2026 metai jau peržengė pirmą pusmetį, todėl metų pradžioje įsigaliojusi gyventojų pajamų mokesčio (GPM) reforma jau kurį laiką taikoma praktikoje. Progresiniai pajamų mokesčio tarifai – 20, 25 ir 32 proc. – ir jų taikymas pagal gyventojo metinių pajamų dydį yra viena pagrindinių šiuos reformos naujovių. Tačiau GPM įstatymo pakeitime yra ir kitų nuostatų, kurios lemia, kaip progresinis apmokestinimas veikia praktikoje, – teigia advokatų profesinės bendrijos TEGOS vyresnysis teisininkas Martynas Montvidas.
Progresiniai pajamų mokesčio tarifai ir jų taikymas
Kai gyventojo gaunamos pajamos priskiriamos A klasei, pavyzdžiui, darbo užmokestis, turto nuomos pajamos ar autorinis atlyginimas iš Lietuvos įmonės, jas išmokantis asmuo privalo išskaičiuoti pajamų mokestį.
Nuo šių metų pradžios GPM įstatymo 23 straipsnis papildytas 7 dalimi, kurioje nustatyta, kokį mokesčio tarifą turi taikyti A klasės pajamas gyventojui išmokantis asmuo. Bendroji taisyklė sako, kad išmokant tokias pajamas, pajamų mokesčio tarifas taikomas atsižvelgiant į konkrečios išmokos, pavyzdžiui, darbo užmokesčio, turto nuomos, ar autorinio atlyginimo, dydį.
Jeigu konkrečiai išmokai pagal jos dydį turėtų būti taikomas progresinis tarifas, jis taikomas tik tai išmokos daliai, kuri viršija įstatyme nustatytą vidutinių šalies darbo užmokesčių (VDU) ribą. 2026 m. 1 VDU yra lygus 2 312,15 EUR.
Pavyzdžiui, jeigu Lietuvos įmonė 2026 m. išmoka gyventojui, kuris nėra jos darbuotojas, autorinį atlyginimą, ji turi išskaičiuoti 15 proc. pajamų mokestį, nes autoriniai atlyginimai kaip su darbo santykiais nesusijusios pajamos, visų pirma apmokestinami 15 proc. pajamų mokesčiu. Progresinis pajamų mokestis autoriniam atlyginimui būtų taikomas tik tuo atveju, jeigu jo suma viršytų atitinkamas VDU ribas: dalis nuo 12 VDU (27 745,81 EUR) iki 36 VDU (83 237,40 EUR) – apmokestinama 20 proc.; dalis nuo 36 VDU (83 237,41 EUR) iki 60 VDU (138 729 EUR) – apmokestinama 25 proc.; dalis virš 60 VDU (nuo 138 729,01 EUR) – apmokestinama 32 proc.
Vadovaudamasis bendrąja taisykle, Lietuvos įmonės išmokant pajamų mokestį vertins konkrečią išmoką, o ne tai, ar per metus gyventojui išmokėta bendra suma viršys ribą, nuo kurios turėtų būti taikomas progresinis tarifas.
Įprastu atveju, kai darbdavys darbuotojui kas mėnesį moka darbo užmokestį, jis pritaiko neapmokestinamąjį pajamų dydį ir išskaičiuoja 20 proc. pajamų mokestį, nevertindamas, kokia bus bendra per metus išmokėta darbo užmokesčio suma. Galutinis perskaičiavimas atliekamas metams pasibaigus, gyventojui deklaruojant pajamas. GPM įstatymas numato, kad pareiga perskaičiuoti pajamų mokestį dėl progresinių tarifų taikymo tenka pačiam gyventojui.
Tai reiškia, kad tais atvejais, kai gyventojas kas mėnesį gauna reikšmingas pajamas, tačiau pajamų mokestis išskaičiuojamas vertinant tik konkrečią išmoką, metų pabaigoje jam gali susidaryti reikšminga papildomai mokėtino pajamų mokesčio suma.
Situaciją gali apsunkinti ir B klasės pajamos, pavyzdžiui, NT, akcijų ar kitų finansinių priemonių pardavimo pajamos. Nuo B klasės pajamų mokestis metų eigoje neišskaičiuojamas, tačiau šios pajamos įtraukiamos į metines pajamas ir gali lemti aukštesnio progresinio tarifo taikymą.
Galimybė progresinį tarifą taikyti jau metų eigoje
GPM įstatyme numatyta ir galimybė tam tikrais atvejais progresinį pajamų mokesčio tarifą taikyti ne tik metų pabaigoje, bet ir metų eigoje.
Jeigu A klasės išmoką išmoka tas pats asmuo, jis gali taikyti pajamų mokesčio tarifą atsižvelgdamas į bendrą per metus gyventojui išmokėtą ir (ar) planuojamą išmokėti sumą. Tam būtinos dvi sąlygos: gyventojas pateikia prašymą ir A klasės išmokos iš to paties asmens turi būti gaunamos periodiškai.
Praktikoje ši galimybė gali būti aktuali gyventojams, gaunantiems dideles su darbo santykiais susijusias pajamas, tantjemas, atlygį už veiklą stebėtojų taryboje ar valdyboje bei kitais atvejais, kai išmokamos didesnės sumos, kurioms gali būti taikomas progresinis pajamų mokesčio tarifas.
Ši taisyklė iš esmės suteikia galimybę progresinius tarifus konkrečioms pajamoms taikyti jau metų eigoje, o ne tik gyventojui deklaruojant pajamas. Vis dėlto ji taikoma tik toms pajamoms, dėl kurių pateiktas prašymas pajamų mokesčio išskaičiavimui būtent nuo šių pajamų.
Jeigu gyventojas gauna ir kitų pajamų, jos deklaruojant yra sumuojamos, todėl metų pabaigoje vis tiek gali susidaryti papildomai mokėtina pajamų mokesčio suma.
Prašymas turi būti aiškiai išreikštas
Pirmoji sąlyga yra gana aiški – gyventojas turi pateikti prašymą mokestį išskaičiuojančiam asmeniui. Jeigu prašymas nepateikiamas, išmokas išmokantis asmuo progresinių tarifų taikyti negali.
Nors įstatymas nenustato konkrečios prašymo formos, gyventojo valios išreiškimą verta tinkamai užfiksuoti, kad tiek gyventojas, tiek mokestį išskaičiuojantis asmuo galėtų išvengti potencialių ginčų dėl mokesčio išskaičiavimo. Dėl to prašymą geriausia pateikti raštu. GPM įstatymas taip pat nekelia sąlygos, kad prašymas turi būti pateiktas konkretų mėnesį ar dieną, todėl jį gyventojas turėtų galėti pateikti bet kada metų eigoje.
Svarbu ir tai, kad įstatyme vartojama formuluotė, jog progresiniai tarifai taikomi gyventojo „prašymu“, o ne gyventojo ir mokestį išskaičiuojančio asmens „susitarimu“. Tai reiškia, kad gyventojo prašymas yra pagrindas taikyti progresinius tarifus, nes gavęs tokį prašymą mokestį išskaičiuojantis asmuo juo turėtų vadovautis.
Ką reiškia „periodiškai“?
Antroji sąlyga – kad A klasės pajamoms priskiriamos išmokos iš to paties asmens būtų gaunamos „periodiškai“ – kelia daug klausimų. GPM įstatyme periodiškumo sąvoka nėra apibrėžta.
Akivaizdžiais atvejais, pavyzdžiui, kai darbuotojui kas mėnesį mokamas darbo užmokestis arba įmonė moka gyventojui periodiškai moka turto nuomos išmokas, abejonių neturėtų kilti. Tačiau kitais atvejais gali būti neaišku, ar išmokos laikytinos gaunamomis periodiškai.
Periodiškumas, tikėtina, turėtų rodyti tęstinį, o ne atsitiktinį šalių santykių pobūdį. Kitaip tariant, gyventoją ir mokestį išskaičiuojantį asmenį turėtų sieti tęstinio santykis, iš kurio kyla pareiga mokėti gyventojui išmokas sutartais terminais.
Tikėtina, kad šios sąvokos turinys praktikoje bus labiau atskleistas mokesčių administratoriui pateikiant praktinius taikymo pavyzdžius.
Vertinamojo pobūdžio sąvokų galima rasti ir kituose GPM įstatymo straipsniuose. Pavyzdžiui, naudojant savarankiškumo ir tęstinumo kriterijus GPM įstatyme apibrėžiama gyventojo individuali veikla. Šių kriterijų turinys yra paaiškintas Valstybinės mokesčių inspekcijos (VMI) paskelbtame GPM įstatymo apibendrintame paaiškinime (komentare). Todėl galima tikėtis, kad praktikoje bus išaiškintas ir periodiškumo kriterijaus taikymas.
Didesnė administracinė našta darbdaviui
GPM įstatymas numato, kad gavęs gyventojo prašymą mokestį išskaičiuojantis asmuo tarifą turi taikyti atsižvelgdamas į gyventojui išmokėtą ir (ar) planuojamą išmokėti sumą.
Tai reiškia, kad išmokas išmokantis asmuo turi sekti ne tik faktiškai išmokamas sumas, bet ir prognozuoti, kiek jų gyventojui bus išmokėta iki metų pabaigos. Kuo daugiau tokių prašymų – tuo didesnė tampa administracinė našta, ypač įmonėse, kuriose yra daug aukštas pajamas gaunančių darbuotojų.
Praktiškai tai reiškia pareigą stebėti kiekvieno prašymą pateikusio gyventojo išmokas ir nustatyti momentą, kada reikia pereiti prie aukštesnio pajamų mokesčio tarifo.
Pavyzdžiui, darbo santykių atveju, gavęs darbuotojo prašymą, darbdavys išmokamam darbo užmokesčiui taiko 20 proc. pajamų mokestį. Jeigu metų eigoje darbuotojui išmokėtos darbo santykių pajamos viršija 36 VDU, nuo paskesniais mėnesiais išmokamo darbo užmokesčio jau turi būti išskaičiuojamas 25 proc. pajamų mokestį.
Progresinio tarifo taikymas – ką reikia žinoti?
Apibendrinant, GPM įstatymo pakeitimas numato bendrą taisyklę, pagal kurią A klasės išmoką išmokantis asmuo pajamų mokesčio tarifą taiko vertindamas tik konkrečios išmokos dydį. Galutinį pajamų mokesčio perskaičiavimą atlieka pats gyventojas, deklaruodamas metines pajamas – jis apskaičiuoja, kiek mokesčio turėjo sumokėti pagal visas per metus gautas pajamas. Jeigu metų eigoje pajamų mokesčio buvo išskaičiuota per mažai, gyventojas turi sumokėti susidariusį skirtumą.
Kita vertus, gyventojams, gaunantiems pajamas iš to paties asmens, įstatymas suteikia galimybę progresinius pajamų mokesčio tarifus konkrečioms pajamoms taikyti jau metų eigoje, pateikiant prašymą.
Būtent ši išimtis praktikoje gali kelti daugiausia klausimų. Vienas iš jos taikymo kriterijų, yra išmokų mokėjimo periodiškumas, tačiau ši sąvoka įstatyme nėra konkrečiai apibrėžta.
Tikėtina, kad šios taisyklės taikymas praktikoje susidurs su klausimu, ką konkrečiu atveju reiškia sąlyga, kad išmokos turi būti mokamos „periodiškai“. Atsakymas į šį klausimą turės reikšmės tiek gyventojams, tiek pajamas išmokantiems asmenims, kurioms naujoji progresinio apmokestinimo sistema reiškia ne tik kitokį mokesčio apskaičiavimą, bet ir papildomą administracinę naštą.
About the Author
