Ar valstybė gali atremti priešiškos šalies organizuojamą migracijos spaudimą ir kartu laikytis taisyklių, kurios saugo kiekvieną žmogų? 2021 m. Lietuvos pasienyje su Baltarusija šis klausimas tapo labai konkrečia valstybės problema. Baltarusijos režimui pasitelkus migracijos srautus politiniam spaudimui, Lietuvai teko vienu metu stiprinti sienos apsaugą, telkti institucijas ir spręsti, kaip užtikrinti į šalį atvykstančių žmonių teises.
Ši patirtis atskleidė sudėtingą demokratinės valstybės uždavinį: kaip veikti ryžtingai, kai kyla grėsmė nacionaliniam saugumui, tačiau neatsisakyti teisinių principų, kuriais grindžiama pati valstybė? Mykolo Romerio universiteto (MRU) teisės mokslų daktarė Danguolė Seniutienė, analizavusi migracijos procesų reguliavimą, visuomenės saugumo ir žmogaus teisių sąveiką bei Lietuvos patirtį valdant migracijos krizę, atkreipia dėmesį, kad pasirengimas tokioms situacijoms negali apsiriboti sienos apsauga ar skubiais politiniais sprendimais. Reikia sistemos, kuri leistų įvertinti grėsmę, koordinuoti institucijų veiksmus ir kartu užtikrinti, kad kiekvieno žmogaus situacija būtų vertinama individualiai.
Kai migracija tampa politinio spaudimo priemone
Anot mokslininkės, migracija savaime nėra grėsmė valstybei, tačiau žmonių judėjimas gali būti sąmoningai išnaudojamas politiniams tikslams. Tai vadinama migracijos instrumentalizavimu: kai kita valstybė ar priešiškas veikėjas organizuoja arba skatina migracijos srautus, siekdamas daryti politinį spaudimą, trikdyti institucijų darbą ar destabilizuoti visuomenę.
„Instrumentalizuota migracija nuo įprastos migracijos krizės skiriasi pirmiausia ne mastu, o pobūdžiu“, – aiškina D. Seniutienė. Grėsmės šaltinis šiuo atveju yra ne atvykstantys žmonės, o veikėjas, kuris jų judėjimą pasitelkia kaip spaudimo priemonę. Valstybė turi reaguoti į išorinę grėsmę, tačiau kartu privalo vykdyti nacionalinius ir tarptautinius įsipareigojimus žmogaus teisių srityje.
Lietuva greitai sukūrė specialų teisinį ir institucinį režimą, sustiprino sienos apsaugą, telkė institucijų pajėgumus. Vis dėlto vėlesnis teisminis ir teisinis kai kurių priemonių vertinimas atskleidė problemų: ne visais atvejais buvo tinkamai užtikrintas individualus asmens situacijos vertinimas, proporcingumas ir veiksminga teisminė gynyba. Klausimų kilo dėl galimybės pasinaudoti prieglobsčio procedūromis, judėjimo ribojimų, pažeidžiamų asmenų nustatymo ir kitų priemonių taikymo. D. Seniutienė pabrėžia, kad tai nereiškia, jog valstybė neturėjo teisės reaguoti į susidariusią grėsmę. Esminis klausimas – kaip pasirinktos priemonės buvo taikomos konkretiems žmonėms: ar įvertintos jų individualios aplinkybės, ar ribojimai buvo būtini ir proporcingi, ar žmogus galėjo veiksmingai apskųsti jam taikytus sprendimus.
Bendras grėsmės vertinimas negali pakeisti sprendimo dėl žmogaus
Įsivaizduokime situaciją: valstybė nustato, kad prie jos sienos vyksta koordinuotas, kitos šalies organizuojamas spaudimas. Strateginiu lygmeniu tai gali būti rimta grėsmė nacionaliniam saugumui. Tačiau ar dėl to kiekvienas sieną kirtęs žmogus automatiškai tampa šios grėsmės dalimi?
Pavyzdžiui, į Lietuvą atvyksta grupė žmonių, kurių judėjimą organizavo priešiška valstybė. Vienas jų gali bėgti nuo persekiojimo ir prašyti prieglobsčio, kito situacija gali būti visai kitokia. Nors abu atsidūrė tame pačiame migracijos sraute, jų teisinė padėtis negali būti vertinama vienodai vien dėl to, kad atvyko tomis pačiomis aplinkybėmis.
D. Seniutienės teigimu, bendras grėsmės vertinimas negali pakeisti konkretaus žmogaus teisinės padėties nustatymo. Net ir esant hibridinei grėsmei, būtina išsiaiškinti asmens atvykimo aplinkybes, įvertinti jo teisinį statusą, prieglobsčio poreikį ir tai, kokios priemonės gali būti taikomos jo atžvilgiu. Šį principą mokslininkė įvardija dezautomatizacija. Paprastai tariant, sprendimas dėl visos valstybės saugumo situacijos neturi automatiškai nulemti sprendimo dėl kiekvieno žmogaus. Valstybė gali pagrįstai laikyti migracijos srauto organizavimą priešiška operacija, tačiau tai savaime neatsako į klausimą, kokias teises turi konkretus į Lietuvą atvykęs žmogus.
Teisės mokslų daktarės nuomone, žmogaus teisių apsauga ir visuomenės saugumas nėra priešingi tikslai. Valstybės gebėjimas laikytis teisės reikalavimų net ir didelio spaudimo sąlygomis yra jos atsparumo dalis. Jei sprendimų teisėtumas tikrinamas tik po to, kai kyla ginčų teismuose, institucijos rizikuoja kartoti tas pačias klaidas ir silpninti visuomenės pasitikėjimą valstybės veiksmais.
Kaip pasirengti kitai krizei?
Analizuodama Lietuvos patirtį, D. Seniutienė išskyrė ir platesnę problemą – migracijos valdymo sistemos dalių nesuderinamumą. Atsakomybė pasiskirsčiusi tarp skirtingų institucijų, tačiau jų bendradarbiavimo, bendro rizikų vertinimo ir sprendimų teisėtumo užtikrinimo mechanizmai nebuvo pakankamai integruoti. Dalis kontrolės veikė jau po to, kai sprendimai būdavo priimti.
Mokslininkė siūlo migracijos krizėms ruoštis iš anksto, sujungiant tris dalykus: aiškias teisines taisykles, bendrą rizikų vertinimą ir institucijų gebėjimą mokytis iš ankstesnių sprendimų. Šiai sistemai apibrėžti ji sukūrė Integruotą migracijos rizikų ir atsparumo valdymo modelį (IMRAVM). Modelis sujungia tris tarptautines koncepcijas: Europos integruotą sienų valdymą (EIBM), bendrą integruotą rizikos analizės modelį (CIRAM) ir atsparumo ekosistemos (CORE) principus. Pirmoji padeda apibrėžti institucijų atsakomybes ir teisinius reikalavimus, antroji – nustatyti bei vertinti rizikas, trečioji – stiprinti institucijų gebėjimą prisitaikyti, mokytis ir koreguoti veiksmus. Praktiškai tai reikštų, kad kilus migracijos krizei institucijos turėtų veikti pagal iš anksto suderintą tvarką: įvertinti grėsmę, patikrinti teisines priemonių taikymo sąlygas, įvertinti jų būtinumą ir proporcingumą, priimti individualius sprendimus, užtikrinti jų kontrolę ir, nustačius trūkumų, koreguoti visos sistemos veikimą. Teisiniai saugikliai turėtų būti įtraukti į sprendimų priėmimą nuo pat pradžių, o ne tikrinami jau po krizės.
D. Seniutienė siūlo Vidaus reikalų ministerijai formalizuoti strateginį migracijos krizių koordinavimą, nustatyti aiškius specialiųjų priemonių taikymo ir nutraukimo kriterijus, sukurti bendrą institucijų rizikų bei sprendimų teisėtumo vertinimo tvarką. Taip pat svarbu geriau apibrėžti keitimąsi duomenimis, reguliariai analizuoti teismų ir kitų priežiūros institucijų sprendimus, rengti bendras pratybas ir iš anksto tikrinti, kaip institucijos veiktų skirtingais krizės scenarijais.
IMRAVM šiuo metu yra mokslininkės pasiūlytas teorinis ir metodologinis modelis, o ne jau įdiegtas Lietuvos migracijos valdymo mechanizmas. Jo praktinį pritaikymą dar reikėtų įgyvendinti ir įvertinti. D. Seniutienės siūloma kryptis – stiprinti valstybės gebėjimą veikti koordinuotai, įvertinti grėsmes ir užtikrinti, kad saugumo sprendimai neprasilenktų su teisės reikalavimais.
Norintiems išsamiau susipažinti su Danguolės Seniutienės pasiūlytu Integruotu migracijos rizikų ir atsparumo valdymo modeliu, jo veikimo principais ir rekomendacijomis Lietuvos institucijoms – visas pokalbis su mokslininke skelbiamas Mykolo Romerio universiteto svetainėje (https://www.mruni.eu/news/danguole-seniutiene-migracijos-kriziu-valdymas/ ).
Tekstą parengė MRU mokslo komunikatorė Laura Stankūnė
Nuotrauka: Lukas Kodis
