo sunkumus. Tam ir yra pokalbis – nereikia turėti „pakankamai rimtos“ priežasties, kad galėtum kreiptis. Svarbu tai, kad norisi pasikalbėti.
Vaikų balsai, aidėję po žeme
Būtent iš tokių pokalbių gimė ir renginio metu pristatyta meninė instaliacija „Vaikų linija apkabina žodžiais“, kurią sukūrė menininkės Milda Paukštė ir Austėja Masliukaitė.
Specialiai šiam kūriniui savo balsus įrašė vaikai, paaugliai ir „Vaikų linijos“ savanoriai. Vienoje garso pasakojimo dalyje skambėjo mintys, su kuriomis vaikai dažnai lieka vieni: „Aš nepasitikiu savimi, kai kiti kalba protingiau už mane“; „Noriu, kad kas suprastų. Bet nesakau niekam ir lieku tyliai su savimi“; „Keisčiausia, kai nieks net nepastebi, kaip blogai jautiesi, nes išmoksti apsimesti, kad viskas normaliai.“
Šalia jų aidėjo ir palaikymo žinutės: „Matau, kad tau liūdna“; „Aš būsiu šalia, kol tau reikės“; „Tu esi svarbi. Tu esi reikalinga“.
Kol sportininkai siekė rekordo, lankytojai taip pat galėjo aplankyti Ž. Šerkšnaitės mokinių piešinių parodą. Vaikų darbuose vaizduota šviesa – žmonės, mintys ir patirtys, kurios padeda nepasiduoti sunkiomis akimirkomis. Šie piešiniai tapo simboliniu palaikymu tiek lankytojams, tiek patiems rekordo dalyviams.
Performansą „Žodžiai turi aidą“ organizavo Vaidas Žlabys ir Živilė Šerkšnaitė kartu su partneriais „Vaikų linija“, Liepkalnio vandens saugykla, Energetikos ir technikos muziejumi, „Rekordų akademija“ bei „Montis magija“.
Projektas yra nekomercinis ir skirtas atkreipti visuomenės dėmesį į vaikų ir jaunimo emocinę sveikatą bei emocinės paramos svarbą.
About the Author
