„Originaliausias mūsų laikų muzikinis mąstytojas“ („The New Yorker“) ir „vienas didžiųjų šio amžiaus kompozitorių“ („The New York Times“) Steve’as Reichas šių metų spalį švenčia savo 90-metį. Minimalizmo ikona per šešis kūrybos dešimtmečius pakeitė šiuolaikinės muzikos skambesį, o Davidas Bowie jo muziką vadino „garso takeliu į ateitį“. Legendinio kūrėjo jubiliejų visame pasaulyje lydi specialios programos ir festivaliai. Spalio 27 d. šiai progai rengiamas išskirtinis koncertas ir Vilniuje – Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje nuskambės vieni ryškiausių jo kūrinių, leidžiantys patirti skirtingus S. Reicho kūrybos laikotarpius ir minimalistinei muzikai būdingą pasikartojančių ritmų bei motyvų estetiką.
Steve‘as Reichas laikomas vienu iš minimalistinės muzikos pradininkų – kartu su Philipu Glassu, Terry Riley ir La Monte Youngu. Jo kūrybai būdingi pasikartojantys muzikiniai motyvai, ryškūs ritmai ir tonalumu paremta harmonija vėliau tapo svarbia ne tik šiuolaikinio muzikos meno, bet ir elektroninės šokių muzikos bei kino garso takelių dalimi. Muzika, kuri įkvėpė tokius muzikantus kaip Davidas Bowie ir „Radiohead“ gitaristas Jonny Greenwood, greitai peržengė klasikinio žanro ribas. Davidas Bowie ypač vertino 1976 metais sukurtą Reicho kūrinį „Music for 18 Musicians“. Pasak „The Guardian“, muzikantas šį kūrinį yra apibūdinęs kaip „garso takelį į ateitį“. Reicho kūrybą taip pat interpretavo garsiosios grupės „Radiohead“ gitaristas Jonny Greenwoodas, atlikęs jo kūrinį „Electric Counterpoint“.
Reichas savo muzikinį kelią pradėjo tuo metu, kai šiuolaikiniame muzikos mene dominavo gerokai sudėtingesnės kompozicijos. Tačiau pats kompozitorius norėjo priešingo dalyko – kad klausytojas galėtų aiškiai girdėti, kas vyksta muzikoje, nes norėjo, kad klausytojas girdėtų, kaip muzika kuriama. „Noriu girdėti procesą, vykstantį visoje skambančioje muzikoje“, – viename ankstyvųjų savo tekstų yra sakęs Reichas. Šis principas tapo vienu svarbiausių jo kūrybos bruožų. 1965 metais jis sukūrė „It’s Gonna Rain“, o 1966-aisiais – „Come Out“. Šiuose kūriniuose jis pradėjo naudoti vadinamąją „fazių“ techniką: du iš pradžių vienodai skambantys įrašai palaipsniui išsiskiria, todėl klausytojas ima girdėti vis kitokius ritminius ir melodinius derinius. Vėliau šią techniką Reichas pritaikė ir kituose kūriniuose, kur atlikėjai pradeda groti tą pačią muzikinę medžiagą, tačiau palaipsniui vienas nuo kito nutolsta ritmiškai. Kompozitoriui buvo svarbu, kad pasikartojimas nebūtų vien mechaninis, jis norėjo, kad iš nedidelių pokyčių palaipsniui atsirastų naujas muzikinis audinys.
Vienas garsiausių Reicho kūrinių – „Music for 18 Musicians“, sukurtas 1974–1976 metais. Jame ypač ryškus kompozitoriaus susidomėjimas pasikartojimu, ritmu ir palaipsniui besikeičiančiais garsiniais sluoksniais. Reichas yra aiškinęs, kad jo muzikoje galima išgirsti dvi skirtingas laiko sampratas. Viena jų primena nuolatinį mušamųjų instrumentų ritmą, o kita – žmogaus kvėpavimą, kurį jo kūriniuose dažnai atstoja pučiamųjų instrumentų skambesys. Būtent toks skirtingų ritmų ir pasikartojimų derinimas tapo vienu iš Reicho muzikos atpažįstamųjų bruožų.
Pats Reichas į savo 90-metį žvelgia gana santūriai. Interviu „The Guardian“ jis pripažįsta, kad su amžiumi silpnėja atmintis, tačiau kai kurie ankstyvi muzikiniai prisiminimai išlieka itin ryškūs. Vienas tokių – pirmas susidūrimas su Stravinskio „Šventuoju pavasariu“. Reichui tuomet buvo 14 metų, o išgirsta muzika tapo lūžiu, paskatinusiu apsispręsti tapti kompozitoriumi. Šiandien, sulaukęs 90-ies, Reichas į savo kūrybinį palikimą žvelgia be iliuzijų. Jis juokauja, kad jo spintoje yra ir nemažai nepavykusių kūrinių, o apie kai kuriuos savo muzikos žanrus kalba itin atvirai. „Gera muzika yra gera muzika, o didžioji dalis muzikos – ne“, – sako kompozitorius. Jo nuomone, geras kūrinys turi atlaikyti palyginimą su tokiais muzikantais kaip Charlie Parkeris ar Johanas Sebastianas Bachas. Būtent toks reiklumas savo kūrybai, pasak „The Guardian“, S.Reichą lydi iki šiol.
Steve‘as Reichas gimė 1936 metais. Niujorke ir Kalifornijoje augęs jis 1957 m. su pagyrimu baigė filosofijos studijas Kornelio universitete, vėliau kompozicijos mokėsi Juilliardo muzikos mokykloje ir Millso koledže pas garsiuosius kompozitorius Luciano Berio bei Dariusą Milhaud. Jis taip pat gilinosi į Balio gamelano, Afrikos būgnų ir hebrajų giedojimo tradicijas. Tapęs vienu iš muzikinio minimalizmo pradininkų, pats Reichas šios etiketės nemėgsta. Minimalizmą jis apibūdina kaip „intuityvų judėjimą link to, ką norėjome girdėti“. „Mums patiko Stravinskis ir Bartókas, džiazas – taip pat žavėjomės Bobu Dylanu ir klausėmės Afrikos bei Indijos muzikos“, – yra sakęs kompozitorius. Jo muzikinė kalba formavosi ir sąmoningai atsiribojant nuo tuo metu avangardinėje muzikoje vyravusių tendencijų. Apie studijų metus Reichas pasakoja: „Tuo metu Stockhausenas, Boulezas ir Cage‘as savo muzikoje nenaudojo nei harmoninio centro, nei reguliaraus ritmo. Galėjau pripažinti jų muzikos meistriškumą, tačiau visada jaučiausi nepatogiai. Galiausiai pasakiau sau: „Aš taip negaliu. Studijavau pas Luciano Berio; jis buvo puikus žmogus ir labai lankstus, todėl pasakė: „Jei norite rašyti tonalią muziką, tai kodėl gi nerašius?“ Jis atvėrė duris tam, ką intuityviai mėginau daryti“, – prisimena Reichas.
Pats Reichas yra ne tik kompozitorius, bet ir perkusininkas. Karjeros pradžioje jis buvo viena pagrindinių savo muzikos atlikimo varomųjų jėgų, o jo įkurtas ansamblis „Steve Reich and Musicians“ daugybę kartų gastroliavo po pasaulį, 2006 m. koncertavo ir festivalyje „Gaida“ Vilniuje. Šiandien jo muziką tarptautiniu mastu atlieka pagrindiniai ansambliai ir orkestrai – Niujorko ir Los Andželo filharmonijos, Londono, Sidnėjaus, San Fransisko ir BBC simfoniniai orkestrai, „London Sinfonietta“, „Kronos Quartet“, „Ensemble Intercontemporain“, „Ensemble Modern“, „Britten Sinfonia“, „Colin Currie Group“, „Ensemble Signal“, „International Contemporary Ensemble“, „Bang on a Can All-Stars“, „Alarm Will Sound“, „eighth blackbird“ ir kiti.
Reicho muzikinės idėjos iki pat šių dienų išlieka aktualios ir gerokai peržengia klasikinės muzikos ribas. Kompozitoriaus kūryba paveikė šiuolaikinį šokį, vizualųjį meną, teatrą ir populiariąją muziką. Jo kūrinių populiarumą liudija ir į koncertų sales pritraukiama milžiniška publika. Kompozitoriaus tarptautinį pripažinimą liudija vieni svarbiausių pasaulio muzikos apdovanojimų. Už kūrinį „Double Sextet“ 2009 m. Reichas pelnė Pulitzerio muzikos premiją, jo kūriniai ir jų įrašai taip pat apdovanoti trimis „Grammy“. Kompozitorius yra pelnęs Tokijo „Praemium Imperiale“, Stokholmo „Polar Music Prize“, Venecijos bienalės „Auksinį liūtą“, BBVA fondo „Frontiers of Knowledge“ apdovanojimą ir Amerikos menų ir literatūros akademijos aukso medalį. „Yra vos keletas gyvų kompozitorių, kurie gali teisėtai teigti pakeitę muzikos istorijos kryptį – Steve’as Reichas yra vienas iš jų“, – yra rašęs „The Guardian“.
Išskirtinis Steve’o Reicho muzikos vakaras legendinio kūrėjo 90-mečiui – spalio 27 d. Nacionalinėje filharmonijoje. Minimalizmo ikonos kūrinių koncerte dalyvaus žymiausi Latvijos bei Lietuvos perkusininkai Guntars Freibergs, Edgars Zaurs, Pavel Giunter, Sigitas Gailius ir pripažinti pianistai Paulius Andersson ir Rihards Plešanovs. Festivalį „Gaida“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba, Vilniaus miesto savivaldybė, bilietus platina „kakava.lt“.
About the Author
