Ar technologinis sprendimas, skirtas kovoti su klimato kaita, gali sukelti naujų politinių ir aplinkosaugos problemų? Augant susidomėjimui saulės geoinžinerija, vis daugiau klausimų kyla dėl to, kas kontroliuotų šias technologijas ir kam tektų su jų naudojimu susijusios rizikos. Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (VU TSPMI) profesorius Florianas Rabitzas kartu su mokslininkais Franku Biermannu, Aarti Gupta ir Rakhyunu E. Kimu šių technologijų keliamus politinius ir reguliavimo iššūkius nagrinėja moksliniame straipsnyje „Saulės geoinžinerijos valdymas planetos mastu: neįgyvendinama svajonė ar reali galimybė?“ (angl. Governing Solar Geoengineering at Planetary Scale: Pipe Dream or Possibility?), publikuotame tarptautiniame moksliniame žurnale „Annual Review of Environment and Resources“.
Saulės geoinžinerija – tai technologijų, kuriomis siekiama mažinti Žemės temperatūrą atspindint dalį Saulės spinduliuotės atgal į kosmosą, visuma. Anksčiau ši idėja buvo svarstoma tik siaurame mokslininkų rate, tačiau, valstybėms susiduriant su sunkumais įgyvendinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimo mažinimo tikslus, ji vis dažniau patenka į klimato politikos diskusijas.
Apžvelgdami nuo 2020 m. paskelbtą mokslinę literatūrą, tyrėjai analizuoja įvairius saulės geoinžinerijos tarptautinio reguliavimo būdus – nuo bendrų taisyklių moksliniams tyrimams vykdyti ir technologijoms taikyti iki tarptautinių susitarimų, kuriais jų naudojimas būtų uždraustas.
Pasak prof. F. Rabitzo, saulės geoinžinerija jau tampa vis aktualesniu politiniu klausimu, iš dalies dėl įtakingų ir gausiai finansuojamų organizacijų, aktyviai skatinančių šių technologijų plėtrą.
„Kuo akivaizdžiau, kad valstybėms nepavyksta apriboti pasaulinio atšilimo iki saugaus lygio mažinant šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimą, tuo didesnė tikimybė, kad jos ims svarstyti eksperimentines ir pavojingas alternatyvas, tokias kaip saulės geoinžinerija“, – teigia prof. F. Rabitzas.
Mokslininkas kritiškai vertina ir kai kuriose diskusijose vyraujantį technologinį optimizmą, ypač būdingą daliai Silicio slėnio verslininkų, kurie technologines inovacijas laiko paprastu sudėtingų visuomenės problemų sprendimo būdu. Pasak jo, toks požiūris gali paskatinti nepakankamai įvertinti politines sprendimų, galinčių paveikti visą planetą, pasekmes.
Viena didžiausių problemų – galimas netolygus saulės geoinžinerijos poveikio pasiskirstymas. Didžioji dalis šios srities mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros vyksta išsivysčiusiose šalyse, tačiau besivystančioms valstybėms gali tekti reikšmingos aplinkosauginės ir socialinės rizikos, nors jų galimybės dalyvauti priimant sprendimus dėl šių technologijų yra ribotos.
„Jeigu saulės geoinžinerija daugiausia žalos padarytų besivystančioms šalims, o tai visai tikėtina, vargu ar išsivysčiusioms valstybėms tai labai rūpėtų“, – teigia prof. F. Rabitzas.
Mokslininkas pateikia ir kitų technologijų pavyzdžių, kai jų naudojimo aplinkosauginės pasekmės perkeliamos skurdesniems pasaulio regionams. Tarp jų – švariosios energetikos technologijoms reikalingų kritinių žaliavų gavyba ir elektronikos atliekų kaupimasis besivystančiose šalyse.
Šie nuogąstavimai vis labiau atsispindi ir tarptautinėse diskusijose. Globaliųjų Pietų šalyse stiprėja pasipriešinimas saulės geoinžinerijai, o kai kurios Afrikos ir Ramiojo vandenyno regiono valstybės ragina sudaryti tarptautinį susitarimą, kuriuo būtų uždraustas šių technologijų naudojimas.
Taigi esminis klausimas yra ne vien tai, ar technologijomis įmanoma sumažinti planetos temperatūrą. Svarbu ir tai, ar pasaulinio masto pasekmių galintys turėti sprendimai gali būti priimami teisingai, ypač kai didžiausią riziką patiriančios visuomenės gali turėti mažiausiai galimybių daryti įtaką šių technologijų kūrimui ir naudojimui.
