Vieniems bitininkystė yra iš senelių paveldėtas amatas, kitiems – sugrįžimas į protėvių žemę, o tretiems ji tapo netikėtai atrastu gyvenimo keliu. Tris Lietuvos šeimos bitynus sieja dar vienas pasirinkimas: jų medus sertifikuotas pagal ekologinės gamybos arba nacionalinės maisto kokybės (NKP) sistemą. Ką toks sprendimas reiškia pirkėjui?
Zarasuose tęsiama trijų kartų tradicija
Ekologinio bityno „Medaus namai“ istorija prasidėjo daugiau kaip prieš 70 metų, kai Laimono Galvono seneliai vestuvių proga gavo avilį su bičių šeima. Šiandien Zarasų rajone kartu su žmona Jūrate bitininkaujantis Laimonas į darbus įtraukia ir vaikus.
Šeima prižiūri bites mediniuose aviliuose, naudoja ekologinėje bitininkystėje leidžiamas bičių priežiūros priemones ir sėja medingus augalus. Ekologinis sertifikavimas reiškia, kad tikrinama ne vien galutinė produkcija: reikalavimai taikomi ir bityno aplinkai, ir bičių priežiūrai.
„Bitininkystės išmokau iš senelio, vėliau patirtį perėmiau iš tėčio. Dabar prie avilių kartu dirba ir mūsų vaikai. Mums svarbu ne tik surinkti medaus derlių, bet ir tai, kokioje aplinkoje gyvena bitės, kaip jas prižiūrime. Ekologinis sertifikavimas padeda šiuos principus paversti aiškiais įsipareigojimais“, – sako L. Galvonas.
Dzūkijoje šeima sugrįžo į protėvių žemę
Linos ir Dimitrijaus Grimutų šeimos bitynai įsikūrę Čepkelių apylinkėse, kur prieš kelis dešimtmečius bites laikė Dimitrijaus senelis. Šeima čia sugrįžo jau turėdama savo bityną.
Dzūkijos miškai ir pelkės suteikia medui savitų skonio savybių. Vienas iš bityno produktų yra intensyvaus aromato, želę primenančios tekstūros viržių medus. Grimutai taip pat augina tamsiąsias europines bites ir prisideda prie jų išsaugojimo.
„Kai perkėlėme bites į Čepkelių apylinkes, iš naujo atradome ne tik šeimos istoriją, bet ir šio krašto gamtos išskirtinumą. Mums svarbu išsaugoti ryšį su šia vieta, jos augalija ir bitėmis. Ekologinis ūkininkavimas dera su mūsų požiūriu, kad bitininkystėje svarbu ne vien medaus kiekis, bet ir aplinka, kurioje jis atsiranda“, – pasakoja L. Grimutienė.
Sūduvoje viskas prasidėjo nuo bičių spiečiaus
Vilkaviškio rajone gyvenančios Renoldos Stepanauskaitės-Kubilienės savarankiška bitininkystė prasidėjo, kai prie statomo namo, žydinčioje vyšnaitėje, apsistojo spiečius. Nuo vaikystės senelio pažinotas amatas ilgainiui tapo šeimos veikla. Šiandien Renolda ne tik bitininkauja, bet ir veda edukacijas, gamina vaško žvakes, puoselėja medaus vartojimo tradicijas, perimtas iš šeimos vyresniųjų.
Jos bityno medus sertifikuotas pagal NKP sistemą. Skirtingai nei ekologinis sertifikavimas, NKP pirmiausia patvirtina atitiktį konkrečiai produktų grupei nustatytiems nacionaliniams reikalavimams. Medui jie apima bičių maitinimo ir priežiūros taisykles bei papildomus laboratorijoje išmatuojamus kokybės rodiklius, pavyzdžiui, drėgmę ir fermentų aktyvumą. Tai suteikia pirkėjui galimybę remtis patikrintais kriterijais, o ne vien užrašu etiketėje.
„Bitės mano gyvenime buvo nuo vaikystės, tačiau tik pradėjusi savarankiškai bitininkauti supratau, kiek daug galima išmokti stebint gamtą. Skirtingose vietovėse surinktas medus turi vis kitokį charakterį. Man svarbu, kad žmonės pažintų ne tik patį produktą, bet ir jo kilmę, bitininko darbą bei tradicijas“, – sako R. Stepanauskaitė-Kubilienė.
Skirtingos sertifikavimo sistemos, bendras siekis
Ekologinis ženklas pasakoja apie gamybos būdą: vertinama bityno vieta, aplinka, bičių priežiūra ir leidžiamos naudoti priemonės. NKP ženklas nurodo, kad gaminys atitinka papildomus nacionalinius gamybos ir kokybės reikalavimus, įskaitant laboratorijoje patikrinamus medaus rodiklius.
Šios sistemos nėra tapačios ir viena kitos nepakeičia. Tačiau abi leidžia bičių produktų pirkėjui atskirti patikrinamą sertifikavimą nuo vien gamintojo deklaruojamų pažadų. Nei vienas ženklas negarantuoja, kad medus bus skanesnis: skonį lemia augalai, vietovė ir derliaus sąlygos. Sertifikavimas padeda suprasti, kaip medus pagamintas ir kokių reikalavimų laikytasi.
Daugiau apie Lietuvos sertifikuotus bitynus galima sužinoti svetainėje medauskultura.lt
Nuotraukos: R. Stepanauskaitės-Kubilienės, L. Grimutienės ir L. Galvono asmeniniai archyvai
Straipsnis parengtas įgyvendinant Medaus kultūros draugijos projektą, finansuojamą Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos lėšomis.
About the Author
