Maistas žmogui gali būti ne tik energijos šaltinis, bet ir būdas trumpam nusiraminti – ypač tada, kai valgoma ne dėl alkio, o dėl streso, nerimo, nuovargio, kaltės ar noro save apdovanoti. Gydytoja psichiatrė-psichoterapeutė Ramunė Mazaliauskienė sako, kad pasikartojantis emocinis valgymas neturėtų būti vertinamas kaip paprastas valios trūkumas – tai sudėtingas reiškinys, kuriame susipina psichologiniai, biologiniai ir fizinės sveikatos veiksniai. Kodėl toks valgymas ilgainiui gali tapti ne tik emocine, bet ir fizinės sveikatos problema – ir kada verta ieškoti pagalbos?
„Valgome tam, kad organizmas galėtų tinkamai funkcionuoti ir gautų jam reikalingų medžiagų. Tačiau jei valgyti pradedame tam, kad nuslopintume neigiamas emocijas ar pamalonintume save skanesniu kąsneliu, jau galime kalbėti apie emocinį valgymą. Žmonės dažnai patys labai gerai atpažįsta tokius momentus: „Visa diena buvo sumauta, nusipelniau torto gabalėlio“ arba „Šiandien buvo tiek daug streso, man reikia ko nors skanaus nusiraminti“, – sako R. Mazaliauskienė.
Pavienis valgymas dėl emocijų dar nereiškia sutrikimo ar ligos, tačiau problema prasideda tada, kai toks elgesys kartojasi ir tampa įprastu atsaku į stresą, nuovargį, vienišumą, nerimą ar kaltę.
„Kalbant apie valgymą, labai svarbu suprasti, kad čia veikia daug skirtingų procesų, ir jų pagrindas yra biologinis. Viena vertus, turime homeostatinį valgymą – valgymą tam, kad išgyventume. Kita vertus, labai svarbi yra atlygio sistema, kurioje dalyvauja dopaminas, susijęs su laukiamu malonumu ir jo siekiu, taip pat kitos smegenyse veikiančios medžiagos“, – aiškina psichiatrė-psichoterapeutė.
Pasak jos, valgymo elgesiui reikšmės turi ir vykdomosios funkcijos – gebėjimas planuoti, sustoti, reguliuoti impulsus ir priimti sprendimus. Svarbus ir genetinis polinkis, kuris, kaip rodo tyrimai, gali lemti 40–70 proc. žmogaus svorio.
„Matome labai sudėtingą biologinį mechanizmą, daugybę smegenų sričių ir daug veikiančių medžiagų. Todėl charakteris gal kiek ir veikia, tačiau daugelis su mityba bei svoriu susijusių mechanizmų yra už mūsų „charakterio“ veikimo ribų“, – sako R. Mazaliauskienė.
Būtent todėl vien raginimas „susiimti“ dažnai nepadeda. Jei maistas tampa pasikartojančiu būdu tvarkytis su emocijomis, o žmogus vis dažniau jaučia kaltę, gėdą ar prarastą kontrolę, problema paprastai yra platesnė nei vien disciplina ar įpročių trūkumas.
Kada emocinė problema tampa fizine
Ilgainiui emocinis valgymas gali tapti ne tik psichologine, bet ir fizinės sveikatos problema. Pasak R. Mazaliauskienės, kai maistu reguliuojama įtampa ar nemalonios emocijos, dažnai suvartojama daugiau kalorijų, dažniau pasirenkamas daug angliavandenių turintis maistas.
„Emocinis valgymas turi poveikį daugeliui organizmo sistemų. Visų pirma gaunamas pernelyg didelis kalorijų kiekis, kuris nugula kūne. Dažnai užkandžiaujama nemažai angliavandenių turinčiu maistu, o tai turi įtakos gliukozės apykaitai. Pradžioje tai gali būti nepastebima, nes organizmas kurį laiką kompensuoja patiriamą žalą, tačiau vėliau pokyčiai tampa akivaizdūs“, – teigia gydytoja.
Tokie pokyčiai gali reikšti augantį kūno svorį, prastėjančius metabolinius rodiklius, didėjantį gliukozės kiekį kraujyje ar kitus sutrikimus. Kai svorio augimas tampa reikšmingas, vienas paprasčiausių pradinių orientyrų yra kūno masės indeksas, arba KMI: 25–29,9 kg/m² rodo antsvorį, o 30 kg/m² ir daugiau – nutukimą. Savo KMI galima pasitikrinti ir savarankiškai, pavyzdžiui, naudojantis skaičiuokle tinklalapyje .
Nutukimas šiandien medicinoje vertinamas ne kaip išvaizdos ar valios problema, o kaip lėtinė liga. Lietuvoje nutukimu serga maždaug kas ketvirtas suaugęs žmogus, o antsvoris ir nutukimas siejami su didesne įvairių organų sistemų ligų rizika. Jie gali didinti 2 tipo cukrinio diabeto, arterinės hipertenzijos, dislipidemijos, obstrukcinės miego apnėjos, širdies nepakankamumo ir kitų širdies bei kraujagyslių ligų tikimybę.
Nutukimas taip pat siejamas su platesne komplikacijų našta – nuo metabolinių sutrikimų iki širdies ir kraujagyslių sistemos pažeidimų. Todėl tai, kas iš pradžių gali atrodyti kaip emocinis sunkumas ar „nesusitvarkymas su stresu“, ilgainiui gali tapti labai konkrečia fizinės sveikatos problema.
Uždaras ratas: stresas, valgymas ir kaltė
Kai dėl emocinio valgymo ima keistis kūnas ar blogėti sveikatos rodikliai, žmogus dažnai patiria naują stresą. Pasak R. Mazaliauskienės, antsvoris ir nutukimas išlieka vienomis labiausiai stigmatizuojamų su fizine sveikata susijusių būklių, todėl dalis žmonių pradeda vengti socialinių situacijų, riboti veiklas, slėpti savo kūną ar dar griežčiau save kaltinti. Kiekvienas epizodas, kai žmogui nepavyksta „susilaikyti“, gali vėl sukelti kaltę ir gėdą. Taip susiformuoja ydingas ratas.
„Tai gali vesti į tolesnį problemos augimą, nes toliau taikomas tas pats tvarkymosi mechanizmas – emocinis valgymas. Jis vėl stiprina kaltės, gėdos jausmus, nerimą, ir taip užsisuka ydingas ratas. Nutraukti jį sunku, todėl psichologinė ar psichoterapinė pagalba čia gali būti naudinga“, – pažymi gydytoja.
Kada verta kreiptis pagalbos
Pasak gydytojos, pagalbos verta ieškoti tada, kai emocinis valgymas tampa pasikartojančiu būdu tvarkytis su jausmais, kai žmogui vis sunkiau sustoti, kai po valgymo dažnai kyla kaltė, gėda ar savęs kaltinimas, o pats elgesys ima trukdyti kasdieniam gyvenimui. Svarbu atkreipti dėmesį ir į platesnį emocinį foną – nerimą, prislėgtą nuotaiką, miego sutrikimus, santykių sunkumus ar jausmą, kad maistas tapo pagrindiniu nusiraminimo šaltiniu.
„Reikėtų kalbėti ne tik apie psichologinę ar psichoterapinę, bet ir apie psichiatrinę pagalbą. Emocinis valgymas gali būti susijęs su diagnostikos kriterijus atitinkančiomis nerimo ar depresinėmis būsenomis. Net jei jis prasidėjo kaip reakcija į stresą ar negebėjimą tvarkytis su kasdienio gyvenimo sunkumais, kažkuriuo metu visa tai gali tapti jau psichikos sutrikimo dalimi“, – aiškina R. Mazaliauskienė.
Tokiais atvejais, anot gydytojos, pagalba turėtų būti kompleksinė. Psichologas ar psichoterapeutas gali padėti atpažinti emocinio valgymo mechanizmus, mokytis kitų savireguliacijos būdų, dirbti su gėda, kaltės jausmu ar santykiu su kūnu. Psichiatro pagalbos gali reikėti tuomet, kai kartu pasireiškia depresija, nerimo sutrikimai ar kitos būklės, kurioms gydyti gali būti reikalingi ir vaistai.
Nutukimas – liga, kurią reikia gydyti kompleksiškai
Jei emocinis valgymas jau susijęs su antsvoriu ar nutukimu, vien psichologinės pagalbos taip pat gali nepakakti. Tokiu atveju kalbama apie lėtinę ligą, kurios gydymas neturėtų apsiriboti bendrais patarimais mažiau valgyti ir daugiau judėti.
„Šiuolaikinis požiūris į nutukimą sako, kad tai yra lėtinė liga, reikalaujanti kompleksinio gydymo. Psichologinė pagalba ir psichoterapija yra naudingos tvarkantis su psichologiniais veiksniais, kurie lemia emocinį valgymą, tačiau pats nutukimas gydomas ir kitomis priemonėmis. Jos apima gyvenimo būdo pokyčius, fizinį aktyvumą, mitybos įpročių keitimą, o medikamentinis gydymas taip pat yra tarp priemonių, kurios rekomenduojamos ir turi mokslu pagrįstą efektyvumą, kurių veiksmingumas mažinant kūno svorį ir padedant kontroliuoti alkį yra pagrįstas moksliniais tyrimais“, – teigia R. Mazaliauskienė.
Daliai pacientų, atitinkančių aiškius medicininius kriterijus, gali būti skiriami ir GLP-1 receptorių agonistai. Jie veikia alkio ir sotumo reguliavimo mechanizmus, padeda mažinti alkio jausmą, stiprinti sotumo pojūtį ir lengviau kontroliuoti suvartojamo maisto kiekį. Šios klasės vaistai klinikinėje praktikoje naudojami jau apie du dešimtmečius, tad sukaupta reikšminga jų taikymo patirtis.
„Tokiu atveju rekomenduotinas medikamentinis nutukimo gydymas kartu su gyvenimo būdo pokyčiais ir psichosocialine pagalba, kuri apima psichoterapiją bei kitas panašias priemones. Labai svarbu paminėti, kad kriterijai, kuriais remiantis skiriamas medikamentinis gydymas, yra aiškūs ir apima tiek kūno masės indekso vertinimą, tiek su nutukimu susijusias komplikacijas“, – sako gydytoja.
About the Author
