Radvilų giminės atstovai, 1863–1864 m. sukilėliai, Tuskulėnų dvaro aukos, Adolfas Ramanauskas-Vanagas ir kiti partizanai, pasipriešinimo okupacijai ir genocido aukos – palaikų identifikavimas reikalauja ne tik archyvinių dokumentų, bet ir mokslinių įrodymų. Valstybinės teismo medicinos tarnybos (VTMT) ekspertai atskleidžia, kaip antropologiniai, traumų analizės ir DNR tyrimai leidžia nustatyti Lietuvos istorijai reikšmingų asmenų tapatybę praėjus net dešimtims ar šimtams metų po jų mirties.
Archeologų surinkti duomenys tampa atspirties tašku visam tyrimui. Palaikų radimvietė, jų palaidojimo aplinkybės ir rasti artefaktai leidžia suformuluoti pirmąsias prielaidas, kam galėtų priklausyti palaikai. Toliau tyrimą atlieka antropologai bei teismo medicinos ekspertai. Jie nustato asmens biologinį profilį: lytį, amžių, ūgį, sužalojimus, persirgtų ligų ar senų, jau sugijusių traumų pėdsakus.
„Partizanai ar kitos represinių režimų aukos nemirė natūralia mirtimi. Dažniausiai šių žmonių užkasimo net negalima pavadinti palaidojimu – kūnai buvo tiesiog brutaliai slepiami. Todėl traumų analizė – šautinių ar kitų mechaninių sužalojimų įvertinimas – padeda atkurti paskutiniąsias žmogaus gyvenimo akimirkas, galimą kankinimą ar egzekucijos pobūdį. Šie duomenys taip pat gali priartinti prie atsakymo, ar palaikai priklauso ieškomam asmeniui“, – pasakoja VTMT Medicinos kriminalistikos laboratorijos vedėjas dr. Giedrius Kisielius.
Individualūs požymiai gali būti ypač svarbūs, kai apie ieškomą žmogų yra išlikę istorinių duomenų.
„Pavyzdžiui, jei liudijimuose ar dokumentuose nurodyti asmens ūgis, ligos ar buvusios traumos – galima patikrinti, ar rastuose palaikuose yra šiuos duomenis atitinkančių požymių. Taip pat taikome kaukolių ir nuotraukų sugretinimo (superimpozicijos) metodą – specialia įranga sukuriame rastos kaukolės trimatį vaizdą, kurį lyginame su išlikusiomis asmens nuotraukomis.“
Anot dr. G. Kisieliaus, traumų analizė savo ruožtu gali padėti išspręsti traumos padarymo mechanizmo ir mirties priežasties klausimus. Pavyzdžiui, nustatyti šūvio kryptį, atstumą, smūgio buku daiktu pobūdį ar atpažinti tam tikram istoriniam kontekstui būdingus egzekucijų būdus.
Vienas svarbiausių identifikavimo etapų – DNR tyrimas. Iš palaikų atrenkami tinkamiausi kaulų ar dantų mėginiai, iš kurių bandoma išgauti genetinę medžiagą. Tai vienas sudėtingiausių etapų – laikui bėgant DNR medžiaga suyra, o jos išlikimui įtakos turi aplinka ir laidojimo sąlygos. Todėl net iš pirmo žvilgsnio tinkamas mėginys ne visada leidžia gauti pakankamai genetinės informacijos.
VTMT Serologijos ir DNR laboratorijoje iš gautos medžiagos sudaromas genetinis profilis, kuris vėliau lyginamas su gyvų giminaičių DNR mėginiais.
„Įprastai toks tyrimas trunka apie savaitę, kartais – ir kelis mėnesius, priklausomai nuo kaulų būklės. Vis dėlto vieną didžiausių iššūkių kelia šeimos narių paieška. Kai kurie palikuonys ar artimieji gyvena užsienyje, kitų nebėra tarp gyvųjų arba tiesiog trūksta informacijos apie juos. Tai gerokai apsunkina tyrimą, – sako serologijos ir DNR vyresnioji teismo ekspertė Jūratė Jankauskienė. – Bet jei DNR profilis sutampa su giminaičio mėginiu, hipotezė tampa įrodymu. Tai akimirka, kai istorinis pasakojimas įgauna mokslinį pagrindą.“
„Istoriniuose tyrimuose retai kada vienas faktas pateikia visą atsakymą. Tik visų kruopščiai surinktų duomenų visuma leidžia padaryti pagrįstas išvadas. Kiekviena sėkminga identifikacija grąžina žmogui vardą, o jo artimiesiems ir valstybei – istorijos dalį, kuri ilgus metus buvo nežinoma“, – pažymi ekspertė J. Jankauskienė.
About the Author
