Baudžiamoji byla nebūtinai turi baigtis tik bausme – kai kuriais atvejais įstatymas leidžia kaltininkui ir nukentėjusiajam susitaikyti. Vis dėlto praktikoje toks susitaikymas neretai lieka formalus – šalys net nesusitinka, o procesą tvarko jų atstovai. Siūlomi teisės aktų pakeitimai šią spragą bandytų taisyti, aiškiau įtvirtinant mediaciją baudžiamajame procese, tačiau, pasak teisės firmos „Sorainen“ teisininko padėjėjos Ugnės Gabrielės Motiekaitytės, vien naujos procedūros neužteks.
„Aiškesnis mediacijos įtvirtinimas baudžiamajame procese yra žingsnis teisinga kryptimi, nes jis labiau atitinka atkuriamojo teisingumo logiką. Tačiau vien tai, kad įstatyme atsiras mediacijos procedūra, savaime dar nereiškia, kad susitaikymas taps tikresnis. Esminis klausimas – ar naujas mechanizmas padės siekti realaus konflikto sprendimo, o ne tik sukurs dar vieną formalų kelią greičiau užbaigti procesą“, – sako U. G. Motiekaitytė.
Formalaus susitaikymo problema
Šiuo metu Baudžiamojo kodekso 38 straipsnio 1 dalis numato galimybę atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės, kai kaltininkas ir nukentėjęs asmuo susitaiko. Tam būtina, kad asmuo prisipažintų padaręs nusikalstamą veiką, atlygintų žalą arba susitartų dėl jos atlyginimo, susitaikytų su nukentėjusiuoju ir būtų pagrindo manyti, kad jis nedarys naujų nusikalstamų veikų. Tačiau net įvykdžius šias sąlygas, sprendimas dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės lieka teismo diskrecijoje.
„Pagal dabartinį modelį susitaikymas gali įvykti gana formaliai. Šalys gali nebendrauti tiesiogiai, procesą gali tvarkyti jų atstovai, todėl ne visada aišku, kiek toks susitaikymas leidžia realiai aptarti nukentėjusiojo patirtą žalą, jos atlyginimą ar kaltininko atsakomybės suvokimą. Teisiškai susitaikymas lyg ir įvyksta, bet klausimas, ar iš tiesų išsprendžiamas pats konfliktas“, – pažymi U. G. Motiekaitytė.
Ką keistų mediacija
Siūlomais pakeitimais Baudžiamojo kodekso 38 straipsnį norima papildyti nauja 2 dalimi, numatančia mediacija grįstą susitaikymo formą. Jei nukentėjusysis ir nusikalstamą veiką padaręs asmuo dalyvautų mediacijoje ir pasirašytų taikaus susitarimo protokolą, teismas tam tikrais atvejais turėtų ne teisę, o pareigą atleisti kaltininką nuo baudžiamosios atsakomybės. Tai būtų esminis skirtumas nuo dabartinės 38 straipsnio 1 dalyje numatytos tvarkos.
Ši forma nebūtų taikoma visoms nusikalstamoms veikoms – viena svarbesnių išimčių būtų veikos, turinčios smurto artimoje aplinkoje požymių. Atskirai mediacija grįsta atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės forma būtų numatyta ir nepilnamečiams, kai susitarimą pasirašytų jų atstovas pagal įstatymą.
„Svarbiausias pokytis yra tai, kad mediacijos būdu pasiektas susitarimas turėtų aiškesnes teisines pasekmes. Jei šalys savanoriškai dalyvauja mediacijoje, pasiekia susitarimą ir pasirašo taikaus susitarimo protokolą, teismas nebe tik galėtų, bet turėtų atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės“, – aiškina U. G. Motiekaitytė.
Kaip vyktų mediacija
Mediacija baudžiamosios justicijos sistemoje Lietuvoje nėra visiškai nauja – ji jau taikoma probacijos etape, o Lietuvos probacijos tarnybos duomenimis, 2025 m. buvo įvykdyta 570 mediacijų. Siūlomi pakeitimai jos vaidmenį išplėstų, įtvirtinant mediaciją pačiame baudžiamajame procese.
Mediacija baudžiamajame procese galėtų vykti tik aiškiai ir laisva valia sutikus abiem šalims – tiek nukentėjusiajam, tiek nusikalstamą veiką padariusiam asmeniui. Procedūrą vykdytų nešališkas mediatorius, įrašytas į oficialų mediatorių sąrašą, o ne prokuroras ar ikiteisminio tyrimo pareigūnas. Projektuose taip pat numatoma galimybė iki 8 valandų mediacijos paslaugų finansuoti valstybės lėšomis, nepriklausomai nuo proceso šalių turtinės padėties. Pati mediacija turėtų būti baigta per 30 dienų, paliekant galimybę šį terminą pratęsti.
„Mediacijos esmė nėra vien pasirašyti taikaus susitarimo protokolą. Ji turėtų sudaryti sąlygas šalims pačioms dalyvauti sprendžiant konfliktą: kalbėti apie padarytą žalą, jos atlyginimą, atsakomybę ir galimus sprendimus. Tuo ji skiriasi nuo formalaus susitaikymo, kuris gali įvykti šalims realiai net nesusitikus“, – sako „Sorainen“ teisininko padėjėja.
Kur slypi rizikos
Pasak U. G. Motiekaitytės, pati mediacijos baudžiamajame procese kryptis vertintina teigiamai. Ji labiau atitinka atkuriamojo teisingumo logiką, įgyvendina tarptautiniuose ir regioniniuose dokumentuose akcentuojamą poreikį plėtoti alternatyvius konflikto sprendimo būdus, o svarbiausia – suteikia daugiau reikšmės pačių proceso dalyvių valiai. Jei nukentėjusysis ir nusikalstamą veiką padaręs asmuo nori konfliktą spręsti ne vien per baudimo prizmę, jiems būtų sudaroma aiškesnė galimybė rinktis mediacija grįstą kelią.
„Tai yra reikalingas pokytis, nes baudžiamasis procesas neturėtų būti orientuotas vien į klausimą, kokia atsakomybė bus pritaikyta kaltininkui. Kai kuriose situacijose ne mažiau svarbu, ar nukentėjusysis turi galimybę būti išgirstas, ar žala yra realiai aptarta, ar kaltininkas supranta savo veiksmų pasekmes. Būtent tam mediacija gali sudaryti sąlygas“, – sako ji.
Vis dėlto pagrindinė rizika, anot „Sorainen“ atstovės, slypi tame, kad dabartinė BK 38 straipsnio 1 dalyje numatyta susitaikymo forma išliktų. Vadinasi, formalus susitaikymas niekur nedingtų – šalia jo atsirastų alternatyvus, mediacija grįstas kelias. Praktikoje tai kelia klausimą, kiek proceso dalyvių rinksis daugiau laiko, įsitraukimo ir pasirengimo reikalaujančią mediaciją, jei šalia liks įprastas ir galimai greitesnis susitaikymo modelis.
Kita rizika susijusi su pačios mediacijos organizavimu. Kadangi procedūra būtų terminuota, o valstybės finansuojamų mediacijos valandų skaičius ribotas, praktikoje gali atsirasti spaudimas mediaciją atlikti greitai. Tokiu atveju ji taip pat gali nutolti nuo atkuriamojo teisingumo tikslo ir tapti procedūra, kurios pagrindinis rezultatas – ne realus konflikto aptarimas, o taikaus susitarimo protokolas.
„Didžiausias iššūkis bus užtikrinti, kad mediacija nevirstų tuo pačiu formaliu susitaikymu, tik kitu pavadinimu. Jei šalys ją matys tik kaip greitesnį kelią į atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, o ne kaip galimybę realiai spręsti konfliktą, tikslas nebus pasiektas. Todėl šiuos pakeitimus galima vertinti kaip svarbų žingsnį, bet ne kaip savaime veikiantį sprendimą – daug priklausys nuo to, kaip mediacija bus taikoma praktikoje“, – apibendrina ji.
About the Author
